Miegančioji gražuolė (pranc. La Belle au bois dormant) yra senovinė pasaka, turinti daug vietinių ir literatūrinių variantų. Žinomiausios literatūrinės versijos — Šarlio Perro (Charles Perrault) „Miegančioji gražuolė miške“ ir brolių Grimų „Briar Rose“ ( vok. Dornröschen). Pagrindinis siužetas – apie princesę, kuri užmiega ilgalaikiu giliu miegu (dažnai minima „šimto metų“ trukmė), ir apie jaunuolį, kuris ją pažadina.

Kilmė ir ankstyvieji šaltiniai

Vienas seniausių rašytinių siužeto prototipų yra italų pasakų rinkinio „Pentameronas“ (Giambattista Basile, XVII a.), kuriame yra pasaka apie Talia – moterį, užmiegusią dėl lino rūko (plaušo / šašos). Basile’o varianto tonas yra žiauresnis ir sudėtingesnis nei vėlesni literatūriniai perdirbiniai: ten pasirodo ir gimimas, ir pavojingi pavergimo bei kanibalizmo elementai, kurie vėliau daugelyje versijų buvo sušvelninti arba pašalinti. Folkloro tyrinėtojai pasaką priskiria Aarne–Thompson–Uther klasifikacijos tipui ATU 410 („Sleeping Beauty“), pagal kurį šis motyvas paplitęs įvairiose tautose.

Perro ir Grimai: pagrindiniai skirtumai

Perrault savo versiją publikuoja 1695 m. rankraštyje „Motinos Žąsies pasakos“ (pranc. Contes de ma mère l'oye) kartu su tokiomis pasakomis kaip „Raudonkepuraite“, „Mėlynoji barzda“, „Kiškis botagėlyje“ ir „Deimantai ir rupūžės“. Kitą kartą Perrault tekstas pasirodo 1696 m. laikraštyje „Mercure galant“, o 1697 m. Paryžiuje jį išspausdina Klodas Barbenas knygoje „Histoires ou contes du temps passé“ (liet. „Praėjusių laikų istorijos arba pasakos“), kurioje sukeltos aštuonios Perrault pasakos.

Perrault pasakoje yra ilgesnė tęsinio dalis: po pažadinimo princo ir princesės gyvenimas tęsiasi – jie tuokiasi ir susilaukia vaikų, o istorijoje atsiranda ir ogres arba piktos motinos figūra, kuri daro pavojingus bandymus sunaikinti laimę (ši dalis turi moralinį ar socialinį pamokymą). Grimų brolių „Dornröschen“, išleista 1812 m. rinkinyje „Vaikų ir namų pasakos“ (vok. Kinder- und Haus-Märchen), yra trumpesnė ir stambesnę fantastinę struktūrą supaprastina: čia akcentuojamas mieginimas, rožių ar erškėtrožių tvoros uždengimas ir princo pažadinimas (Grimai vengė kai kurių Perrault moralizuojančių ir erotinių motyvų).

Motyvai ir teminės reikšmės

  • Spėlionės apie miegą ir mirtį: ilgalaikis mieguistumas dažnai aiškinamas kaip simbolis perėjimo tarpsnių, neišvengiamybės ar laiko sustojimo.
  • Spintos arba verpimo ratas: tradiciškai užmigimo priežastis siejama su verpimo (ar kitos aštrios priemonės) sužeidimu – tai turi ryšį su moteriškumo, darbo ir brandos motyvais.
  • Sargyba ir izoliacija: erškėtrolių metas, sienos ar uždangalai išskiria princesę iš pasaulio, sukuria „laikiną užmarštį“ ir ramybės salelę.
  • Gelbėtojo motyvas: princas kaip išgelbėtojas – ši tradicinė schema vėlesniuose perrašymuose ir kritikose svarstoma iš naujo, keliamas klausimas apie herojės gebėjimą veikti pati.
  • Seksualumo ir sutikimo tema: kai kuriose ankstyvose versijose yra subtilių ar tiesioginių erotinių motyvų; modernios interpretacijos šią temą nagrinėja kritiškai.

Adaptacijos ir kultūrinė įtaka

„Miegančioji gražuolė“ buvo adaptuota į daugybę formų: pantomimas (pvz., Jameso Robinsono Planché pantomima, nuoroda), baletas (nuoroda), animacija (Disney) ir kiti sceniniai bei kino variantai. Viena žymiausių baleto interpretacijų – Piotro Čaikovskio baletas „Sleeping Beauty“ (muzika 1889–1890 m., choreografija daugiausia priskiriama Mariui Petipai su Lev Ivanovo indėliu), premjera vyko 1890 m. Sankt Peterburge. Disney animacinis filmas (1959) gerokai sutrumpino ir pritaikė pasakos siužetą šeimos auditorijai.

XX–XXI a. literatūroje, kine ir teatro scenoje pasaka dažnai perrašoma: kūrėjai išryškina princesės savarankiškumą, interpretuoja istoriją per lyties, galios ar traumos prizmę arba atnaujina siužetą magiškai-realistinėmis ar feministinėmis interpretacijomis.

Apibendrinimas

„Miegančioji gražuolė“ yra labai lanksti ir daugiasluoksnė pasaka: nuo Perrault pramintų etiketo ir moralės pastabų iki Grimų folkloro grynumo ir iki šiuolaikinių perrašymų, kurie kelia klausimus apie agentūrą ir sutikimą. Jos pagrindiniai motyvai – sapnas / miegas, laiko sustojimas, suvokimas apie gelbėtoją ir atgimimas – išlieka patrauklūs įvairiems laikams ir interpretacijoms.