"Miegančioji gražuolė" - tai baletas, tradiciškai susidedantis iš prologo ir trijų veiksmų. Baleto libreto autorius buvo Marius Petipa, kartu su teatro vadovybe (tarp jų – Ivanas Vsevolojskis), o kūrinys remiasi Charles'io Perrault 1697 m. pasaka "Miegančioji gražuolė miške". Muziką parašė P. Čaikovskis. Marius Petipa parengė pagrindinę choreografiją, o vėliau prie spektaklio formos kūrimo prisidėjo ir kiti baleto meistrai. Premjera įvyko 1890 m. sausio 15 d. Marijos teatre Sankt Peterburge, Rusijoje. Prinsesę premjeroje šoko Karlotta Brianza, Princą – Pavelas Gerdtas; paminėtini ir kiti atlikėjai: Marius Petipa (Lelijos fėjos vaidmuo) bei Enrikas Cecchetti (Karabaso vaidmuo). Pirmą kartą Europoje sutrumpintą spektaklio versiją 1921 m. lapkričio 2 d. Londone pristatė "Ballets Russes". Catherine Littlefield sukūrė pirmą pilną "Miegančiosios gražuolės" pastatymą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir 1937 m. vasario 12 d. jį pristatė Filadelfijos muzikos akademijoje su Filadelfijos baleto trupe.

Siužetas (santrauka)

Baleto prologe pristatomi princesės krikštynų šventė ir šventės metu įvykęs prakeiksmas: piktosios Karabaso (Karabosse) fėjos prakeikimas lemia, kad jaunoji princesė Aurora mirs nuo besisukančio verpsto. Švelnioji Lelijos fėja (Lilac Fairy) prakeiksmą sušvelnina – Aurora užmigs šimtmečiui ir bus pažadinta tik tikros meilės bučiniu.

Pirmame veiksme matome Aurorą paaugusią, jos gimtadienio šventę su jaunaisiais kandydatais ir žymiąją sceną, kurioje atliekamas vadinamasis "Rose Adagio" (Auroros adagijas) — vienas iš klasikinio baleto žymenų. Antroje dalyje (dažnai nurodoma kaip miško ar sapnų scena) princas pasiekia užmigtą pilį, susiduria su kliūtimis ir vizijomis. Trečiajame veiksme – pabudimas, princas pažadina Aurorą, po to vyksta didelės vestuvės su įvairiais divertismentais, kuriuos papildo garsusis "Rožių valsas" (Waltz of the Flowers) ir didžioji pas-de-deux.

Muzika ir choreografija

P. Čaikovskio muzika šiam baletui yra vienas iš jo žymiausių kūrinių – švelnios melodijos, įtaigūs orkestracijos sprendimai bei stipri teminių fragmentų struktūra padėjo baletui tapti vienu iš klasikinio repertuaro perlo. Kompozicija aprėpia tokius atpažįstamus epizodus kaip Aurora adagijas, garlandų valsą ir "Rožių valsą" iš finalo. Vėlesnėse versijose kai kurie muzikiniai tarpai buvo redaguoti ar papildyti kitų autorių ar dirigentų, todėl egzistuoja kelios sceninės variacijos.

Choreografiškai baletas atstovauja klasikinės rusų baleto mokyklos stiliui: griežta technika, daug solinių partijų, iškilusios pantomimos ir puošnūs kolektyviniai numeriai. Nors pagrindinė choreografija priskiriama Marius Petipa, istorijoje žinoma, kad prie ankstyvų inscenizacijų formos kūrimo prisidėjo ir kiti šokio meistrai.

Istorija ir reikšmė

"Miegančioji gražuolė" užėmė svarbią vietą baleto istorijoje kaip vienas iš klasikinių XIX a. pabaigos grandiozinių spektaklių: įspūdingi kostiumai, scenoje kuriami pasakos vaizdai ir sudėtingos solistų partijos padarė šį baletą etalonu baleto kompanijoms visame pasaulyje. Nuo premjeros baletas buvo kelių reikšmingų rekonstrukcijų ir adaptacijų objektas – tiek sutrumpintų, tiek pilnų pastatymų formoje.

Svarbūs pastatymai ir paveldas

  • Sankt Peterburgo premjera (1890) tapo startu kūriniui, kuris vėliau buvo įtrauktas į daugumos klasikinio baleto trupė repertuarą.
  • 1921 m. Diaghilev'o kompanijos "Ballets Russes" Londono pastatymas supažindino Europos publiką su sutrumpinta versija.
  • 1937 m. Catherine Littlefield pastatymas Filadelfijoje buvo pirmasis pilnas "Miegančiosios gražuolės" variantas Jungtinėse Valstijose, pristatytas Filadelfijos muzikinėje scenoje.

Šiandien "Miegančioji gražuolė" yra viena dažniausiai rodomų ir mylimų klasikinių baleto spektaklių – jos muzika ir šokio fragmentai naudojami soliniuose pasirodymuose, konkursuose ir mokymo programose visame pasaulyje. Dėl savo pasakos pobūdžio ir šventiškos nuotaikos baletas dažnai rodoma žiemos švenčių laikotarpiu, o jo didingos scenos ir neišdildomi muzikos temai išlieka kertinėmis klasikinio baleto tradicijos detalėmis.