Liudvikas XIV — Karalius Saulė: Prancūzijos absoliutizmo simbolis
Liudvikas XIV — „Karalius Saulė“: 72 metų Prancūzijos valdžia, absoliutizmo simbolis; Versalis, politika, karinė galia ir kultūros klestėjimas.
Liudvikas XIV, dar vadinamas Karaliumi Saule (1638 m. rugsėjo 5 d. - 1715 m. rugsėjo 1 d.), buvo Prancūzijos karalius ir Navaros karalius nuo 1643 m. gegužės 14 d. iki mirties. Jis buvo karalius 72 metus. Tai buvo ilgiausias užfiksuotas bet kurio Europos monarcho valdymas. Jis dažnai laikomas tipišku absoliutizmo pavyzdžiu. Jis buvo vyresnysis iš dviejų brolių, antrasis buvo Filipas. Jiedu buvo labai artimi, o Filipas vėliau tapo Orleano hercogu.
Ankstyvieji metai ir regentinė valdžia
Liudvikas XIV tapo karaliumi būdamas mažametis; iki jo pilnametystės valdžią atliko motina, karalienė Ana (Anne of Austria), ir jos patarėjas — kardinolas Mazarinas. Šio laikotarpio išbandymai įskaitė sukilimus, žinomus kaip Frondos (1648–1653), kuriuos sukėlė didikai ir miestų elitas pasipriešinimui centrinei valdžiai. Šios kovos sustiprino Liudviko įsitikinimą, kad valstybę reikia valdytis griežta, centralizuota valdžia.
Asmeninė valdžia ir administracijos stiprinimas
Po Mazarinui mirus (1661 m.), Liudvikas paskelbė, kad pats imasi tiesioginės valdžios ir vengs regentinės ar kito galios dalijimosi. Jis plėtojo administracinę sistemą, kad apribotų feodalinės aristokratijos galią ir sustiprintų karaliaus sprendimų vykdymą:
- Įvedė arba sustiprino karaliaus inspektorių (intendantų) tinklą provincijose, kurie vykdė mokesčių rinkimą, teisę ir viešąją tvarką.
- Palaikė biurokratiją, kariuomenės profesionalizavimą ir centralizuotą teismų sistemą.
- Užtikrino, kad svarbiausi sprendimai būtų priimami iš karaliaus dvaro, o ne regioninių kilmingųjų.
Versalio rūmai ir dvaro gyvenimas
Liudvikas XIV stengėsi padaryti savo dvarą centru, kur būtų sutelkta politinė galia ir kultūra. Jam itin svarbus projektas buvo Versalio rūmų plėtra — prabangus kompleksas netoli Paryžiaus, kuriame jis perkėlė karališkąją rezidenciją 1682 m. Versalio dvaras tarnavo ir kaip politinis instrumentas: kilmingieji kviečiami gyventi ten, kur juos galima stebėti ir užimti įvairiomis garbėmis, taip sumažinant galimą opoziciją provincijose.
Ekonomika ir finansai
Ekonominę politiką aktyviai formavo Jean-Baptiste Colbert, kuris rėmė merkantilizmą: skatino pramonę, prekybą, laivyną ir kolonijines ambicijas. Colbert bandė didinti valstybės pajamas per muitus, dotacijas pramonei ir kontrolę, tačiau ilgainiui Liudviko vyraujanti karinė politika ir dideli statybos projektai sukėlė didelę valstybės skolą.
Užsienio politika ir karai
Liudvikas XIV vedė keletą renginių siekiant išplėsti Prancūzijos įtaką ir ribas. Tarp svarbiausių karinių konfliktų:
- Karas dėl devalvacijos (War of Devolution, 1667–1668)
- Nyderlandų karas (Franco-Dutch War, 1672–1678)
- Nuo 1688 m. trukęs karas prieš Europos koaliciją (Nine Years' War arba War of the Grand Alliance, 1688–1697)
- Iššūkis dėl Ispanijos tronų pasibaigė 1701–1714 m. Karu dėl Ispanijos paveldėjimo, kuris gerokai nusilpino Prancūzijos išteklius ir baigėsi kompromisais, tarp jų – princo Filippo (Bourbonų atšaka) pateikimu į Ispanijos karalių sostą.
Šie ilgai trunkantys karai padidino valstybės skolas ir silpnino ekonominę galią, nors pradinė prancūzų karinėje jėgoje ir diplomatinėse sėkmėse buvo akivaizdi.
Kultūra, menai ir švietimas
Liudvikas buvo gausus meno rėmėjas. Jo dvaras skatino teatro, operos ir literatūros raidą — tokie menininkai kaip Molière’as, Žanas (Jean) Racine’as, kompozitorius Žanas Batistas Lully prisidėjo prie prancūziškos klasikinės kultūros formavimo. Karalius rėmė ir institucijas, pavyzdžiui, Académie Française, kuri formavo prancūzų kalbos ir literatūros normas.
Religija ir vidaus politika
1685 m. Liudvikas XIV panaikino Nanto ediktą (revocation of the Edict of Nantes), kuris iki tol suteikė protestantams (hugenotams) tam tikras laisves. Šis sprendimas privertė daugelį hugenotų emigruoti į kitas Europos šalis ar kolonijas, kas turėjo neigiamą ekonominį ir socialinį poveikį Prancūzijai. Liudviko politika dažnai buvo grindžiama katalikybės privilegijavimu ir vieningos religijos ideologija.
Asmeninis gyvenimas
Liudvikas XIV 1660 m. vedė Ispanijos princesę Mariją Teresą (Maria Theresa of Spain). Jis turėjo kelis legitimizuotus vaikų už grotų (bastardus), kurie vėliau gavo titulus ir vaidino tam tikrą vaidmenį politikoje. Vėliau jo gyvenime svarbi figūra tapo Madame de Maintenon, kuri, nors ir neoficialiai, turėjo didelę įtaką karaliui ir dvaro gyvenimui.
Mirtis ir palikimas
Liudvikas XIV mirė 1715 m. rugsėjo 1 d. Po jo ilgo valdymo sostą paveldėjo jo proproanūkas Liudvikas XV (tuomet labai jaunas), o šalis paveldėjo stiprų centralizuotos valdžios aparatą bei gilius finansinius sunkumus. Liudviko laikai paliko dviprasmišką paveldą: iš vienos pusės — išvystytą valstybės aparatą, kultūros aukštumą ir didesnę tarptautinę reikšmę; iš kitos pusės — karų ir didelių išlaidų sukeltą skolų naštą ir bėgančią socialinę įtampą, kuri vėliau prisidėjo prie XVIII a. politinių pokyčių Prancūzijoje.
Liudvikas XIV tebėra vienas žinomiausių absoliutizmo simbolių — jo valdymas parodė, kaip centralizuota monarchija gali sukurti didelę kultūrinę ir politinę galią, bet taip pat ir kiek pažeidžiama gali būti dėl ilgalaikių karų bei ekonominio perdėm išplėsto valdymo.
Ankstyvasis gyvenimas ir valdymas
Liudviko tėvai buvo Liudvikas XIII ir Ana Austrijos. Jis buvo netikėtas karaliaus Liudviko XIII ir Anos Austrijos, kurie per 22 metus trukusią santuoką neturėjo vaikų, vaikas. Jis buvo pakrikštytas Louis Dieudonné (pažodžiui - "Dievo dovana"). 1643 m., nesulaukęs penktojo gimtadienio, mirė jo tėvas, ir Liudvikas paveldėjo Prancūzijos sostą. Kadangi Liudvikas XIV buvo per jaunas valdyti, jo motina valdė Prancūziją kartu su kardinolu Mazarinu, italų finansininku, kuris buvo pagrindinis Liudviko XIII ministras. Mazarinas vadovavo tautai per vėlesnius Trisdešimties metų karo (1618-1648 m.) etapus. Šiame kare Prancūzija kovojo su Ispaniją valdžiusia Habsburgų dinastija dėl karinės viršenybės Europoje.
Luisas vaikystėje
Absoliutus monarchas
1661 m. mirus Mazarinui, Liudvikas paskelbė, kad valdys Prancūziją be vyriausiojo ministro, ko iki tol nebuvo daręs nė vienas Prancūzijos karalius. Jis ketino valdyti kaip absoliutus monarchas, tikėdamas, kad jo, kaip karaliaus, valdžia yra kilusi iš Dievo ir kad jis yra atsakingas tik Dievui. Jis privalėjo valdyti savo tautos labui. Nors Liudvikas prisiėmė atsakomybę už sprendimų priėmimą, jis suprato, kad turi valdyti laikydamasis savo karalystės įstatymų ir papročių apribojimų. Liudvikas plačiai konsultavosi su savo didikais ir ministrais, kas savaitę susitikdavo su savo vyriausiosios tarybos nariais. Jis sukūrė neformalų kabinetą, kuriam galiausiai vadovavo vyriausiasis finansų ministras Jeanas-Baptiste'as Colbert'as.
Nepaisant to, absoliutinės monarchijos sistema pabrėžė karaliaus vaidmenį, ir nė vienam monarchui nepavyko sėkmingiau sukurti monarchijos įvaizdžio nei Liudvikui XIV. Savo emblema jis pasirinko saulę ir susiejo save su jos spindinčiu atvaizdu.
Versalio statyba
Nuo 1661 m. karalius Liudvikas XIV kuklią medžioklės sodybą pavertė spindinčiais rūmais. Prie Versalio rūmų statybų dirbo daugiau kaip 30 000 vyrų, o šis projektas dešimtmečius ištuštino karaliaus iždą. Išlaidos apėmė ne tik statybas, bet ir upių nukreipimą, gėlo vandens tiekimą vamzdynais ir tūkstančių apelsinmedžių sodinimą, kad būtų paslėptas nuotekų, kurių nebuvo galima tinkamai nuleisti, kvapas. 1682 m. gegužę Liudvikas perkėlė Prancūzijos sostinę į Versalį, esantį už 12 mylių nuo Paryžiaus. Tai buvo Liudviko XIV motyvas pašalinti save ir savo didikus nuo Paryžiaus politinių intrigų. Tai tapo jo absoliučios monarchijos simboliu.
Versalio rūmai
Prancūzijos galios plėtra Europoje
Nors Liudvikas svajojo apie Ispanijos palikimą savo įpėdiniams, jo karinė politika nesiekė plėsti Prancūzijos teritorijos. Ankstyvuosius karus jis kariavo gynybiniais tikslais - siekdamas apsaugoti šiaurinę Prancūzijos sieną ir išstumti ispanus iš strategiškai svarbių miestų.
1667-1668 m. Liudvikas kariavo Devoliucijos karą, kad po žmonos tėvo Pilypo IV mirties pareikštų pretenzijas į dalį Ispanijos valdų. Liudvikas reikalavo Ispanijos Nyderlandų vietoj vestuvių dovanos, kurios Pilypas IV taip ir nesumokėjo.
Dėl Prancūzijos agresijos Ispanijos Nyderlanduose pablogėjo Prancūzijos ir Olandijos santykiai. Olandai jau ištisas kartas kovojo su ispanais, kad apsisaugotų nuo invazijos į jų šalį. Jie neketino leisti, kad prancūzai keltų tokią pačią grėsmę okupuodami jų pasienyje esančias teritorijas. Dėl to 1672-1678 m. Nyderlanduose vyko karas, kurio metu Liudvikas dar kartą pademonstravo Prancūzijos galybės veiksmingumą. Per didžiulę kampaniją Liudvikui beveik pavyko užkariauti Olandiją. Norėdami apsisaugoti, olandai atidarė pylimus, užtvindė kraštą ir pavertė Amsterdamą tikra sala. Liudviko kariuomenė nebegalėjo toliau žengti į priekį, todėl jie pradėjo derybas dėl paliaubų. Tačiau karas atsinaujino, kai Ispanija ir Austrija susivienijo su Olandija, o 1670 m. Liudvikas pasirašė sutartį su Anglija, kad anglų laivynas liktų neutralus. Nė vienai pusei nepavyko iškovoti lemiamos pergalės, abi patyrė finansinį išsekimą, todėl galiausiai buvo sudaryta sutartis dėl karo pabaigos.
Vėlesnis valdymas
Liudvikas atšaukė arba nutraukė Nanto sutartį. Šioje sutartyje buvo nurodyta, kad Prancūzijoje bus religijos laisvė. Tai reiškia, kad kiekvienas Prancūzijos gyventojas galėjo išpažinti religiją taip, kaip norėjo. Kai Liudvikas atšaukė Nanto sutartį, jis pasakė, kad visi žmonės Prancūzijoje turi būti katalikai. Dėl to 50 tūkstančių protestantų darbininkų paliko Prancūziją ir išvyko į Ameriką, Angliją ir Vokietiją.
Liudvikui valdant Prancūzija tapo galingiausia šalimi visoje Europoje, o daugelis kitų šalių kopijavo prancūzų aprangos ir mąstymo būdą. Jis taip pat skatino žmones tyrinėti Kanadą ir labai stengėsi, kad Prancūzija taptų didesnė. Liudvikas išleido daug pinigų karams, ir Prancūzija dėl jo įsiskolino.
Liudviko XIV 1685 m., kai jis atšaukė Nanto ediktą.
Sumažinti
XVI a. aštuntojo dešimtmečio viduryje Karalius Saulė prarado didelę dalį savo spindesio. Mazarinas išmokė jį griežtai dirbti, ir Liudvikas visą gyvenimą laikėsi įtempto darbo grafiko, persirgdavo daugybę nedidelių ligų ir neklausė gydytojų patarimų. Ilgainiui lūžusi ranka nutraukė energingą jodinėjimą žirgais, o podagra užbaigė ilgus pasivaikščiojimus po Versalį. Jis buvo vežamas į sosto salę arba nešamas į savo karietą. 1683 m. mirė jo pirmoji žmona, ir Liudvikas slapta vedė savo ilgametę meilužę Fransuazą d'Aubignė, markizę de Maintenon. 1711 m. jis išgyveno tragediją - mirė jo vyriausiasis sūnus, o kitais metais - vyriausiasis anūkas. Todėl karaliaus įpėdiniu tapo jo mažametis penkerių metų anūkas Liudvikas Anžu hercogas, kuris po savo prosenelio mirties 1715 m. tapo Prancūzijos karaliumi Liudviku XV.
Prancūzijos karaliai po Liudviko XIV apmokestino daug pinigų iš neturtingų žmonių, kad galėtų grąžinti skolą. Tai iš dalies lėmė Prancūzijos revoliuciją.
Palikimas
Pasaulyje, kuriame teritorija, valdžia ir turtas buvo laikomi svarbiausiais, Liudvikas XIV buvo pripažintas didžiu karaliumi. Jis pavertė Prancūziją dominuojančia Europos valstybe, išplėtė jos ribas ir paliko įpėdiniams saugią nuosavybę. 1670-aisiais Liudvikas pasiekė savo galios viršūnę ir kitus keturis dešimtmečius saugojo tai, ką pasiekė, susidūręs su prieš jį susivienijusia Europa. Be to, galiausiai jis įgyvendino savo svajonę Ispanijos soste matyti Burboną. Valdant Liudvikui Prancūzija taip pat sustiprino savo kolonijinių valdų administravimą ir prekybą, tapdama pasauline galybe. Vidaus reikalų srityje Liudvikas sustiprino centrinės valdžios kontrolę įvairiuose Prancūzijos regionuose, įtraukdamas savo teritorinius laimėjimus į vieningą valstybę. Kita vertus, jis sukėlė prieštaravimų, kai atkūrė katalikų religinę vienybę atšaukdamas Nanto ediktą ir slopindamas protestantizmą. Deja, daugelis Liudviko vidaus ir užsienio politikos krypčių sukėlė daug sunkumų paprastiems žmonėms, kurių daugelis kentė badą, bėgo iš tėvynės arba gyveno persekiojimų baimėje. Galiausiai Liudvikas XIV norėjo atnešti šlovę Prancūzijai ir savo dinastijai ir mirė tikėdamas, kad tai pavyko.
Vaikai su karaliene Marija Terese
- Liudvikas Prancūzijos, Prancūzijos daupinas (1661 m. lapkričio 1 d. - 1711 m. balandžio 14 d.) Prancūzijos daupinas buvo vedęs Mariją Aną Viktoriją Bavarijos ir turėjo vaikų. Vėliau slapta vedė Marie Émilie de Joly.
- Anelė Elizabetė Prancūzijos (1662 m. lapkričio 18 d. - 1662 m. gruodžio 30 d.) mirė kūdikystėje.
- Marija Anelė Prancūzijos (1664 m. lapkričio 16 d. - 1664 m. gruodžio 26 d.) mirė kūdikystėje arba Moreto juodoji vienuolė
- Marie Thérèse of France (1667 m. sausio 2 d. - 1672 m. kovo 1 d.), žinoma kaip "Madame Royale", bet mirė kūdikystėje.
- Prancūzijos kunigaikštis Filipas Karolis (1668 m. rugpjūčio 5 d. - 1671 m. liepos 10 d.) Anžu hercogas, mirė kūdikystėje.
- Prancūzijos kunigaikštis Liudvikas Pranciškus (1672 m. birželio 14 d. - 1672 m. lapkričio 4 d.) Anžu hercogas, mirė kūdikystėje.
Vaikai su Madame de Montespan
- Luiza Fransuaza Burbonietė (1669-1672) mirė jauna.
- Louis Auguste de Bourbon, Maine hercogas (1670 m. kovo 31 d. - 173 m. gegužės 14 d.) vedė Louise Bénédicte de Bourbon ir turėjo vaikų.
- Louis César de Bourbon, Vekseno grafas (1672 m. birželio 20 d. - 1683 m. sausio 10 d.) mirė kūdikystėje.
- Luiza Françoise de Bourbon, Mademoiselle de Nantes (1673 m. birželio 1 d. - 1743 m. birželio 16 d.) ištekėjo už Louis de Bourbon, Burbono kunigaikščio, Condé princo, ir susilaukė vaikų.
- Luizė Marija Ana Burbonietė, Mademoiselle de Tours 1674 m. lapkričio 18 d. - 1681 m. rugsėjo 15 d.) mirė jauna.
- Françoise Marie de Bourbon, Mademoiselle de Blois (1677 m. gegužės 4 d. - 1749 m. vasario 1 d.) ištekėjo už Prancūzijos regento, Orleano hercogo Philippe'o d'Orléans ir susilaukė vaikų.
- Louis Alexandre de Bourbon, Tulūzos grafas (1678 m. birželio 6 d. - 1737 m. gruodžio 1 d.) vedė Marie Victoire de Noailles ir turėjo vaikų.
Susiję puslapiai
Ieškoti