Liudvikas XIV, dar vadinamas Karaliumi Saule (1638 m. rugsėjo 5 d. - 1715 m. rugsėjo 1 d.), buvo Prancūzijos karalius ir Navaros karalius nuo 1643 m. gegužės 14 d. iki mirties. Jis buvo karalius 72 metus. Tai buvo ilgiausias užfiksuotas bet kurio Europos monarcho valdymas. Jis dažnai laikomas tipišku absoliutizmo pavyzdžiu. Jis buvo vyresnysis iš dviejų brolių, antrasis buvo Filipas. Jiedu buvo labai artimi, o Filipas vėliau tapo Orleano hercogu.

Ankstyvieji metai ir regentinė valdžia

Liudvikas XIV tapo karaliumi būdamas mažametis; iki jo pilnametystės valdžią atliko motina, karalienė Ana (Anne of Austria), ir jos patarėjas — kardinolas Mazarinas. Šio laikotarpio išbandymai įskaitė sukilimus, žinomus kaip Frondos (1648–1653), kuriuos sukėlė didikai ir miestų elitas pasipriešinimui centrinei valdžiai. Šios kovos sustiprino Liudviko įsitikinimą, kad valstybę reikia valdytis griežta, centralizuota valdžia.

Asmeninė valdžia ir administracijos stiprinimas

Po Mazarinui mirus (1661 m.), Liudvikas paskelbė, kad pats imasi tiesioginės valdžios ir vengs regentinės ar kito galios dalijimosi. Jis plėtojo administracinę sistemą, kad apribotų feodalinės aristokratijos galią ir sustiprintų karaliaus sprendimų vykdymą:

  • Įvedė arba sustiprino karaliaus inspektorių (intendantų) tinklą provincijose, kurie vykdė mokesčių rinkimą, teisę ir viešąją tvarką.
  • Palaikė biurokratiją, kariuomenės profesionalizavimą ir centralizuotą teismų sistemą.
  • Užtikrino, kad svarbiausi sprendimai būtų priimami iš karaliaus dvaro, o ne regioninių kilmingųjų.

Versalio rūmai ir dvaro gyvenimas

Liudvikas XIV stengėsi padaryti savo dvarą centru, kur būtų sutelkta politinė galia ir kultūra. Jam itin svarbus projektas buvo Versalio rūmų plėtra — prabangus kompleksas netoli Paryžiaus, kuriame jis perkėlė karališkąją rezidenciją 1682 m. Versalio dvaras tarnavo ir kaip politinis instrumentas: kilmingieji kviečiami gyventi ten, kur juos galima stebėti ir užimti įvairiomis garbėmis, taip sumažinant galimą opoziciją provincijose.

Ekonomika ir finansai

Ekonominę politiką aktyviai formavo Jean-Baptiste Colbert, kuris rėmė merkantilizmą: skatino pramonę, prekybą, laivyną ir kolonijines ambicijas. Colbert bandė didinti valstybės pajamas per muitus, dotacijas pramonei ir kontrolę, tačiau ilgainiui Liudviko vyraujanti karinė politika ir dideli statybos projektai sukėlė didelę valstybės skolą.

Užsienio politika ir karai

Liudvikas XIV vedė keletą renginių siekiant išplėsti Prancūzijos įtaką ir ribas. Tarp svarbiausių karinių konfliktų:

  • Karas dėl devalvacijos (War of Devolution, 1667–1668)
  • Nyderlandų karas (Franco-Dutch War, 1672–1678)
  • Nuo 1688 m. trukęs karas prieš Europos koaliciją (Nine Years' War arba War of the Grand Alliance, 1688–1697)
  • Iššūkis dėl Ispanijos tronų pasibaigė 1701–1714 m. Karu dėl Ispanijos paveldėjimo, kuris gerokai nusilpino Prancūzijos išteklius ir baigėsi kompromisais, tarp jų – princo Filippo (Bourbonų atšaka) pateikimu į Ispanijos karalių sostą.

Šie ilgai trunkantys karai padidino valstybės skolas ir silpnino ekonominę galią, nors pradinė prancūzų karinėje jėgoje ir diplomatinėse sėkmėse buvo akivaizdi.

Kultūra, menai ir švietimas

Liudvikas buvo gausus meno rėmėjas. Jo dvaras skatino teatro, operos ir literatūros raidą — tokie menininkai kaip Molière’as, Žanas (Jean) Racine’as, kompozitorius Žanas Batistas Lully prisidėjo prie prancūziškos klasikinės kultūros formavimo. Karalius rėmė ir institucijas, pavyzdžiui, Académie Française, kuri formavo prancūzų kalbos ir literatūros normas.

Religija ir vidaus politika

1685 m. Liudvikas XIV panaikino Nanto ediktą (revocation of the Edict of Nantes), kuris iki tol suteikė protestantams (hugenotams) tam tikras laisves. Šis sprendimas privertė daugelį hugenotų emigruoti į kitas Europos šalis ar kolonijas, kas turėjo neigiamą ekonominį ir socialinį poveikį Prancūzijai. Liudviko politika dažnai buvo grindžiama katalikybės privilegijavimu ir vieningos religijos ideologija.

Asmeninis gyvenimas

Liudvikas XIV 1660 m. vedė Ispanijos princesę Mariją Teresą (Maria Theresa of Spain). Jis turėjo kelis legitimizuotus vaikų už grotų (bastardus), kurie vėliau gavo titulus ir vaidino tam tikrą vaidmenį politikoje. Vėliau jo gyvenime svarbi figūra tapo Madame de Maintenon, kuri, nors ir neoficialiai, turėjo didelę įtaką karaliui ir dvaro gyvenimui.

Mirtis ir palikimas

Liudvikas XIV mirė 1715 m. rugsėjo 1 d. Po jo ilgo valdymo sostą paveldėjo jo proproanūkas Liudvikas XV (tuomet labai jaunas), o šalis paveldėjo stiprų centralizuotos valdžios aparatą bei gilius finansinius sunkumus. Liudviko laikai paliko dviprasmišką paveldą: iš vienos pusės — išvystytą valstybės aparatą, kultūros aukštumą ir didesnę tarptautinę reikšmę; iš kitos pusės — karų ir didelių išlaidų sukeltą skolų naštą ir bėgančią socialinę įtampą, kuri vėliau prisidėjo prie XVIII a. politinių pokyčių Prancūzijoje.

Liudvikas XIV tebėra vienas žinomiausių absoliutizmo simbolių — jo valdymas parodė, kaip centralizuota monarchija gali sukurti didelę kultūrinę ir politinę galią, bet taip pat ir kiek pažeidžiama gali būti dėl ilgalaikių karų bei ekonominio perdėm išplėsto valdymo.