Orleano hercogas Philippe'as d'Orléans, Orleano anūkas (1674 m. rugpjūčio 2 d. - 1723 m. gruodžio 2 d.) - Prancūzijos karališkosios šeimos narys, 1715-1723 m. ėjęs karalystės regento pareigas. Gimęs tėvo rūmuose Sen Klu (Saint-Cloud), nuo gimimo buvo žinomas Šartro hercogo titulu. Jo tėvas buvo Liudviko XIV jaunesnysis brolis Pilypas I, Orleano kunigaikštis, žinomas kaip Monsieur; motina buvo Elžbieta Šarlotė Pfalcinė.

1692 m. Filipas vedė savo pirmąją pusseserę Françoise Marie de Bourbon - jauniausią įteisintą Filipo dėdės Liudviko XIV ir Madame de Montespan dukterį (légitimée de France). Paskirtas Liudviko XV Prancūzijos regentu, kol 1723 m. vasario mėn. sulaukė pilnametystės, jo faktinio valdymo laikotarpis buvo vadinamas regentyste (1715-1723 m.). Mirė Versalyje 1723 m. Istoriškai jis vadinamas le Régent.

Šeima, titulai ir ankstyvieji metai

Philippe'as gimė 1674 m. ir nuo gimimo turėjo Šartro (Chartres) hercogo titulą. Po tėvo mirties 1701 m. jis paveldėjo Orleano kunigaikščio (duc d'Orléans) titulą — vieną svarbiausių princiškų vardų Prancūzijos karališkojoje šeimoje. Kaip Liudviko XIV sūnaus brolio palikuonis, jis užėmė aukštą vietą dvoruose, tačiau savo era išsiskyrė stipria asmenine charizma, mėgavimusi pramogomis ir aktyvia politine veikla.

Santuoka ir palikuonys

1692 m. santuoka su Françoise Marie de Bourbon buvo politinis ir šeimyninis susitarimas: ji — įteisinta Liudviko XIV dukra, todėl santuoka sustiprino Orleano šeimos ryšius su pagrindine karališkąja linija. Iš šios santuokos gimė keli palikuonys; svarbiausias paveldėtojas buvo sūnus, kuris perėmė Orleano titulą po tėvo mirties. Be to, Filipas turėjo reputaciją laisvesnių moralės normų dvaro aplinkoje, o jo rūmuose Palais-Royal vyko gausybė kultūrinių ir pramoginių renginių.

Regentystė (1715–1723)

Po Liudviko XIV mirties 1715 m., kai į sostą pateko dar vaikas Liudvikas XV, Filipas paskelbtas regentu. Regentystės metu jis prisiėmė administracinę ir politinę atsakomybę už valstybės valdymą. Jo laikotarpį žymi kelios reikšmingos tendencijos:

  • Valdymo struktūros bandymai: pradžioje buvo mėginama sumažinti monarchinę ministerijų koncentraciją ir atgaivinti aristokratinį vaidmenį valdyme — tiek viešų, tiek patarėjų tarybų pavidalu (polysynody idėjos), tačiau dauguma šių eksperimentų pasirodė neefektyvūs ir buvo vėliau atšaukti.
  • Tarptautinė politika: regentystė siekė išlaikyti taiką ir stabilumą po Senojo karaliaus ilgos eros bei po Ispanijos paveldėjimo karo. Filipas stengėsi normalizuoti santykius su kaimynais ir užtikrinti Prancūzijos įtaką Europos politikoje.
  • Ekonominės reformos ir finansų krizė: bene ryškiausias regentystės epizodas susijęs su škotu ekonomistu Johnu Law, kurio finansinės reformos ir banko bei prekybos kompanijų plėtra (vadinamoji „Mississippi kompanija“) sukėlė didelį spekuliacinį burbulą ir 1720 m. žlugimą — Mississippi burbulą. Naujasis finansų mechanizmas iš pradžių skatino prekybą ir finansinį aktyvumą, bet žlugimo metu kėlė didelį visuomenės pasipiktinimą ir finansinius nuostolius.

Kultūra, dvaras ir visuomenės gyvenimas

Regentystės metas paliko aiškų kultūrinį atspaudą: dvasia dvaruose tapo laisvesnė, išryškėjo vadinamoji „Regency“ estetika ir manieros. Palais-Royal tapo kultūrinių, literatūrinių ir pramoginių susibūrimų centru. Filipas pats buvo mecenatas, remė menininkus, teatrą ir elegancijos madą, o jo dvaro gyvenimas — prabangus ir audringas — prisidėjo prie socialinių permainų ir platesnio intelektualinio gyvenimo plėtros.

Mirtis ir palikimas

Regentystė baigėsi 1723 m. vasario mėn., kai Liudvikas XV paskelbtas pilnamečiu. Filipas mirė 1723 m. gruodžio 2 d. Versalyje. Istoriškai jis žinomas kaip le Régent, ir jo palikimas yra dviprasmiškas: su vienos pusės — liberalizacija dvariško gyvenimo, kultūros ir mėginimai reformuoti administraciją; su kitos — finansinė krizė, kuri atskleidė naujos rūšies rizikas ir trūkumus privačių spekuliacijų ryšyje su valstybės finansais. Jo laikotarpis parodė, kaip greitai modernūs finansiniai eksperimentai gali paveikti visuomenę ir valstybės stabilumą, o taip pat padėjo formuoti XVIII a. politinį ir kultūrinį klimatą Prancūzijoje.