Prancūzijos revoliucija

Revoliucijos priežastys

Revoliuciją Prancūzijoje sukėlė daugybė problemų:

1. Karalių Liudviko XV ir Liudviko XVI laikais Prancūzija kovojo su Prūsija ir Britų imperija Septynerių metų kare. Ji vėl kovojo su Didžiąja Britanija per Amerikos revoliuciją. Karams apmokėti Prancūzija skolinosi daug pinigų, todėl šalis nuskurdo.
2. Dėl didelių duonos kainų ir mažų darbininkų atlyginimų paprasti žmonės kentėjo nuo bado ir prastos mitybos. Dėl to jie ėmė nemėgti turtingų didikų, kurie turėjo pinigų gerai pavalgyti ir pasistatyti didžiulius dvarus.
3. Romos katalikų bažnyčia, kuriai priklausė daugiausia žemės Prancūzijoje, nustatė mokestį už pasėlius, vadinamą dešimtinės mokesčiu, dėl kurio nukentėjo neturtingiausi ir alkaniausi žmonės, nes jie negalėjo sau leisti mokėti šio mokesčio.
4. Apšvietos idealai. Daugeliui žmonių nepatiko absoliutus karališkosios šeimos ir diduomenės valdymas. Jie matė, kad kitose šalyse, pavyzdžiui, neseniai susikūrusiose Jungtinėse Amerikos Valstijose, tokie žmonės kaip jie turi daugiau galios valdžiai. Jie taip pat norėjo religijos laisvės.
5. Pirmasis ir antrasis luomas, t. y. dvasininkai ir bajorai, naudojosi visomis privilegijomis ir teisėmis, tačiau trečiasis luomas (visi kiti, vidurinioji klasė, miestiečiai ir valstiečiai) turėjo mokėti dešimtinę ir tailę (mokesčius Bažnyčiai ir teismui).

"Generaliniai etatai

Prieš revoliuciją Prancūzija buvo suskirstyta į tris Estatus. Pirmoji valdžia buvo dvasininkija (bažnyčia). Ji sudarė 1 % gyventojų. Antrasis luomas buvo bajorai, kurie taip pat sudarė 1 % gyventojų. Likusieji beveik 98 % gyventojų priklausė trečiajam luomui. Visų trijų valdų atstovų atstovai kartu sudarė Generalinius estatus.

1789 m. gegužę karalius Liudvikas sušaukė generalinį estatų susirinkimą, kad būtų sprendžiamos šalies piniginės problemos. Jie susirinko Versalio rūmuose. Tačiau trečiosios valdininkijos nariai buvo įsiutę. Jie buvo sudarę problemų, kurias norėjo išspręsti, sąrašus, vadinamus Cahiers de Doléance

Trečiojo sluoksnio nariai (paprastieji) piktinosi, kad jie buvo labiausiai apmokestinti, nors buvo neturtingiausia žmonių grupė. Jie ir finansų generalinis direktorius Jacques'as Necker'is manė, kad Bažnyčia ir kilmingieji turėtų būti apmokestinami labiau.

Jie taip pat norėjo, kad balsavimas Generalinėje Asamblėjoje būtų teisingesnis. Nors Trečiasis luomas turėjo daug daugiau narių nei kiti du luomai, kiekvienas luomas turėjo tik po vieną balsą Generalinėje asamblėjoje. Trečioji valdžia manė, kad tai būtų galima pagerinti suteikiant Generalinės asamblėjos nariams po vieną balsą. Tačiau, pasikalbėję su kitomis valdomis, jie negalėjo susitarti.

Nacionalinės asamblėjos formavimas

Kadangi Pirmoji ir Antroji valdos neklausė, Trečioji valdžia nusprendė atsiskirti ir įkurti savo asamblėją, kurioje kiekvienas narys turėtų teisę balsuoti. 1789 m. birželio 10 d. jie įkūrė Nacionalinę asamblėją. Karalius bandė juos sustabdyti uždarydamas Salle des États posėdžių salę, tačiau vietoj jos jie susirinko uždarame teniso korte. Birželio 20 d. jie davė teniso korto priesaiką, kurioje pažadėjo dirbti tol, kol sukurs naują Prancūzijos konstituciją.

Bastilijos šturmas

1789 m. liepą, kai buvo sudarytas Nacionalinis susirinkimas, bajorija ir karalius supyko ant finansų generalinio direktoriaus Jacques'o Neckerio ir jį atleido. Daugelis paryžiečių manė, kad karalius ketina uždaryti Nacionalinį susirinkimą. Netrukus Paryžių užplūdo riaušės ir plėšikavimas.

1789 m. liepos 14 d. žmonės nusprendė pulti Bastilijos kalėjimą. Bastilijos kalėjime buvo laikomi ginklai, taip pat jis simbolizavo didikų valdžią ir karaliaus valdžią. Po pietų žmonės įsiveržė į Bastiliją ir išlaisvino septynis ten laikytus kalinius.

Trečiosios valdžios nariai užėmė Paryžių. Teniso kortų priesaikos metu Nacionalinės asamblėjos pirmininkas Jean-Sylvain Bailly tapo miesto meru. Žakui Nekerui buvo grąžintas finansų generalinio direktoriaus postas. Netrukus Paryžiuje apsilankė karalius, kuris dėvėjo raudonos, baltos ir mėlynos (trispalvės) spalvų juosteles (kokardas), kurias nešiojo revoliucionieriai. Liepos pabaigoje revoliucija išplito visoje Prancūzijoje.

Radikalus revoliucionierius sans-coulotte su trispalve vėliava.


Nacionalinės asamblėjos nario, duodančio teniso korto priesaiką, eskizas, kurį nupiešė Jacques-Louis David


Versalio rūmai. Čia 1789 m. posėdžiavo generaliniai etatai


Trečiosios valdžios karikatūra, kurioje ant nugaros nešama pirmoji valdžia (dvasininkija) ir antroji valdžia (bajorija).

Nacionalinė asamblėja

Nacionalinė asamblėja ėmė daryti daugybę pakeitimų. Rugpjūčio 4 d. Nacionalinis susirinkimas panaikino specialius mokesčius, kuriuos rinko Bažnyčia, ir panaikino bajorų teises į savo žmones, taip užbaigdamas feodalizmą. Rugpjūčio 26 d. Nacionalinis susirinkimas paskelbė Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kurią parašė didikas markizas de Lafayette'as.

Nacionalinė asamblėja pradėjo spręsti, kaip bus pagal naująją Konstituciją. Daugelis narių, ypač didikai, norėjo senato arba antrųjų aukštųjų rūmų. Tačiau daugiau žmonių balsavo už tai, kad ir toliau būtų tik vienas susirinkimas. Karaliui buvo suteikta sustabdomoji veto teisė įstatymams, o tai reiškė, kad jis turės teisę tik atidėti įstatymų priėmimą, bet ne juos sustabdyti. 1789 m. spalio mėn. po to, kai Versalio rūmuose karalių užpuolė 7 000 moterų minia, Lafayette'as įtikino karalių persikelti iš Paryžiaus į Tiuilerijų rūmus.

Asamblėja pradėjo skirstytis į skirtingas politines partijas. Vieną jų sudarė revoliucijos priešininkai, vadovaujami didiko Jacques'o Antoine'o Marie de Cazaleso ir bažnytininko Jeano-Sifrieno Maury. Ši partija sėdėjo dešinėje pusėje. Antroji partija buvo rojalistai demokratai (monarchistai), kurie norėjo sukurti sistemą, panašią į Didžiosios Britanijos konstitucinę monarchiją, kurioje karalius vis dar dalyvautų valdyme. Šiai partijai priklausė Jacques'as Neckeris. Trečioji partija buvo Nacionalinė partija, kuri buvo centro arba centro kairės partija. Jai priklausė Honoré Mirabeau ir Lafayette'as.

Prancūzijos Bažnyčios pokyčiai

Naujoje vyriausybėje Romos katalikų bažnyčia turės daug mažiau galių nei anksčiau. 1790 m. buvo panaikinti visi specialūs mokesčiai ir Bažnyčios įgaliojimai. Visą Bažnyčios turtą perėmė valstybė. 1790 m. liepos 12 d. Civiline dvasininkų konstitucija visi dvasininkai tapo valstybės tarnautojais ir turėjo prisiekti naujajai konstitucijai. Šie pokyčiai nepatiko daugeliui dvasininkų, taip pat ir popiežiui Pijui VI. Revoliucionieriai nužudė šimtus žmonių, atsisakiusių duoti priesaiką.

Darbas su Konstitucija

1790 m. liepos 14 d., praėjus metams nuo Bastilijos šturmo, tūkstančiai žmonių susirinko Marso laukuose švęsti. Charles Maurice de Talleyrand'as vadovavo religinėms mišioms. Minia, kurioje buvo ir karalius bei karališkoji šeima, prisiekė ištikimybę "tautai, įstatymui ir karaliui". Tačiau daugelis didikų buvo nepatenkinti revoliucija ir palikdavo šalį. Jie buvo vadinami emigrantais (émigrés).

Nors Generalinės asamblėjos nariai buvo išrinkti tik vieneriems metams, visi asamblėjos nariai davė Teniso teismo priesaiką. Jie pažadėjo dirbti tol, kol bus priimta konstitucija, tačiau konstitucija nebuvo priimta. Buvo nuspręsta, kad nariai dirbs tol, kol turės konstituciją.

Asamblėja toliau rengė konstituciją ir darė pakeitimus. Kilmingieji nebegalėjo perduoti savo titulų vaikams. Tai galėjo daryti tik karalius. Pirmą kartą buvo surengti prisiekusiųjų teismai. Buvo panaikinti visi prekybos barjerai Prancūzijos viduje, taip pat panaikintos sąjungos, cechai ir darbininkų grupės. Buvo uždrausti streikai.

Daugelis radikalių idėjų turinčių žmonių ėmė burtis į politinius klubus. Garsiausias iš jų buvo kairiųjų idėjų puoselėtojų Jakobinų klubas. Dešiniųjų pažiūrų klubas buvo Monarchistų klubas. 1791 m. buvo pasiūlytas įstatymas, turėjęs neleisti kilmingiesiems emigrantams išvykti iš šalies. Mirabo buvo nusiteikęs prieš šį įstatymą, tačiau balandžio 2 d. jis mirė, ir metų pabaigoje įstatymas buvo priimtas.

Karališkoji šeima bando išvykti iš Paryžiaus

Liudvikui XVI nepatiko revoliucija, tačiau jis nenorėjo gauti pagalbos iš kitų šalių ar bėgti iš Prancūzijos kaip emigrantai. Generolas Bouille'is laikėsi tų pačių pažiūrų ir norėjo padėti karaliui palikti Paryžių. Jis sakė, kad suteiks karaliui ir jo šeimai pagalbą ir paramą savo stovykloje Monmėdžio mieste. Pabėgimas buvo suplanuotas 1791 m. birželio 20 d.

Persirengusi tarnais karališkoji šeima išvyko iš Paryžiaus. Tačiau jų pabėgimas nebuvo gerai suplanuotas, ir birželio 21 d. vakare jie buvo suimti Varėnoje. Karališkoji šeima buvo sugrąžinta į Paryžių. Susirinkimas įkalino Liudviką ir jo žmoną Mariją Antuanetę, o karalių nušalino nuo pareigų.

Konstitucijos pildymas

Nors karalius bandė pabėgti, dauguma Asamblėjos narių vis dar norėjo, kad karalius dalyvautų jų valdyme, o ne būtų Respublika be karaliaus. Jie sutiko, kad karalius taptų figūriniu asmeniu, turinčiu labai mažai galių. Karalius turėjo prisiekti valstybei. Jei jis to nepadarytų arba sukurtų kariuomenę Prancūzijai pulti, jis nebebūtų karalius.

Kai kuriems žmonėms, tarp jų ir Jacques'ui Pierre'ui Brissot, tai nepatiko. Jie manė, kad karalius turėtų būti visiškai nušalintas nuo sosto ir konstitucijos. Brissot surašė peticiją ir didžiulė minia atėjo į Marso laukus jos pasirašyti. Respublikonų lyderiai Georges'as Dantonas ir Camille'is Desmoulinsas atvyko ir pasakė kalbas.

Miniai suvaldyti buvo iškviesta Nacionalinė gvardija, kuriai vadovavo Lafayette'as. Minia mėtė akmenis į kareivius, kurie pirmieji iššovė iš ginklų virš minios galvų. Kai minia ir toliau mėtė akmenis, Lafajetas įsakė šaudyti į žmones. Žuvo iki 50 žmonių. Po šio įvykio vyriausybė uždarė daugelį politinių klubų ir laikraščių. Daugelis radikalių kairiųjų lyderių, tarp jų Dantonas ir Desmoulinsas, pabėgo į Angliją arba pasislėpė Prancūzijoje.

Galiausiai konstitucija buvo baigta rengti. Liudvikas XVI vėl atsisėdo į sostą ir atvyko jai prisiekti. Jis rašė: "Įsipareigoju ją palaikyti savo šalyje, ginti nuo visų išpuolių iš užsienio ir pasirūpinti, kad ji būtų vykdoma visomis man suteiktomis priemonėmis." 1791 m. rugsėjo 29 d. Nacionalinis susirinkimas nusprendė, kad jis nustos valdyti Prancūziją. Po šios datos valdžią perims Įstatymų leidžiamoji asamblėja.

1791 m. liepos 25 d. karališkoji šeima, bandžiusi pabėgti, grįžta į Paryžių.

Įstatymų leidžiamoji asamblėja (1791-1792 m.)

Naujoji įstatymų leidžiamoji asamblėja pirmą kartą susirinko 1791 m. spalio mėn. Pagal 1791 m. Konstituciją Prancūzija tapo konstitucine monarchija. Karalius dalijosi valdžia su Įstatymų leidžiamąja asamblėja, tačiau turėjo teisę sustabdyti (vetuoti) jam nepatinkančius įstatymus. Jis taip pat turėjo teisę rinkti ministrus.

Įstatymų leidžiamojoje asamblėjoje buvo apie 745 nariai. 260 iš jų buvo "feuillantai", arba konstituciniai monarchistai. 136 buvo girondinai ir jakobinai, kairiojo sparno liberalūs respublikonai, kurie nenorėjo karaliaus. Kiti 345 nariai buvo nepriklausomi, tačiau jie dažniausiai balsavo su kairiuoju sparnu.

Įstatymų leidžiamoji asamblėja nelabai gerai sutarė. Karalius pasinaudojo veto teise, kad sustabdytų įstatymus, pagal kuriuos emigrantai būtų baudžiami mirties bausme. Kadangi daugelis Asamblėjos narių buvo kairiųjų pažiūrų, jiems tai nepatiko.

Konstitucijos krizė

Žmonės nusiteikė prieš karalių Liudviką XVI. 1792 m. rugpjūčio 10 d. revoliucinės grupės, vadinamos Paryžiaus komuna, nariai užpuolė Tiuilerijas, kur gyveno karalius ir karalienė. Karalius ir karalienė pateko į nelaisvę. Įstatymų leidžiamoji asamblėja surengė nepaprastąjį posėdį. Nors jame dalyvavo tik trečdalis narių ir dauguma jų buvo jakobinai, jie nušalino karalių nuo pareigų.

Karas

Prancūzijos revoliucija kėlė nerimą daugelio užsienio šalių karaliams ir imperatoriams. Jie nenorėjo revoliucijų savo šalyse. 1791 m. rugpjūčio 27 d. Šventosios Romos imperijos (Austrijos) valdovas Leopoldas II, Prūsijos valdovas Frydrichas Vilhelmas II ir Liudviko XVI svainis Karolis Filipas parašė Pilnicos deklaraciją. Deklaracijoje buvo prašoma išlaisvinti Liudviką XVI ir nutraukti Nacionalinio susirinkimo veiklą. Jie pažadėjo, kad įsiverš į Prancūziją, jei jų prašymai bus ignoruojami. Revoliucionieriai į deklaraciją žiūrėjo labai rimtai.

Įsteigus Įstatymų leidžiamąją asamblėją, problemos neišnyko. Girondinai norėjo karo, nes norėjo perkelti revoliuciją į kitas šalis. Karalius ir daugelis jo šalininkų, feuillantai, norėjo karo, nes manė, kad dėl to karalius taps populiaresnis. Daugelis prancūzų nerimavo, kad emigrantai užsienio šalyse sukels prieš Prancūziją nukreiptų problemų.

1792 m. balandžio 20 d. Asamblėja balsavo už karo paskelbimą Austrijai (Šventajai Romos imperijai). Jie planavo įsiveržti į Austrijos Nyderlandus, tačiau dėl revoliucijos kariuomenė nusilpo. Daug kareivių dezertyravo. Netrukus prie Austrijos prisijungė Prūsija. Jos abi planavo įsiveržti. Liepos 25 d. jie kartu parašė Brunsviko manifestą, kuriame pažadėjo, kad jei nenukentės karališkoji šeima, per invaziją nenukentės jokie civiliai gyventojai. Prancūzai manė, kad tai reiškia, jog karalius Liudvikas XVI bendradarbiauja su užsienio karaliais. Prūsija įsiveržė į Prancūziją 1792 m. rugpjūčio 1 d. Šis pirmasis Prancūzijos revoliucinių karų etapas tęsėsi iki 1797 m.

Rugsėjo žudynės

Rugsėjį reikalai pablogėjo. Įstatymų leidžiamoji asamblėja neturėjo beveik jokių įgaliojimų. Nė viena grupė nekontroliavo Paryžiaus ar Prancūzijos. Į šalį įsiveržė Prūsijos kariuomenė. Revoliucionieriai buvo labai pikti ir smurtaujantys. Jie pradėjo eiti į kalėjimus ir žudyti žmones, kuriuos laikė Prancūzijos išdavikais. Labiausiai jie nekentė Romos katalikų bažnyčios kunigų, tačiau taip pat nužudė daug kilmingųjų ir paprastų žmonių. Iki rugsėjo 7 d. žuvo 1 400 žmonių.

Paryžiaus Komuna užpuola Tiuilri rūmus

Nacionalinis susirinkimas (1792-1795 m.)

Įstatymų leidžiamoji asamblėja neteko visų savo galių. Prancūzijai reikėjo naujos vyriausybės. 1792 m. rugsėjo 20 d. buvo sudarytas Nacionalinis konventas. Konvente buvo ir girondinų, ir radikalių jakobinų.

Liudviko XVI egzekucija

Dėl Brunsviko manifesto daugelis žmonių įtariai žiūrėjo į karalių. Jie manė, kad jis kartu su Prūsijos ir Austrijos valdovais rengia sąmokslą įsiveržti į Prancūziją. 1793 m. sausį Nacionalinis konventas balsavo ir pripažino Liudviką XVI kaltu dėl "sąmokslo prieš visuomenės laisvę ir bendrąjį saugumą". Sausio dvidešimt pirmąją karaliui buvo įvykdyta mirties bausmė giljotina. Spalio 16 d. mirties bausmė buvo įvykdyta ir karalienei Marijai Antuanetei.

Sukilimas Vandėjoje

Vandėjos regiono žmonėms nepatiko revoliucinė valdžia. Jiems nepatiko 1790 m. Civilinėje bažnyčios konstitucijoje (1790 m.) nustatytos taisyklės dėl bažnyčios ir 1793 m. įvesti nauji mokesčiai. Jiems taip pat nepatiko, kad buvo verčiami stoti į Prancūzijos kariuomenę. Kovo mėn. jie sukilo prieš vyriausybę į sukilimą. Karas tęsėsi iki 1796 m. Šimtus tūkstančių Vandėjos gyventojų (vendų) nužudė revoliucinė Prancūzijos kariuomenė.

Jakobinai užgrobia valdžią

Kai karalius mirė, Nacionalinis konventas parengė naują respublikos konstituciją, kuri įsigaliojo birželio 24 d. Tai buvo pirmoji konstitucija, kurioje nebuvo karaliaus ir kurioje kiekvienas Prancūzijos gyventojas turėjo teisę balsuoti. Tačiau ji taip ir neįsigaliojo dėl nesutarimų tarp jakobinų ir girondinų. Dėl karo su Austrija ir Prūsija valstybė turėjo finansinių problemų. Duona buvo labai brangi ir daugelis žmonių norėjo, kad padėtis pasikeistų. 1793 m. birželį jakobinai ėmė imti valdžią. Jie norėjo suimti daugelį Nacionalinio konvento žirono narių. Liepos mėn. jie dar labiau supyko, kai žyronė Šarlotė Kordė (Charlotte Corday) nužudė jakobiną Žaną Polį Maratą (Jean-Paul Marat).

Liepos mėn. perversmas buvo baigtas. Jakobinai užėmė valdžią. Jie priėmė naujus radikalius įstatymus, įskaitant naują respublikinį kalendorių su naujais mėnesiais ir dešimties dienų savaitėmis. Jie padidino kariuomenę ir pakeitė karininkus į geresnius kareivius. Per kelerius ateinančius metus tai padėjo respublikonų armijai atremti austrų, prūsų, britų ir ispanų puolimą.

Teroro viešpatavimas

1793 m. liepą jakobinas Maximilienas de Robespjeras ir dar aštuoni vadovaujantys jakobinai įsteigė Visuomenės saugumo komitetą. Tai buvo galingiausia grupė Prancūzijoje. Ši grupė ir Robespjeras buvo atsakingi už teroro viešpatavimą. Robespjeras tikėjo, kad jei žmonės bijos, revoliucija vyks geriau. Teroro viešpatavimas truko nuo 1793 m. pavasario iki 1794 m. pavasario.

Per Teroro valdymą žuvo ne tik kilmingieji. Kiekvienas, kuris pažeidė jakobinų įstatymus arba buvo net įtariamas pažeidęs jų įstatymus ar dirbęs prieš juos, galėjo būti suimtas ir pasiųstas ant giljotinos, dažniausiai be teismo. Egzekucijos buvo vykdomos net įtakingiems žmonėms, dalyvavusiems jakobinų perversme. Kaliniai iš kalėjimų į "madam giljotiną" (giljotinos pravardė) buvo vežami atvirame mediniame vežime, vadinamame tumbrel.

Remiantis įrašais, giljotina buvo nužudyti 16 594 žmonės. Gali būti, kad per Teroro valdymą kalėjimuose mirė arba buvo nužudyta iki 40 000 žmonių.

1794 m. liepą žmonės pradėjo nusiteikę prieš Maximilien de Robespierre'ą. Per šešias savaites jis ir jo Revoliucinis tribunolas nužudė 1 300 žmonių. Liepos 27 d. Nacionalinis konventas ir Visuomenės saugumo komitetas nusistatė prieš jį. Robespjeras bandė sulaukti pagalbos iš dešiniųjų Konvento narių, bet jam nepavyko.

Po dienos Robespjeras ir daugelis jo šalininkų Paryžiaus komunoje buvo nuteisti mirti giljotina be jokio teismo proceso. Ši reakcija prieš Robespjėrą vadinama Termidoro reakcija.

Kai teroras baigėsi, Nacionalinis Susirinkimas pradėjo kurti naują Konstituciją, pavadintą III metų Konstitucija. Konstitucija įsigaliojo 1794 m. rugsėjo 27 d.

Maximilien de Robespierre


Paveikslas, kuriame vaizduojamas 1793 m. Šoueto mūšis Vandėjoje. Henri de La Rochejacquelein mūšyje prie Cholet 1793 m., Paul-Emile Boutigny

Žinynas (1795-1799 m.)

Pagal naująją konstituciją buvo įsteigta Direktorija (Directoire), kuri buvo pirmoji Prancūzijos vyriausybė, sudaryta iš dviejų rūmų. Žemesniuosius rūmus, parlamentą, sudarė 500 narių. Jis vadinosi Penkių šimtų taryba (Conseil de Cinq-Cent). Aukštesniuosius rūmus, Senatą, sudarė 250 narių ir jie vadinosi Conseil des Anciens (Senjorų taryba). Kasmet Conseil des Anciens iš Conseil de Cinq-Cent sudaryto sąrašo išrinkdavo penkis direktorius. Ši grupė buvo atsakinga ir vadinosi Direktorija.

Nors 1793 m. konstitucija suteikė teisę balsuoti visiems Prancūzijos vyrams, pagal šią konstituciją balsuoti galėjo tik tam tikrą turtą turintys žmonės. Direktorija buvo daug konservatyvesnė nei nuo 1789 m. Prancūzijoje veikusios vyriausybės. Žmonės buvo pavargę nuo radikalių permainų ir nestabilių vyriausybių. Valdant Direktorijai padėtis buvo daug stabilesnė nei anksčiau.

Tačiau direktorių nemėgo žmonės, ypač jakobinai, kurie norėjo respublikos, ir rojalistai, kurie norėjo naujo karaliaus. Prancūzijos piniginės problemos neišnyko. Direktoriai ignoravo rinkimus, kurie vyko ne taip, kaip jie norėjo. Jie nepaisė konstitucijos, kad galėtų imtis veiksmų, kuriais būtų kontroliuojami žmonės. Jie naudojosi vykstančiu karu ir kariuomene, kad išlaikytų savo valdžią.

18 Brumaire perversmas

 

18 Brumaire žymi Prancūzijos revoliucijos respublikoniškosios dalies pabaigą, kai valdžią perėmė Napeleonas Bonapartas.

 

Napoleonas Bonapartas