Septynerių metų karas truko nuo 1756 iki 1763 m. Jame dalyvavo dauguma didžiųjų Europos valstybių. Iš pradžių jį sudarė du konfliktai. Vienas iš jų daugiausia vyko tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Kitas - tarp Prūsijos ir jos priešų: Prancūzija, Austrija, Rusija ir Švedija. Jo šaknys glūdi ankstesniame konflikte - Austrijos įpėdinystėskare. Skirtingose vietose karas buvo vadinamas skirtingais pavadinimais. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis vadinamas Prancūzų ir indėnų karu. Prancūziškoje Kanadoje jis vadinamas Užkariavimo karu. Švedijoje ir Prūsijoje jis buvo vadinamas Pomeranijos karu. Indijoje jis vadinamas Trečiuoju karnatų karu. Kalbant apie Prūsijos ir Austrijos konfliktą, jis vadinamas Trečiuoju Silezijos karu.

Priežastys

Septynerių metų karo priežastys buvo įvairios ir persipynusios:

  • Imperiniai interesai ir kolonijinė konkurencija: Kolonializmas tuo metu buvo įprastas reiškinys. Karo metu Britų imperijos prekybiniai interesai buvo priešpriešinami Burbonų (Prancūzijoje ir Ispanijoje) interesams.
  • Europos valdžių pusiausvyros kaita: ilgalaikiai ginčai dėl Habsburgų ir Hohencoleronų įtakos Vokietijos žemėse, paveldėjimo bei sienų.
  • Territoriniai konfliktai Europoje: ypač strėlės dėl Silezijos, kurią Prūsija užėmė per ankstesnius karus ir kurią Austrija siekė atgauti.
  • „Diplomatinė revoliucija“: šeštajame dešimtmetyje įvyko sąjungų persigrupavimas: susikūrė Anglijos ir Prūsijos stovykla, kurios sąjungininkės buvo kai kurios mažesnės Vokietijos valstybės, o vėliau - Portugalija, ir Austrijos ir Prancūzijos stovykla, kurios sąjungininkės buvo Švedija, Saksonija, o vėliau - Ispanija. Šis sąjungų persidėliojimas lemė konfliktų masto išplitimą.

Dalyviai ir sąjungos

  • Pagrindinės karą vedusios valstybės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Austrija, Prūsija, Rusija, Švedija, Saksonija.
  • Kiti dalyviai: nuo 1761 m. įsijungė Ispanija; taip pat savo vaidmenį turėjo mažesnės Vokietijos valstybės, Portugalija ir daugelis kolonijinių ir vietinių sąjungininkų Šiaurės Amerikoje, Indijoje ir Afrikoje.
  • Vykdomieji lyderiai ir kariuomenės: Europoje ryškūs lyderiai buvo Prūsijos karalius Fridrichas II (Didysis), Austrijos imperatorė (ir jos valstybės vadovai), o Britanijos karo politiką žymiai formavo William Pitt vyresnysis. Kolonijose ir Indijoje svarbų vaidmenį turėjo karinė ir komercinė personalija (pvz., James Wolfe ir Louis-Joseph de Montcalm Šiaurės Amerikoje, Robert Clive Indijoje).

Karo eiga ir pagrindiniai teatrai

Septynerių metų karas buvo tikras pasaulinis karas — kovos vykoų įvairiuose žemynuose, todėl jį dažnai vadina pirmuoju „pasauliniu karu“.

Europa

  • Prūsija, vadovaujama Fridricho II, kovojo prieš koaliciją, kurią sudarė Austrija, Rusija, Prancūzija ir kitos valstybės. Prūsija laimėjo svarbius mūšius, pvz., Rossbach (1757) ir Leuthen (1757), bet patyrė pralaimėjimų, pvz., Kunersdorf (1759).
  • Rusijos įsitraukimas didino spaudimą Prūsijai — kariuomenės įsiveržimai netgi užėmė Berlyną 1760 m., tačiau 1762 m. į valdžią atėjus Petrui III, kuris palankiai žiūrėjo į Prūsiją, Rusija pasitraukė iš konflikto.
  • 1763 m. pasirašytas Hubertusburgo taikos aktas užbaigė kovas tarp Prūsijos ir Austrijos su status quo — Prūsija sugebėjo išlaikyti Sileziją.

Šiaurės Amerika

  • Šiame teatre konfliktas žinomas kaip Prancūzų ir indėnų karas. Britai kovojo su prancūzų pajėgomis ir jų vietiniais sąjungininkais dėl kontrolės Šiaurės Amerikos teritorijų ir prekybos kelių.
  • Raktiniai įvykiai: užėmimas Niukaslio, pergalė prie Quebec (1759) vadovaujant James Wolfe, prancūzų kapitulacija Kanadoje. Tai lėmė Prancūzijos valdžios praradimą Kanadoje.

Indija

  • Indijoje karas sutapo su Trečiuoju karnatų karu. Britų Rytų Indijos kompanija ir Prancūzijos kompanija kovojo dėl įtakos Pietų Indijoje. Svarbus posūkis buvo Plassey mūšis (1757), po kurio britai įgijo didelę įtaką Bengalyje ir visa ko kėlė tolimesnį britų dominavimą Indijoje.

Jūra, Karibai ir Afrikos pakrantės

  • Britų karinis jūrų laivynas įgijo pranašumą, ypač po pergalės Quiberon Bay mūšyje (1759), kas smarkiai apribojo Prancūzijos galimybes tiekti kolonijas.
  • Kontrolė jūroje leido britams užimti prancūzų kolonijas Karibuose ir Afrikos pakrantėse, o taip pat blokuoti Prancūzijos ekspedijas ir prekybą.

Pagrindiniai mūšiai (pavyzdžiai)

  • Rossbach (1757), Leuthen (1757) — Prūsijos pergalės.
  • Quiberon Bay (1759) — britų jūrų laivyno pergalė.
  • Quebec (1759) — lemiama Britų pergalė Šiaurės Amerikoje.
  • Plassey (1757) — lemiama įtaka Britų padėčiai Indijoje.

Padariniai ir pasekmės

Karo pabaiga ir taikos sutartys (ypač 1763 m. pasirašytas Paryžiaus taikos aktas ir Hubertusburgo sutartis) pakeitė geopolitinę tvarką:

  • Britanijos kolonijinė ir jėgos padėtis: Didžioji Britanija tapo pagrindine kolonijine galia Šiaurės Amerikoje ir gavo iš Prancūzijos Kanadą bei kitus teritorinius priedus. Britų jūrų laivynas dominavo vandenyse, o tai leido plėsti prekybą ir imperiją.
  • Prancūzijos nuosmukis kolonijose: Prancūzija prarado didžiąją dalį Šiaurės Amerikos ir Indijos įtakos — tai turėjo ilgalaikių ekonominių ir politinių padarinių.
  • Prūsijos statusas Europoje: Prūsija išlaikė Sileziją ir patvirtino savo statusą kaip pagrindinė Centrinės Europos galia.
  • Švietimas ir administracija Indijoje: Britų pergalės Indijoje stiprino Rytų Indijos kompanijos valdžią, leido plėtoti administracijas ir vėliau – tiesioginę britų kontrolę.
  • Finansinės problemos ir politinės reakcijos: Didžiulės karo išlaidos sutrikdė valstybių finansus. Britanijos siekis atgauti karo sąnaudas iš kolonijų prisidėjo prie įtampos su Šiaurės Amerikos kolonijomis ir paruošė dirvą Amerikos Nepriklausomybės judėjimui.
  • Diplomatinės pasekmės: „Diplomatinė revoliucija“ ir karo patirtys pakeitė sąjungų logiką ir parodė, kaip greitai gali keistis tarptautinės koalicijos.

Tarptautinė reikšmė

Septynerių metų karas laikomas pirmuoju tikrai pasauliniu karu — kovota Europoje, Šiaurės Amerikoje, Karibuose, Afrikoje ir Azijoje. Jis parodė moderniosios karo ekonomijos, jūrų galybės reikšmę ir padėjo formuoti modernias imperijas. Taip pat karas pagilino politines ir finansines problemas daugelyje valstybių bei prisidėjo prie pokyčių, kurie XX a. sukūrė naujas tarptautines realijas.

Santrauka: karas pakeitė Europos ir kolonijinę žemėlapį — Didžioji Britanija iškilo kaip dominuojanti imperinė galia, Prūsija įsitvirtino kaip rimta žemyninė jėga, o Prancūzijos įtaka kolonijose smuko. Dėl karo padarytų finansinių ir politinių pokyčių tiek Europa, tiek kolonijos patyrė ilgalaikių pasekmių.