Frederick II of Prussia

Karūnos princas

1732 m. karalienė Sofija Dorotėja bandė suorganizuoti dvigubą Frydricho ir jo sesers Vilhelminos santuoką su savo brolio, Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio II, vaikais Amelija ir Frydrichu. Baimindamasis Prūsijos ir Didžiosios Britanijos sąjungos, Austrijos ambasadorius Berlyne feldmaršalas von Seckendorffas papirko Prūsijos karo ministrą feldmaršalą von Grumbkową ir Prūsijos ambasadorių Londone Benjaminą Reichenbachą. Ši pora santūriai apšmeižė Didžiosios Britanijos ir Prūsijos dvarus abiejų karalių akyse. Supykęs dėl santuokos idėjos Frydrichas Vilhelmas pateikė britams neįvykdomus reikalavimus, pavyzdžiui, kad Prūsija įsigytų Julichą ir Bergą, todėl pasiūlymas tuoktis žlugo.

Po von Kattelio mirties Frydrichas gavo karaliaus malonę ir lapkričio 18 d. buvo paleistas iš kameros, tačiau jam nebuvo grąžintas karinis laipsnis. Tačiau, užuot grįžęs į Berlyną, jis buvo priverstas pasilikti Kiustrine, o lapkričio 20 d. pradėjo mokytis valstybės valdymo ir administravimo karo ir turto departamentuose. Įtampa šiek tiek atslūgo, kai po metų Frydrichas Vilhelmas apsilankė Kiustrine, o 1731 m. lapkričio 20 d. Frydrichui buvo leista apsilankyti Berlyne jo sesers Vilhelminos vedybų su Bajorų markgrafu Frydrichu proga. Į Berlyną sosto įpėdinis grįžo po to, kai 1732 m. vasario 26 d. pagaliau buvo paleistas iš Kiustrino.

Frydrichas Vilhelmas svarstė galimybę ištekinti Frydrichą už Meklenburgo-Šverino Elžbietos, Rusijos imperatorienės Anos dukterėčios, tačiau šiam planui pasipriešino Savojos princas Eugenijus. Pats Frydrichas pasiūlė vesti Austrijos karalienę Mariją Teresę mainais už tai, kad ji atsisakytų paveldėjimo. Vietoj to Eugenijus per Seckendorffą įtikino Frydrichą Vilhelmą, kad kronprincas susituoktų su Elžbieta Kristina Brunšviko-Beverno, Austrijos Habsburgų giminaite protestante. Nors Frydrichas rašė seseriai, kad "tarp mūsų negali būti nei meilės, nei draugystės", ir svarstė apie savižudybę, 1733 m. birželio 12 d. jis sutiko su vestuvėmis. Su nuotaka jis turėjo mažai ką bendro ir piktinosi politine santuoka kaip Austrijos kišimosi, kuris nuo 1701 m. kamavo Prūsiją, pavyzdžiu. Kai 1740 m. Frydrichas užsitikrino sostą, jis neleido Elžbietai lankytis jo dvare Potsdame, o vietoj to skyrė jai Šionhauzeno rūmus ir apartamentus Berlyno pilies rūmuose (Berliner Stadtschloss). Frydrichas suteikė sosto įpėdinio titulą "Prūsijos princas" savo broliui Augustui Vilhelmui; nepaisant to, žmona liko jam atsidavusi.

Frydrichui buvo grąžintas Prūsijos kariuomenės pulkininko laipsnis - jis tapo von der Goltz pulko, dislokuoto netoli Naueno ir Neuruppino, pulkininku. Kai Prūsija per Lenkijos įpėdinystės karą skyrė karius į pagalbą Austrijai, Frydrichas mokėsi pas princą Eugenijų Savojietį kampanijos prieš Prancūziją prie Reino metu. Frydrichas Vilhelmas, nusilpęs dėl kampanijos sukeltos podagros, suteikė Frydrichui Reinsbergo pilį Reinsberge, į šiaurę nuo Neuruppino. Reinsberge Frydrichas subūrė nedidelį būrį muzikantų, aktorių ir kitų menininkų. Jis leido laiką skaitydamas, žiūrėdamas dramos spektaklius, kurdamas ir klausydamasis muzikos ir šį laiką laikė vienu laimingiausių savo gyvenime. Frydrichas įkūrė "Bajorų ordiną", kad su draugais aptartų karybą; didžiuoju susirinkimų magistru tapo Heinrichas Augustas de la Motte Fouqué.

Nikolo Makiavelio (Niccolò Machiavelli) kūriniai, tokie kaip "Princas", Frydricho laikais buvo laikomi karaliaus elgesio gairėmis. 1739 m. Frydrichas baigė rašyti "Anti-Machiavelį", kuriame išdėstė kitą požiūrį. Ji buvo išleista anonimiškai 1740 m., tačiau Volteras ją išplatino Amsterdame.

1740 m. mirus Frydrichui Vilhelmui ir jam paveldėjus Prūsijos karalystę, baigėsi Frydricho metai, kuriuos jis skyrė ne politikai, o menui.

Frydrichas - Prūsijos karalius

Valdymas (1740-1786 m.)

Kai 1740 m. Frydrichas įžengė į sostą kaip "Prūsijos karalius", Prūsiją sudarė išsibarsčiusios teritorijos, įskaitant Klivą, Marką ir Ravensbergą Šventosios Romos imperijos vakaruose, Brandenburgą, Pomeraniją ir Tolimąją Pomeraniją imperijos rytuose ir buvusią Prūsijos kunigaikštystę už imperijos ribų, besiribojančią su Lenkijos-Lietuvos sandrauga. Jis buvo tituluojamas Prūsijos karaliumi, nes tai buvo tik dalis istorinės Prūsijos; 1772 m. įsigijęs didžiąją dalį likusios Prūsijos, jis turėjo pasiskelbti Prūsijos karaliumi.

Karas ir užkariavimas

Frydrichas siekė modernizuoti ir suvienyti savo pažeidžiamai atskirtas žemes; siekdamas šio tikslo jis kariavo daugiausia su Austrija, kurios Habsburgų dinastija valdė kaip Šventosios Romos imperijos imperatoriai beveik be pertraukų nuo XV a. iki 1806 m. Frydrichas įtvirtino Prūsiją kaip penktąją ir mažiausią Europos galybę, naudodamasis ištekliais, kuriuos išaugino jo taupus tėvas.

Per Pirmąjį Silezijos karą (1740-1742 m.), kuris buvo Austrijos įpėdinystės karo (1740-1748 m.) dalis, Frydrichas užkariavo lenkiškąją Silezijos dalį. Austrija bandė susigrąžinti Sileziją per Antrąjį Silezijos karą (1744-1745 m.), tačiau Frydrichas vėl nugalėjo ir privertė Austriją laikytis ankstesnių taikos sąlygų. Prūsijai priklausanti Silezija suteikė karalystei Oderio upės kontrolę.

Habsburgų Austrija ir Burbonų Prancūzija, tradicinės priešės, susivienijo per 1756 m. diplomatinę revoliuciją žlugus Anglijos ir Austrijos sąjungai. Vestminsterio konvencijoje Frydrichas greitai sudarė sąjungą su Didžiąja Britanija. Kaimyninėms šalims pradėjus rengti sąmokslus prieš jį, Frydrichas buvo pasiryžęs smogti pirmas. 1756 m. rugpjūčio 29 d. jo gerai parengta kariuomenė peržengė sieną ir įsiveržė į Saksoniją, taip pradėdama iki 1763 m. trukusį Septynerių metų karą. Frydrichas sulaukė plačios kritikos dėl puolimo prieš neutralią Saksoniją ir dėl prievartinio Saksonijos pajėgų įtraukimo į Prūsijos kariuomenę po 1756 m. spalio mėn. įvykusios Pirnos apgulties.

Susidūręs su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicija ir turėdamas tik Didžiosios Britanijos ir Hanoverio sąjungininkus, Frydrichas vos išlaikė Prūsiją kare, nors jos teritorijos buvo dažnai užpuldinėjamos.

Staigi Rusijos imperatorienės Elžbietos mirtis į valdžią atvedė jos prorusišką sūnėną Petrą III. Tai lėmė antiprūsiškos koalicijos žlugimą. Nors po to sudarytoje Hubertusburgo sutartyje Frydrichas neįgijo jokių teritorijų, jam pavyko išlaikyti Sileziją. Prūsija tapo populiari daugelyje vokiškai kalbančių teritorijų.

Gyvenimo pabaigoje Frydrichas taip pat įtraukė Prūsiją į 1778 m. vykusį mažesnį Bavarijos įpėdinystės karą, kuriame sustabdė Austrijos bandymus iškeisti Austrijos Nyderlandus į Bavariją. Kai 1784 m. imperatorius Juozapas II| vėl pabandė įgyvendinti šį planą, Frydrichas sukūrė Fiurstenbundą, todėl vokiečiai į jį ėmė žiūrėti kaip į vokiečių laisvių gynėją, priešingai nei anksčiau, kai jis puolė imperatoriškuosius Habsburgus.

Frydrichas dažnai asmeniškai vadovavo savo karinėms pajėgoms, o mūšio metu jam buvo nušauti šeši žirgai. Frydrichas dažnai vertinamas kaip vienas didžiausių visų laikų taktikos genijų, ypač dėl to, kad naudojo įstrižą mūšio tvarką. Dar svarbesni buvo jo operatyviniai laimėjimai, ypač tai, kad jis neleido susivienyti skaičiumi pranašesnėms priešininkų kariuomenėms ir tinkamu laiku atsidūrė tinkamoje vietoje, kad priešo kariuomenės nepatektų į Prūsijos teritorijos branduolį. Austrijos bendrasavininkis imperatorius Juozapas II laiške savo motinai Marijai Teresei rašė,

Kai Prūsijos karalius kalba apie problemas, susijusias su karo menu, kurį jis intensyviai studijavo ir apie kurį yra perskaitęs visas įmanomas knygas, viskas būna įtempta, tvirta ir nepaprastai pamokoma. Jokių apvedžiojimų, jis pateikia faktų ir istorinių įrodymų savo teiginiams, nes gerai išmano istoriją... Genijus ir žmogus, kuris puikiai kalba. Tačiau viskas, ką jis sako, išduoda knietį.

Prūsijos modernizavimas

Frydrichas pavertė Prūsiją iš Europos užkampio ekonomiškai stipria ir politiškai reformuota valstybe. Jis užkariavo Sileziją, kuri aprūpino naująją Prūsijos pramonę žaliavomis, padėjo paskatinti pramonės gamybą ir plėtrą, be to, jis apsaugojo šią pramonę aukštais tarifais ir minimaliais vidaus prekybos apribojimais. Modernizuojantys valstybės mechanizmai ir technologijos taip pat leido Frydrichui 1747 m. pradėti didžiulę šešerių metų sausinimo ir "melioracijos" programą šalies šiaurinėse pelkėtose žemėse. Pagal šią racionalistų vadovaujamą programą, kurią Frydrichas laikė "nenaudingos" ir "barbariškos" gamtos "sutramdymu" ir "užkariavimu", buvo sukurta apie 150 000 hektarų dirbamos žemės, tačiau taip pat buvo sunaikinti didžiuliai natūralių buveinių plotai, sunaikinta regiono biologinė įvairovė ir iškeldinta daugybė vietinių bendruomenių. Padedamas prancūzų ekspertų, Frydrichas taip pat pertvarkė Prūsijos mokesčių politiką, įgyvendindamas netiesioginių mokesčių sistemą, kuri buvo pelningesnė nei ankstesnė tiesioginių mokesčių politika. Frydrichas taip pat pavedė žymiam Prūsijos pirkliui Johannui Ernstui Gotzkowskiui padėti skatinti prekybą. Gotzkowsky nurodė Frydrichui reformuoti Prūsijos rinkliavų ir importo apribojimų sistemą ir pastatyti didelį šilko fabriką, kad būtų galima konkuruoti su Prancūzijos šilko prekyba. 1763 m., kai per Amsterdame kilusią finansinę krizę Gockovskis bankrutavo, Frydrichas perėmė jo porceliano fabriką.

Frydrichas taip pat vadovavo nacionalinės valiutos reformai. Septynerių metų karo ir Silezijos įsigijimo padariniai pakeitė ekonomiką, nuvertėjo nacionalinė valiuta ir visoje šalyje kilo didelė infliacija. Prūsijos monetų kalyklos 1763 m. gegužės mėn. ediktu buvo perkainota nacionalinė valiuta, stabilizuojant labai nuvertėjusių monetų kursus ir įpareigojant mokesčius mokėti prieškarinės vertės valiuta. Netrukus ir kiti Europos valdovai ėmėsi panašių pinigų reformų, kurios padėjo sumažinti kainas visame regione.

Frydrichas taip pat vadovavo kitoms svarbioms Prūsijos modernizacijos pastangoms, įskaitant modernios valstybinės biurokratijos sukūrimą, vienos iš geriausiai vertinamų švietimo sistemų Europoje sukūrimą, kankinimų ir kūno bausmių panaikinimą.

1772 m. įsigijęs Karališkąją Prūsiją (Vakarų Prūsiją), Frydrichas taip pat pakeitė savo titulą iš "Prūsijoskaraliaus", kuris buvo naudojamas nuo Frydricho I karūnavimo laikų, į "Prūsijos karaliaus", taip pabrėždamas didėjančią savo valstybės reikšmę ir savo, kaip valdovo, svarbą.

Religinė tolerancija

Frydrichas apskritai buvo religinės tolerancijos šalininkas, be kita ko, priėmė mokytojais Silezijoje, Varmijoje ir Netzės apskrityje jėzuitus, bėgančius nuo popiežiaus Klemenso XIV represijų. Jis buvo suinteresuotas pritraukti į savo šalį daug įgūdžių, tiek jėzuitų mokytojų, tiek hugenotų, tiek žydų pirklių ir bankininkų, ypač iš Ispanijos. Jis norėjo, kad visoje šalyje vyktų plėtra. Kaip šios praktiškai mąstančios, bet ne visiškai bešališkos tolerancijos pavyzdį Frydrichas savo Testament politique rašė, kad

Miestuose yra per daug žydų. Jų reikia Lenkijos pasienyje, nes šiose vietovėse prekybą vykdo tik hebrajai. Kai tik nutolstama nuo sienos, žydai tampa nenaudingi, jie susiburia į klikas, prekiauja kontrabanda ir imasi visokių niekšiškų gudrybių, kurios kenkia krikščionims miestiečiams ir pirkliams. Niekada nesu persekiojęs nei šios, nei kurios nors kitos sektos [sic] atstovų; vis dėlto manau, kad būtų protinga atkreipti į tai dėmesį, kad jų skaičius nedidėtų.

Todėl Lenkijos pasienyje gyvenantys žydai buvo skatinami užsiimti visa įmanoma prekyba ir iš karaliaus gavo visą apsaugą ir paramą, kaip ir bet kuris kitas Prūsijos pilietis. Apie tai, kaip sėkmingai žydai integravosi į tas visuomenės sritis, kuriose Frydrichas juos skatino, liudija Gersono von Bleichröderio vaidmuo finansuojant Bismarko pastangas suvienyti Vokietiją.

Kadangi valdant Frydrichui daug dykumų buvo paverstos dirbama žeme, Prūsija ieškojo naujų kolonistų. Frydrichas ne kartą pabrėžė, kad tautybė ir religija jam nerūpi.

Architektūra

Frydrichas savo sostinėje Berlyne pastatė žymių pastatų, kurių dauguma išliko iki šių dienų, tokių kaip Berlyno valstybinė opera, Karališkoji biblioteka (dabar Berlyno valstybinė biblioteka), Šv.Jadvygos katedra ir princo Henriko rūmai (dabar čia įsikūręs Humbolto universitetas). Tačiau karalius mieliau laiką leisdavo savo vasaros rezidencijoje Potsdame, kur pastatė Sansučio rūmus - svarbiausią Šiaurės Vokietijos rokoko kūrinį. Sanssouci, kas išvertus iš prancūzų kalbos reiškia "nerūpestingas" arba "be rūpesčių", buvo Frydricho prieglobstis. "Frydricho rokoko" išsivystė valdant Georgui Venzeslavui fon Knobelsdorffui.

Vėlesni metai

Artėjant gyvenimo pabaigai Frederikas vis daugiau laiko praleisdavo vienas. Jo draugų ratas Sansučio mieste palaipsniui išmirė, o Frydrichas tapo vis kritiškesnis ir savavališkesnis, o tai kėlė valstybės tarnybos ir karininkų korpuso nepasitenkinimą. Berlyno gyventojai visada džiugiai sutikdavo karalių, kai jis grįždavo į miestą iš kelionių po provincijas ar karinių peržiūrų, tačiau Frydrichas nesidžiaugė savo populiarumu tarp paprastų žmonių, o mieliau rinkosi savo augintinių italų kurtų draugiją, kuriuos jis vadino "markizėmis de Pompadur", šaipydamasis iš madam de Pompadur. Frydrichas mirė 1786 m. rugpjūčio 17 d. krėsle savo kabinete Sanssuci rūmuose.

Frydrichas pageidavo būti palaidotas šalia savo kurtų vynuogyno terasoje, esančioje prie Sanssuci korpuso de logis. Vietoj to jo sūnėnas ir įpėdinis Frydrichas Vilhelmas II įsakė kūną palaidoti šalia tėvo Potsdamo garnizono bažnyčioje. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Adolfas Hitleris įsakė Frydricho ir Frydricho Vilhelmo I, taip pat Pauliaus fon Hindenburgo ir jo žmonos karstus perkelti iš pradžių į požeminį bunkerį netoli Berlyno, o paskui paslėpti druskos kasykloje netoli Bernrodės miesto Vokietijoje, kad būtų apsaugoti nuo sunaikinimo. 1945 m. balandžio 27 d. JAV kariuomenė aptiko keturis karstus už 6 pėdų (1,8 m) storio mūro sienos kasyklos gilumoje ir perkėlė juos į Marburgo pilies rūsį - rastų nacių "lobių" surinkimo vietą. Vykdydama slaptą projektą, pavadintą operacija "Bodysnatch", JAV kariuomenė abu karalius pirmiausia perkėlė į Marburgo Elžbietos bažnyčią, o paskui į Burg Hohenzollern netoli Hechingeno miesto. Vokietijai susivienijus, Frydricho Vilhelmo kūnas buvo palaidotas kaizerio Frydricho mauzoliejuje Sansučio Taikos bažnyčioje.

1991 m. rugpjūčio 17 d., minint 205-ąsias mirties metines, Frydricho karstas, uždengtas Prūsijos vėliava ir lydimas Bundesvero garbės sargybos, gulėjo Sansučio garbės teisme. Sutemus Frydricho kūnas pagaliau buvo galutinai palaidotas Sanssouci vynuogyno terasoje, pagal jo paskutinę valią be pompastikos ir naktį ("... Im übrigen will ich, was meine Person anbetrifft, in Sanssouci beigesetzt werden, ohne Prunk, ohne Pomp und bei Nacht...". (1757)).

Citatos

• "Su ambasadoriais kalbu prancūziškai, su sąskaitomis - angliškai, su šeimininke - itališkai, su Dievu - lotyniškai, o su žirgu - vokiškai."
• "Išsilavinusius žmones galima lengvai valdyti."

Brandenburgo-Prūsijos augimas (1600-1795 m.).


Mūšis prie Hohenfrydbergo, Prūsijos pėstininkų puolimas, autorius Carl Röchling. Aliejus ant drobės.


Rossbacho mūšis - taktinė Frydricho pergalė.


Sanssouci pietinis arba sodo fasadas ir corps de logis.


Frydricho kapas Sanssouci.

Frederikas populiariojoje kultūroje

Vietos

King of Prussia, Pensilvanijos valstijoje, pavadintas pagal King of Prussia Inn, pavadintą Frederiko garbei.

Prūsijos gatvė Dubline (Airija) pavadinta Frydricho Didžiojo vardu.

Vokiški filmai

Didysis karalius (vok. Der Große König) - 1942 m. vokiečių draminis filmas, kurį režisavo Veitas Harlanas, o pagrindinį vaidmenį atliko Otto Gebühr. Jame vaizduojamas Frydricho Didžiojo gyvenimas. Jis gavo retą "Tautos filmo" apdovanojimą. Otto Gebühr taip pat vaidino karalių daugelyje kitų filmų.

Filmai, kuriuose Otto Gebühr vaidina Frydrichą Didįjį

• 1920: Die Tänzerin Barbarina - režisierius: Carl Boese
• 1921-23: Fridericus Rex - režisierius: Arzén von Cserépy

Teil 1 - Sturm und Drang

Teil 2 - Vater und Sohn

Teil 3 - Sanssouci

Teil 4 - Schicksalswende

• 1926: Die Mühle von Sans Souci - režisierius: Siegfried Philippi
• 1928: Der alte Fritz - 1. Teil Friede - režisierius: Gerhardas Lamprechtas
• 1928: Der alte Fritz - 2. Teil Ausklang - režisierius: Gerhardas Lamprechtas
• 1930: Sanssouci (Das Flötenkonzert von Sanssouci) - režisierius: Gustav Ucicky
• 1932: Die Tänzerin von Sans Souci - režisierius: Friedrich Zelnik
• 1933: Der Choral von Leuthen - režisierius: Carl Froelich
• 1936. Heiteres und Ernstes um den großen König - režisierius: Phil Jutzi
• 1936: Friderikas - režisierius: Johannes Meyer
• 1937: - režisierius: Das schöne Fräulein Schragg: Hansas Deppe
• 1942: Der große König - režisierius: Veitas Harlanas

2004 m. vokiečių filme "Der Untergang" Adolfas Hitleris vaizduojamas sėdintis tamsiame kambaryje ir beviltiškai žvelgiantis į Frydricho paveikslą - galbūt tai nuoroda į blėstančias diktatoriaus viltis, kad Brandenburgo rūmai sulauks dar vieno stebuklo.

Amerikiečių filmai

1970 m. filme "Pattonas" generolas Pattonas neteisingai cituoja Frydricho Didžiojo žodžius: "L'audace, l'audace, toujours l'audace!" ("Įžūlumas, įžūlumas - visada įžūlumas!")

Nors Frederikas niekada nebuvo matytas ekrane, jis kelis kartus paminėtas 1975 m. Stenlio Kubriko filme "Baris Lyndonas" (Barry Lyndon). Filme jis vadinamas "didžiuoju ir įžymiuoju Frederiku", o jo kariuomenė ir giriama, ir kritikuojama. Pavyzdžiui, citata iš filmo: "Per penkerius metus, kuriuos karas jau tęsėsi, didysis ir šlovingasis Frydrichas taip išeikvojo savo karalystės vyrus, kad jam teko samdyti daugybę verbuotojų, kurie nevengė jokių nusikaltimų, įskaitant pagrobimus, kad aprūpintų tuos puikius savo pulkus maistu ir milteliais."

Pavadinimai ir stiliai

• 1712 m. sausio 24 d. - 1740 m. gegužės 31 d. Jo Karališkoji Didenybė kronprincas
• 1740 m. gegužės 31 d. - 1772 m. vasario 19 d. Jo Didenybė Prūsijos karalius
• 1772 m. vasario 19 d. - 1786 m. rugpjūčio 17 d. Jo Didenybė Prūsijos karalius