Abiejų Tautų Respublika (1569–1795) – Lenkijos ir Lietuvos sandrauga

Lenkijos ir Lietuvos sandrauga (arba unija, po 1791 m. - Lenkijos sandrauga) buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybė, valdoma bendro monarcho. Sandrauga pratęsė Lenkijos ir Lietuvos uniją - nuo 1386 m. egzistavusią šių dviejų valstybių personalinę uniją. Tai buvo didžiausia ir viena tankiausiai apgyvendintų XVI-XVII a. Europos valstybių. Lenkijos ir Lietuvos sandrauga apėmė daugiau žemių nei dabartinės Lenkijos ir Lietuvos žemės. Sandraugos žemės taip pat apėmė visas dabartinės Baltarusijos žemes, didelę dalį Ukrainos ir Latvijos bei vakarinę dabartinės Rusijos dalį.

Lenkijos ir Lietuvos sandraugoje buvo didelė etninė įvairovė ir religinėtolerancija. Religinės laisvės apimtis laikui bėgant kito.

Po kelių klestėjimo dešimtmečių prasidėjo politinio, karinio ir ekonominio nuosmukio laikotarpis. Jis baigėsi 1795 m. įvykdžius galutinį Lenkijos padalijimą. Dėl didėjančio Lenkijos silpnumo ją pasidalijo galingesnės kaimynės - Austrija, Prūsija ir Rusijos imperija.

Sudarimas ir teisinė sandara

Oficialiai sandrauga gimė 1569 m. priėmus Liublino uniją. Ji sujungė Karalystę (Karūną) ir Didžiąją Kunigaikštystę į konfederacinę valstybę, kurioje buvo bendra karališka valdžia ir bendras parlamentas, tačiau abi dalys išlaikė daug savarankiškų institucijų. Lenkijos karalius tapo ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o bendras Seimas (parlamentas) sprendė svarbiausius valstybės reikalus.

Tačiau teisės, administracija ir kai kurios institucijos dažnai išliko atskiros: Didžioji Kunigaikštystė turėjo savo kanclerį, teismus ir teisynus. Šis sudėtingas federacinis modelis leido derinti bendrą politiką su regionine autonomija, bet taip pat vėliau prisidėjo prie valdymo silpnėjimo.

Valdymas ir politinė sistema

Sandrauga pasižymėjo unikaliu politiniu modeliu, kurio centru buvo bajorų (szlachta) įtaka. Svarbiausios institucijos buvo:

• Karalius – renkamas per visuotinius bajorų rinkimus (elekcinė monarchija);
• Seimas – bendras įstatymų leidžiamasis organas; į aplinkybės — Seimo rūmai ir Senatas;
• Lokalios institucijos – seimeliai, vojevodystės administracijos ir kiti regioniniai organai.

Vienas žymių politinių reiškinių buvo liberum veto – teisė kiekvienam seimo atstovui iškelti veto, taip sustabdyti seimo sprendimą. Iš pradžių liberum veto turėjo užtikrinti bajorų laisves, bet ilgainiui jis sulėtino ir paralyžiavo valstybės valdymą.

Teritorija ir gyventojai

Lenkijos ir Lietuvos sandrauga buvo daugiatautė valstybė. Joje gyveno:

• lenkai, lietuviai;
• rutenai (dabar baltarusiai ir ukrainiečiai);
• žydai, vokiečiai, latviai, totoriai ir kitos mažumos.

Dėl plačių pasienio zonų ir istorinių migracijų regione susiformavo sudėtinga kalbų, papročių ir religinė mozaika. Didieji miestai – Vilnius, Krokuva, Varšuva ir kiti – tapo svarbiais kultūros, mokslo ir prekybos centrais.

Kultūra, švietimas ir religija

Sandraugoje klestėjo universitetai, spauda ir menai. Vilniaus universitetas (įkurtas 1579 m.) tapo vienu svarbiausių regiono mokslo centrų. Dėl savo teisinių nuostatų ir tradicijų sandrauga išsiskyrė palyginti dideliu religinės tolerancijos lygiu: 1573 m. Varšuvos konfederacija garantavo tam tikras religines laisves bajorams. Tačiau XVII–XVIII a. su kontrreformacija ir politiniais pokyčiais religinių teisių apimtis kito ir dažnai mažėjo.

Kariniai iššūkiai ir nuosmukis

Per XVII a. ir XVIII a. sandrauga patyrė daug didelių karinių smūgių: kovos su Švedija (tarp jų – vadinamasis „Deluge“), Rusijos invazijos, kovos su Osmanų imperija ir sukilimai Ukrainoje (pvz., Chmelnickio sukilimas 1648 m.) išsekino ekonomiką ir silpnino centrines valdžios institucijas.

Prie nuosmukio prisidėjo:

• feodaliniai santykiai ir ekonomikos atsiliepimas lyginant su Vakarų Europa;
• politinis susiskaldymas ir Seimo paralyžius dėl liberum veto;
• tarptautinė kaimynų ekspansija ir diplomatiniai spaudimai.

Reformos ir paskutiniai bandymai atgaivinti valstybę

XVIII a. pabaigoje kilo reformų banga, kurios svarbiausias aktas buvo 1791 m. priimta Gegužės 3-iosios konstitucija. Ji stengėsi apriboti kai kurias bajorų privilegijas, sustiprinti valdžią, užtikrinti teisinę vienodumą ir modernizuoti valstybės įstaigas. Konstitucija yra laikoma vienu pirmųjų moderniųjų konstitucijų Europoje.

Pabaiga: padalijimai (1772, 1793, 1795)

Nepašalintos silpnybės ir didėjęs Maskvos, Prūsijos bei Habsburgų (Austrijos) interesas galiausiai lėmė trijų padalijimų seriją:

• 1772 m. – pirmasis padalijimas (vienos teritorijos praradimas);
• 1793 m. – antrasis padalijimas;
• 1795 m. – galutinis padalijimas, po kurio sandrauga išnyko kaip valstybė.

Po 1795 m. didžioji dalis sandraugos teritorijų atiteko Rusijos imperijai, Austrijai ir Prūsijai, o Lietuvos ir Lenkijos valstybingumas buvo nutrauktas iki XIX a.–XX a. pokyčių.

Paveldas

Lenkijos ir Lietuvos sandrauga paliko ryškų kultūrinį, teisės ir politinį paveldą regione: teisinės tradicijos, universitetai, architektūra, literatūra ir bendri istorijos mitai iki šiol veikia Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos identitetus. Jos istorija yra sudėtinga – vienu metu tai buvo didelė ir įtakinga valstybė, vėliau tapusi pamoka apie politinių reformų būtinybę ir išorinių jėgų įtaką.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybė?

K: Kokias teritorijas apėmė Abiejų Tautų Respublika?

K: Kuo Sandrauga skyrėsi nuo kitų to meto Europos valstybių?

K: Ar religinės laisvės lygis Sandraugoje laikui bėgant išliko pastovus?

K: Kas lėmė Sandraugos nuosmukį?

K: Kaip Sandrauga baigėsi?

K: Kokia buvo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo priežastis?

Paieška pagal raidę