Rokoko: XVIII a. Prancūzijos žaismingas, puošnus meno stilius

Rokoko — XVIII a. Prancūzijos žaismingas ir puošnus meno stilius: grakštūs ornamentai, pastelinės spalvos, romantika ir kasdienybės vaizdai.

Rokoko – XVIII a. Prancūzijoje atsiradęs meno ir dekoratyvinio dizaino stilius, dažnai vadinamas ir vėlyvuoju baroku. Rokoko išsivystė iš baroko, tačiau, nors išlaikė kai kuriuos baroko bruožus – puošnumą ir meistriškumą –, jis pasižymėjo žaismingesne, lengvesne ir asimetriškesne estetika. Stilius ypač siejamas su Liudviko XV valdymu (Liudviko XV epocha), nors politinė ir kultūrinė aplinka XIX a. pradžioje bei Liudviko XVI laikotarpiu įtakojo jo perėjimą prie neoklasikos (Liudvikas XIV dažniau siejamas su baroku, o Liudvikas XVI - su neoklasicizmu). Rokoko populiarumas pasiekė zenitą XVIII a. viduryje ir vėliau pamažu ėmė blėsti neoklasicizmo įtakai stiprėjant.

Uždava ir pavadinimo kilmė

Terminas „rokoko“ kilęs iš prancūziškosios „rocaille“ (skalūnė, kriauklės dariniai), nurodančios akcentus, panaudotus dekoruotuose intarpiniuose ornamentuose. Kartais taip pat minimas italų žodis „barocco“ (iš kur kilo „barokas“) – šis žodžių žaismas atspindi, kad rokoko yra tiesioginė baroko evoliucija, orientuota į mažesnį mastelį ir intymesnį skonį. Stilius susiformavo po karaliaus Liudviko XIV mirties (1715 m.) – laikotarpiu, kai aristokratija ir salonai tapo svarbiausiomis kultūros formavimo erdvėmis, o mecenatystę dažnai inicijavo dailininkes ir madingos moterys, pavyzdžiui, karalienės ir karališkosios pažibačių rėmėjos.

Stiliaus bruožai

• Formos: dominuoja vingiuotos, sinuso formos linijos, asimetrija, „S“ ir „C“ kreivės, kriauklių ir lapelių motyvai (rocaille).
• Spalvos: švelnios, pastelinės ir kreminės paletės – rožiniai, šviesiai mėlyni, žali ir šviesūs aukso tonai.
• Tematika: mažiau religinių ir politinių siužetų nei baroke; dažni motyvai – meilė, romantiškos scenos, kasdienio gyvenimo malonumai (fêtes galantes), peizažai, pastoralinės scenos.
• Ornamentika: gausu žiedų, arabeskų, puttų (mažų angelėlių), muselių, vaisių, kriauklių ir exotinių (chinoiserie, turquerie) elementų.
• Mastelis ir funkcija: prioritetas teikiamas interjerui, baldams ir dekoratyviniams daiktams – mažesnis architektūrinis mastelis, daugiau intymumo ir komforto.

Architektūra ir interjeras

Rokoko architektūra orientuojosi į privačius interjerus: salonus, kabinetus, hôtels particuliers ir vilas. Charakteringi elementai – boiserie (išraižyta medinė siena), dideli veidrodžiai, smulkūs štukų darbai, lengvi stalių darbai su auksavimu ir kristalinės lempų kompozicijos. Žinomi pavyzdžiai: Prancūzijoje – Germain Boffrand su Hôtel de Soubise interjerais; Vokietijoje – Balthasar Neumann ir Würzburgų rezidencijos interjerai; Miunchene – François de Cuvilliés Amalienburg pavėsinė; Bajorų regionuose – polichrominės ir išpuoštos bažnyčios ir koplyčios (pvz., Dominikus Zimmermann su Wieskirche). Rokoko interjerai dažnai buvo sukurti taip, kad atspindėtų privatų gyvenimą, pramogas ir estetinius potyrius, o ne politinį pompą.

Dekoratyviniai menai, baldas ir porcelianas

Rokoko – stipriai dekoratyvus stilius, kuriame svarbų vaidmenį vaidino baldai ir smulkioji dailė: komodos (commodes) su kabriolė kojomis, intarsija, bronziniai aplikai ir ornamentai, smulkūs stalai, žvakidės ir veidrodžiai. Porcelianas tapo labai populiarus – Sèvres manufaktūra (XVIII a.) gamino rafinuotus indus ir figūrėles, kuriuos mielai rinko aristokratai. Gobelenai, sidabriniai dirbiniai, sieros ir stiklo gaminiai taip pat buvo svarbi rokoko estetikos dalis.

Tapyba ir skulptūra

Paveiksluose vyrauja lengvos, grakščios scenos: fêtes galantes (šventiniai, romantiški susibūrimai), mitologinės ir pastoralinės siužetai. Žymiausi dailininkai, kuriuos dažnai minima kaip pagrindinius rokoko figūras, – Antoine Watteau (sukūrė fêtes galantes žanrą), François Boucher (garsus dekoratyviais ir mitologiniais siužetais, taip pat Madame de Pompadour portretais) ir Jean-Honoré Fragonard (emocingos, žaismingos scenos). Šalia jų buvo ir kitų, pvz., Maurice Quentin de La Tour, Nicolas Lancret, Jean-Baptiste Greuze; taip pat kartais minimi Chardin (kasdienio gyvenimo scenos ir tyliojo gyvenimo šaltiniai). Skulptūroje matomi smulkūs, ekspresyvūs, dekoratyvūs kūriniai – Clodion ir Jean-Baptiste Pigalle yra pavyzdžiai.

Chinoiserie ir egzotika

Rokoko metu išpopuliarėjo egzotinės temos: chinoiserie – Kinijos vaizdinių imitavimas, taip pat turquerie – turkiškų motyvų panaudojimas. Tokie elementai atsispindėjo tiek interjeruose, tiek keramikos, gobelenų ir baldų dekoruose, atspindėdami aistrą išradingumui ir „svetimoms“ estetikoms.

Kritika, nuosmukis ir palikimas

Iš pradžių rokoko buvo mėgstamas aristokratų ir aukštosios visuomenės – jis reprezentavo malonumą, eleganciją ir rafinuotumą. Tačiau jau XVIII a. pabaigoje pradedant intensyvėti apšvietos epochos idėjoms, kritikai (filosofai ir meno teoretikai) ėmė smerkti rokoko kaip paviršutinišką, moraliai tuščią ir perteklinį stilių. Neoklasikos triumfas (rėmė Winckelmann idėjos apie griežtą klasikinį grožį ir moralę) ir politiniai pasikeitimai nulėmė rokoko nuosmukį – Jacques-Louis David ir kiti neoklasikai propagavo paprastumą ir didingumą. Vis dėlto rokoko niekada visiškai neišnyko: XIX a. pasitaikė rokoko atgimimų, o XX–XXI a. kritikai ir kolekcininkai vėl įvertino jo meistriškumą, dekoratyvumą ir estetinį rafinuotumą.

Apibendrinant, rokoko – tai stilius, kuriame susipina žaismingumas, rafinuotas amatų meistriškumas ir intymus estetinis malonumas. Nors jis buvo kritikuojamas dėl savo „lengvabūdiškumo“, rokoko paliko neabejotiną pėdsaką interjerų, baldų, keramikos ir dailės istorijoje, o jo motyvai bei formos iki šiol įkvepia dizainerius ir menininkus.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra rokokas?

K: Kas buvo susijęs su rokoko?

K: Kuo šis menas skyrėsi nuo baroko meno?

Klausimas: Kada jo populiarumas buvo didžiausias?

K: Kas apie jį buvo sakoma per visą istoriją?

K.: Kokios bendros rokoko meno kūrinių temos?

Paieška pagal raidę