Liudvikas XVI

Ankstyvasis gyvenimas

Liudvikas XVI gimė 1754 m. valdant jo seneliui karaliui Liudvikui XV. Jo tėvas buvo Liudvikas Ferdinandas, Prancūzijos dofinas, sosto įpėdinis. Jo motina buvo Marija Žozefina Saksonija. Tėvai labiau mėgo jo vyresnįjį brolį nei Liudviką ir buvo nusiminę, kai Liudviko brolis mirė dar vaikystėje. Liudviko tėvai nusistatė prieš jį ir jis tapo droviu berniuku. Tėvas mirė ankstyvoje Liudviko gyvenimo stadijoje, ir Liudvikas tapo sosto įpėdiniu. Dėl to jis gavo dauphino titulą.

1770 m., būdamas 15 metų, Liudvikas vedė Austrijos princesę Mariją Antuanetę. Jie susipažino likus vos dviem dienoms iki vestuvių. Daugelis žmonių Prancūzijoje nenorėjo, kad Liudvikas turėtų žmoną austrę, nes Prancūzijos sąjunga su Austrija nebuvo populiari. Iki 1756 m., kai abi šalys tapo sąjungininkėmis, jos buvo priešės. Prancūzijoje ši sąjunga buvo kaltinama dėl pralaimėto Septynerių metų karo. Pirmaisiais santuokos metais Liudvikas ir Marija Antuanetė nebuvo artimi, tačiau jie pamilo vienas kitą. Tik 1777 m. jie turėjo lytinių santykių. Po to kelerius metus jiems nepavyko susilaukti vaikų. Dėl to santuoka tapo sudėtinga. Situacija dar labiau pablogėjo, kai buvo išspausdinti šiurkštūs pamfletai, vadinami libelles. Juose buvo tyčiojamasi iš jų, kad jie negali susilaukti vaikų. Viename iš jų buvo klausiama: "Ar gali karalius tai padaryti? Ar karalius negali to padaryti?" Galiausiai jis ir Marija Antuanetė susilaukė keturių vaikų:

1.      Prancūzijos karalienė Marija Teresė (1778 m. gruodžio 19 d.)

2.      Liudvikas Žozefas, Prancūzijos daupinas (1781 m. spalio 22 d.)

3.      Prancūzijos Liudvikas XVII (1785 m. kovo 27 d.)

4.      Sofija Prancūzijos (1787 m. liepos 9 d.)

Jie taip pat įsivaikino šešis vaikus.

Karalienė Marija Antuanetė su trimis vyriausiais vaikais, nutapytais po jos mirties. Marie Louise Élisabeth Vigée Lebrun

Absoliutaus monarcho valdymas

Liudvikas tapo karaliumi, kai 1774 m. mirė Liudvikas XV. Jam buvo 19 metų. Liudvikas ėmėsi vadovauti šaliai, kuri turėjo didelių problemų. Po Septynerių metų karo Prancūzija nebebuvo galingiausia Europos valstybė. Šalis turėjo skolų dėl karo ir dėl pasenusios mokesčių sistemos. Daugelis didikų ir kitų turtingų žmonių galėjo išvengti mokesčių mokėjimo, o tai nepatiko daugeliui paprastų žmonių. Be to, tai buvo Apšvietos amžius, kai žmonės vis labiau domėjosi tokiomis idėjomis kaip demokratija ir liberalizmas. Vis daugiau žmonių priešinosi absoliutinei Prancūzijos monarchijai.

Liudvikas norėjo būti geras ir populiarus karalius. Vienas iš pirmųjų jo sprendimų buvo grąžinti parlementams galias, kurios buvo atimtos vėliau valdant Liudvikui XV. Parlementai nebuvo parlamentai šiuolaikine prasme; jie nebuvo renkamos politikų asamblėjos. Iš tikrųjų parlementai buvo svarbūs regioniniai teismai, o jų teisėjai palaikė vietos didikus. Jie dažnai neleisdavo karaliams keisti šalies ir neleisdavo įstatymams įsigalioti jų provincijose. Pagrindiniu savo patarėju jis pasirinko grafą de Maurepasą, kuris šias pareigas ėjo iki pat savo mirties 1781 m. Savo finansų ministru jis taip pat pasirinko Anne Robert Jacques Turgot.

Turgotas pasiūlė sušvelninti įstatymus, kurie ribojo, kada ir už kiek galima parduoti grūdus. Tačiau dėl šių pakeitimų tais metais, kai derlius būdavo prastas, grūdų kainos būdavo didelės. Dėl to 1775 m. kilo protestai dėl miltų karo. Kai kurias kitas Turgot reformas blokavo didikai ir parlementai. 1776 m. Liudvikas persigalvojo ir atleido Turgotą. Jį pakeitė Jacques'u Neckeriu. J. Neckeris bandė paskelbti išsamų sąrašą visko, kam vyriausybė išleidžia pinigus, tačiau dėl to didžioji dalis išlaidų liko nuslėpta. 1783 m. Liudvikas pagrindiniu finansų ministru pasirinko Šarlį Aleksandrą de Kaloną (Charles Alexandre de Calonne).

Liudvikas ir jo vyriausybė rėmė amerikiečius Amerikos revoliuciniame kare, nes norėjo susilpninti Didžiąją Britaniją. Jie norėjo atkeršyti už tai, kad per Septynerių metų karą britai prarado Kvebeką. Amerikiečiai laimėjo ir 1783 m. Paryžiaus sutartimi britai sutiko leisti jiems būti nepriklausomais. Tačiau kiti jų bandymai susilpninti Britų imperiją dažniausiai buvo nutraukti, nes jų laivynas pralaimėjo Senės mūšį, o Prancūzija negavo daug naujų žemių. Be to, karo metu susidariusios skolos pagilino vyriausybės pinigines problemas. Iki 1787 m. pinigų problemos tapo nebevaldomos.

Liudvikas sušaukė Notablių asamblėją - aukščiausių Prancūzijos didikų susirinkimą, kad aptartų, kaip išspręsti pinigų problemas. Jis norėjo, kad kilmingieji ir parlementai neblokuotų jo bandymų jas išspręsti. Tačiau sužinoję, kokios rimtos problemos, didikai buvo šokiruoti ir atsisakė padėti. Liudvikas taip pat bandė sutrukdyti Paryžiaus parlamentui, net suėmė du jo narius, tačiau tai nepadėjo, nes per daug žmonių palaikė parlementą. Jis taip pat susigrąžino Žaką Nekerą. Liudvikas nusprendė, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik sušaukti generalinius estatus - Prancūzijos parlamentą, kuris nebuvo susirinkęs nuo 1614 m.

Prancūzijos revoliucija

1789 m. gegužės mėn. prasidėjo generalinių estatų posėdžiai. Kaip ir ankstesni generaliniai luomai, jis buvo sudarytas taip, kad atstovautų "trims luomams", kurie sudarė Prancūzijos visuomenę. Ketvirtadalį jo narių išrinko pirmojo luomo atstovai (Katalikų bažnyčios kunigai), dar ketvirtadalį - antrojo luomo atstovai (didikai), o kitą pusę - turtingi žmonės iš trečiojo luomo (visi kiti). Trečiojo luomo politikai norėjo kalbėti apie Prancūzijos visuomenės pokyčius ir karaliaus galių mažinimą, tačiau karalius norėjo, kad jie kalbėtų tik apie mokesčius. Jam labai greitai pavyko įskaudinti šiuos politikus. Pavyzdžiui, jiems buvo pasakyta, kad visi nariai turės po lygiai balsų, tačiau karalius nusprendė, kad vietoj to Trečiosios elito nariai turės tik pusę balso. Trečiosios valdos nariai manė, kad nesąžininga, jog jie atstovauja 95 % gyventojų, bet turi tik trečdalį valdžios Generalinėje estakadoje.

1789 m. birželį Trečiosios valdžios nariai paskelbė, kad jie yra Nacionalinė asamblėja. Liudvikas bandė neleisti jiems susirinkti. Birželio 20 d. visi šie nariai, išskyrus vieną, pasirašė Teniso dvaro priesaiką. Jie pažadėjo, kad liks kartu, kol karalius sutiks sumažinti savo įgaliojimus. Nors Liudvikas pasiūlė Trečiajai valdžiai šiek tiek daugiau teisių, jie nusprendė, kad to nepakanka. Liepos 11 d. Liudvikas atleido daug patarėjų, kurie palaikė Nacionalinį susirinkimą. Tarp jų buvo ir Jacques'as Neckeris, kuris buvo gana populiarus. Paprasti Paryžiaus gyventojai tvirtai palaikė Neckerį ir Nacionalinę asamblėją. Jie ėmė baimintis, kad karalius ketina sustabdyti Nacionalinį susirinkimą. Prasidėjo riaušės, dėl kurių liepos 14 d. buvo šturmuota Bastilija.

Liudvikas atsitraukė ir sutiko leisti Nacionalinei asamblėjai valdyti šalį. Nacionalinė asamblėja ėmėsi įgyvendinti kai kuriuos dramatiškus pokyčius Prancūzijoje. Jie priėmė Žmogaus teisių deklaraciją ir panaikino įstatymus, kurie leido kilmingiesiems elgtis geriau nei paprastiems žmonėms.

1789 m. spalio 5 d. Paryžiuje susirinko minia protestuotojų (daugiausia moterų), kurie protestavo prieš dideles duonos kainas. Jie nusprendė surengti eitynes į Versalio rūmus, kur gyveno karalius. Jie įsiveržė į rūmus. Kai kurie sargybiniai buvo nužudyti, o likusieji jų nesustabdė. Protestuotojai reikalavo, kad karališkoji šeima atvyktų su jais į Paryžių. Liudvikas nenorėjo vykti, bet pasidavė jų reikalavimams. Jis pasirašė Žmogaus teisių deklaraciją ir kartu su jais išvyko į Paryžių. Jis persikėlė į senesnius Tiuilerijų rūmus.

Tiek Bastilijos šturmas, tiek moterų žygis į Versalį gali būti laikomi ta akimirka, kai karalius prarado savo šalies kontrolę.

Nepavykęs pabėgimas

Liudvikas ilgai nebūtų patenkintas marionetinio karaliaus vaidmeniu. Jis buvo nepatenkintas tuo, kaip buvo elgiamasi su juo, jo šeima ir bažnyčia. Nuosaikiųjų politikų paramą prarado radikalesni politikai. Tačiau nors iš tikrųjų jis buvo kalinys Tiuilerijų rūmuose, Liudvikas turėjo sąjungininkų kitose šalyse, kurie būtų palaikę karalių, o ne politikus. Liudvikas ir Marija Antuanetė planavo pabėgti iš Tiuilerijų rūmų 1791 m. birželio 21 d. naktį, persirengę tarnais. Karališkoji šeima keliavo link Monmėdžio tvirtovės, kuri buvo karalių palaikančių karių bazė ir buvo pasienyje su Austrijos Nyderlandais. Pakeliui į Montmėdį jie buvo sučiupti Vareno mieste.

Kai Liudvikas ir jo šeima buvo sugrąžinti į Tiuilerijas, sargybiniai juos saugojo kur kas labiau. Ar teisingai, ar ne, daugelis žmonių Prancūzijoje manė, kad karalius ir karalienė rengia sąmokslą su užsienio vyriausybėmis, siekdami atkurti absoliutinę monarchiją. Kitais metais dėl šios įtampos Prancūzija pradėjo karą su Austrija ir Prūsija. 1792 m. liepą Prūsijos Brunsviko kunigaikštis rašė: "Mes sunaikinsime Paryžių iki pamatų, jei kas nors atsitiks mūsų karališkajai didenybei, karaliui ir karalienei." Jis bandė padėti karaliui ir karalienei, bet vietoj to padarė priešingai.

Suėmimas ir vykdymas

Liudviko pusbrolis Orleano kunigaikštis buvo atsakingas už gandų apie Liudviko žmoną skleidimą, todėl žmonės labai supyko. Rugpjūčio 13 d. Liudvikas buvo oficialiai suimtas ir išsiųstas į Templę - senovinę Paryžiaus tvirtovę, kuri buvo naudojama kaip kalėjimas. Rugsėjo 21 d. Nacionalinis konventas (naujasis Nacionalinis susirinkimas) paskelbė Prancūziją respublika ir panaikino monarchiją. Jie atėmė iš Liudviko titulus ir pavadino jį Liudviku Kapetu. Jie manė, kad kadangi Prancūzijos monarchai buvo susiję su Kapetų gimine, tai Kapet turėtų būti jo pavardė.

Liudvikas buvo apkaltintas keliais nusikaltimais, o Nacionalinis konventas (naujoji Nacionalinė asamblėja) atliko teisėjo vaidmenį. Pagrindinis nusikaltimas, kuriuo jį kaltino, buvo sąmokslas su Austrija atkurti absoliutinę monarchiją. Jie greitai nubalsavo, kad jis yra kaltas. Niekas Konvente nemėgo Liudviko, bet girondinai bent jau norėjo pasigailėti jo gyvybės. Vadovavo Maksimilienas Robespjėras ir montanistai, kurie nusprendė, kad jis turi būti nužudytas. Robespjeras įtikino žmones, kad monarchas turi mirti, kad respublika gyvuotų. Paskutinį kartą jis vėl susitiko su savo šeima ir pažadėjo grįžti kitą rytą, bet negrįžo. Pakeliui į giljotiną Liudvikas pasakė: "Tikiu, kad mano mirtis bus skirta mano tautos laimei, bet liūdžiu dėl Prancūzijos ir bijau, kad ji gali užsitraukti Viešpaties rūstybę." Tačiau jo kalbą užgožė būgnų gaudesys. Egzekucija jam buvo įvykdyta 1793 m. sausio 21 d. Revoliucijos aikštėje (dabar - Konkordo aikštė). Jam buvo 38 metai. Marijai Antuanetei mirties bausmė buvo įvykdyta po devynių mėnesių.

Liudviko Kapė egzekucija

Palikimas

Iš pradžių Louisas buvo palaidotas netoliese esančiose kapinėse. 1815 m. jo ir Marijos Antuanetės palaikai buvo perkelti į Sen Deni baziliką - tradicinę Prancūzijos karalių laidojimo vietą. Bažnyčioje yra jų statulos. Kaip paminklas jam taip pat buvo pastatyta Chapelle expiatoire, esanti jo pirminio kapo vietoje.

Liudvikas XVI nebuvo paskutinis Prancūzijos karalius. Du Liudviko broliai taps karaliais po 1814 m. Burbonų restauracijos: Liudvikas XVIII ir Karolis X. Liudviko XVI sūnūs iki tol mirė nuo ligų, todėl jo duktė negalėjo paveldėti sosto. Paskutinis Prancūzijos karalius buvo Liudvikas Filipas I, jų tolimas giminaitis. Paskutinis Prancūzijos monarchas buvo Napoleonas III, kuris buvo ne karalius, o imperatorius.

XIX a. prancūzų istorikai Jules'is Michelet ir Alphonse'as de Lamartine'as pastebėjo, kad daugelis prancūzų ėmė gailėtis Liudviko XVI, ir tai lėmė, kad 1814 m. buvo atkurta monarchija. Nors jie ne dėl visko sutarė, abu istorikai teigė, kad monarchijos pabaiga 1792 m. buvo teisingas sprendimas, tačiau karaliaus ir karalienės nereikėjo žudyti. Michelet teigė, kad šios egzekucijos paskatino dar daugiau egzekucijų, o tai lėmė Teroro viešpatavimą.

Liudvikas XVI pavadintas Liudviko XVI vardu. 1780 m. Virdžinijos generalinė asamblėja šį pavadinimą suteikė Prancūzijos karaliaus, kurio kariai padėjo amerikiečiams Amerikos revoliucijos metu, garbei. Virdžinijos generalinė asamblėja karalių laikė kilniu žmogumi, tačiau daugelis kitų žemyno delegatų su tuo nesutiko.