Liudvikas XVI (g. 1754 m. rugpjūčio 23 d. – m. 1793 m. sausio 21 d.) buvo Prancūzijos karalius nuo 1774 m. iki 1792 m., kai per Prancūzijos revoliuciją buvo panaikinta monarchija. Jo nuvertimas ir egzekucija simbolizuoto dramatišką Ancien Régime pabaigą: daugiau nei tūkstantmetė karališkos valdžios tradicija Prancūzijoje sukrėtė ir kardinaliai pasikeitė, nors jis nebuvo paskutinis kada nors salone vadintas karaliumi.

Ankstyvas gyvenimas ir sosto paveldėjimas

Liudvikas Augstas (pranc. Louis-Auguste) gimė Versalyje; jis buvo vyriausias savo tėvų – Prancūzijos daufilo (sosto įpėdinio) ir jo žmonos – vaikas. 1770 m. jis vedė Austrijos imperatoriaus dukterį Mariją Antuanetę, santuoka turėjo politinę reikšmę ir ilgainiui tapo viena iš revoliucinės kritikos ašies dėl jos išlaidumo ir užsienietiškos kilmės istorijos šviesoje. 1774 m., mirus seneliui Liudvikui XV, 20-mečio Liudviko Augustas tapo Prancūzijos karaliumi.

Valdymas ir ekonominės reformos

Valdydamas Liudvikas stengėsi atnaujinti šalies ekonomiką, tačiau jo sprendimams trūko nuoseklumo ir politinės paramos. Burbonų rūmų monarchija susidūrė su augančiomis biudžeto problemomis. Karaliaus vyriausybiniai bandymai pertvarkyti finansus apėmė ministrų reforminius siūlymus:

  • Anne-Robert-Jacques Turgoto reformos, tarp jų – kai kurių grūdų prekybos apribojimų atšaukimai, kuriuos kritikavo tiek privilegijuotos klasės, tiek iš dalies kentėjusi visuomenė dėl kainų svyravimų;
  • Jacques Necker, kuris sulaukė populiarumo už skaidrumo ragino skelbti vyriausybės išlaidas, bet neatliko radikalių mokesčių reformų;
  • vėlesni bandymai, pavyzdžiui, Konto Calonne pasiūlymai, susidūrė su opozicija iš diduomenės ir parlamento institucijų.

Liudviko sprendimą remti kolonistų kovą už laisvę prieš Didžiąją Britaniją – Amerikos Nepriklausomybės karą – matė kaip politinį ir karinio prestižo žingsnį, bet jis reikšmingai padidino valstybės skolas. Pasenusi mokesčių sistema, kuri privilegijavo bajoriją ir dvasininkiją, kartu su biudžeto deficitu ir Apšvietos idėjomis – Apšvietos epocha – skatino vis daugiau visuomenės sluoksnių abejoti monarchijos tvarumu.

Kelias prie revoliucijos: 1789 m. įvykiai

1789 m., siekdamas spręsti finansinę krizę ir priversti privilegijas prisidėti prie biudžeto, Liudvikas sušaukė generalinį estatų susirinkimą – generalinius estate (parlamentą). Procedūriniai ginčai dėl balsavimo formos paskatino Trečiąjį valstiją atsiriboti ir sukurti Nacionalinę asamblėją. Karalius, nors ir oficialiai pritaręs kai kurioms reformoms, dažnai pasirodė neįtakingas arba nenorintis radikaliai keisti valdžios struktūros, o tai netrukus sukėlė visuomenės pasipiktinimą.

Protestai Paryžiuje ir provincijoje augo: liepos mėnesį įvyko Bastilijos šturmas – simbolinis pergalės ženklas prieš senąją tvarką, o spalio mėnesį moterų žygis į Versalį pareikalavo duonos ir priversdavo karaliaus šeimą persikelti į Paryžių. Dėl šių įvykių karalius neteko dalies realios valdžios; daug institucinių funkcijų perėjo Nacionalinei asamblėjai, kuri paskelbė Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją bei pradėjo teisines reformas.

Radikalėjimas, pabėgimo bandymas ir karo grėsmė

Iš pradžių Nacionalinė asamblėja nesiekė visiško monarchijos panaikinimo, bet politinė padėtis radikalėjo: augo tautinės baimės, ekonominės sunkumų ir užsienio įsikišimo grėsmė. 1791 m. Liudviko ir Marijos Antuanetės pabėgimas (žinomas kaip pabėgimas į Vareną) – nepavykęs bandymas pasiekti kontrarevoliucines jėgas užsienyje – smarkiai paveikė visuomenės pasitikėjimą jais. Daugelis ėmė įtarti, kad karalius bendradarbiauja su užsienio monarchijomis, siekdamas sugrąžinti savo privilegijas.

1792 m. padėtis dar labiau pablogėjo: Prancūzijos santykiai su kaimynėmis (ypač Austrija ir Prūsija) pablogėjo, prasidėjo karas, į šalį plūdo panika ir radikalios idėjos. Karalius buvo suimtas per 1792 m. rugpjūčio riaušes, o rugsėjo mėnesį apie valstybės formą apsispręsta – monarchija buvo panaikinta.

Suėmimas, teismas ir mirties bausmė

Po karališkos institucijos panaikinimo Liudvikui buvo atimti titulai ir jis buvo įvardintas piliečiu Liudviku Kapetu, paveldint pavardę iš ankstyvojo Prancūzijos karaliaus Hugo Kapeto. Nacionalinis konventas jį teisme kaltino valstybės išdavyste ir sąmokslu prieš respubliką. Liudvikas buvo teistas dėl bendradarbiavimo su priešais ir bandymų atkurti absoliučią valdžią; teismas pripažino jį kaltu, o nuosprendis – mirties bausmė – įvykdytas giljotina 1793 m. sausio 21 d. Jis tapo vieninteliu Prancūzijos karaliumi, kurio mirties bausmė įvykdyta.

Paveldas ir istorinė atmintis

Liudviko XVI figūra istorijoje vertinama kompleksiai. Kai kurie istorikai mato jį kaip silpną, indecisišką valdovą, kuriam trūko politinės valios ir gebėjimo prisitaikyti prie sparčių pokyčių. Kiti pabrėžia, kad jam teko valdyti sudėtingą valstybę su sunkiomis finansinėmis problemomis ir prieštaringa visuomenės nuotaika, kurias būtų buvę sunku išspręsti be radikalių, net veiksmingai nepopuliarių reformų. Jo parama Amerikos revoliucijai prisidėjo prie Prancūzijos finansinių sunkumų, bet ir prie naujų idėjų sklaidos, kurios vėliau paveikė Europą.

Revoliucijos kontekste Liudvikas dažnai minimas kaip simbolis: jo nuvertinimas pasižymi kaip perėjimas nuo dinastinės monarchijos link modernių politinių institucijų. Jo teismas ir egzekucija sukurė precedento bei paskatino tolesnę radikalią politinę transformaciją Prancūzijoje ir Europoje.