Prancūzijos Liudvikas XVII (Louis Charles; 1785 m. kovo 27 d. - 1795 m. birželio 8 d.) buvo Prancūzijos ir Navaros karalius 1793-1795 m. Iš tikrųjų jis niekada nevaldė. Jis taip pat žinomas kaip Liudvikas Karolis, Normandijos hercogas ir Fils de France (Prancūzijos sūnus).
Prancūzijos karalius Liudvikas Karolis gimė Versalio rūmuose. Jis buvo antrasis Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI ir Marijos Antuanetės sūnus ir trečiasis vaikas. Prancūzijos dauphinu tapo po vyresniojo brolio Liudviko Žozefo mirties 1789 m.
Vaikystėje jis kartu su tėvais išvyko į Normandiją, o už gerai sutiktą vizitą jaunajam princui buvo suteiktas Normandijos hercogo titulas.
Kalėjimas, izoliacija ir žiaurus elgesys
Po 1792 m. revoliucinių įvykių Liudviko šeima buvo suimta ir įkalinta Temple rūmuose Paryžiuje. Po tėvo nukankinimo (Liudvikas XVI buvo nuteistas ir nužudytas 1793 m.) karališkieji legitimistai laikė Liudviką Karolį teisėtu karaliumi kaip Liudviką XVII, tačiau jis jokios valdžios neturėjo ir liko politinės įtampos bei kalinimo auka.
1793–1794 m. vaikinas patyrė sunkią izoliaciją: galiausiai jis buvo atskirtas nuo motinos ir perdarytas į valstybės priežiūrą. Jam buvo paskirtas buvusio kalinių prižiūrėtojo arba amatininko Antoine'o Simono globos režimas. Daug metų vėliau vienas iš gydytojų apžiūrėjusių berniuką, Philippe'as‑Jean Pelletan, liudijo apie randus ir sužalojimus, kuriuos Liudvikui paliko fizinis smurtas ir blogos sąlygos kalėjime.
Mirtis ir po jos sekę įvykiai
1795 m. birželio 8 d. Liudvikas Karolis mirė Temple kalėjime. Tiksli mirties priežastis nėra iki galo aiški; kai kurie istorikai nurodo sunkias sąlygas, blogą mitybą, galimą tuberkuliozę bei ilgalaikį smurtą kaip svarbius veiksnius. Po mirties buvo atlikta autopsija – pagal karališkąsias tradicijas buvo išimta ir išsaugota jo širdis. Šią širdį prižiūrėjo autopsiją atlikęs gydytojas Philippe'as‑Jean Pelletan.
Liudviko kūnas buvo laikinai palaidotas masinėje kapavietėje. Dr. Pelletan aprašė daugelį randų ir sužalojimų ant kūno, įskaitant gilius randus ant krūtinės, nugaros, rankų, kojų ir pėdų, kurie liudija apie patirtą smurtą ir prievartą.
Vėlesnės kontroversijos ir DNR tyrimai
Liudviko mirtis ir po jos likusios aplinkybės sukėlė daugybę spėlionių ir sąmokslo teorijų. XIX a. ir XX a. atsirado keli pretendentai, kurie teigė esantys išgyvenęs Liudvikas (žymiausias iš jų – Karl Wilhelm Naundorff), tačiau daugumos jų tapatybės nebuvo patvirtintos.
XX–XXI a. pabaigoje išlikę fragmentai Liudviko širdies, kuriuos saugojo Pelletano šeima ir kurie vėliau pateko į archyvus, buvo nagrinėti ir atlikti genetiniai tyrimai. XXI a. DNR analizės parodė atitiktis su maternalia linija, kuri buvo siejama su Marija Antuanete ir jos artimaisiais, todėl daugeliui mokslininkų širdis laikoma autentiška Liudviko XVII palikimu. Šie tyrimai padėjo uždaryti dalį dešimtmečių trukusių spėlionių dėl jo mirties ir palaikų.
Paveldas ir istorinė reikšmė
Liudvikas XVII yra tapęs simboline Prancūzijos revoliucijos auka – jauno ir bejėgio žmogaus istorija kelia empatiją ir primena apie revoliucinės valdžios žiaurumą. Jo likimas įkvėpė daugelį istorinių tyrimų, prisiminimų publikacijų, meninių kūrinių ir diskusijų apie teisę, atmintį bei politinę atsakomybę už smurtą.
Apibendrinant: nors Liudvikas Karolis formaliai laikytas karaliumi 1793–1795 m., jis niekada nevaldė, o jo gyvenimas ir žūtis Temple kalėjime išlieka vienu tragiškiausių Prancūzijos XIX a. istorijos epizodų.