Liudvikas XVIII — Burbonų restauracija ir Prancūzijos karalius (1755–1824)
Liudvikas XVIII (1755–1824): Burbonų restauracija, tremtis, konstitucinė monarchija ir sugrįžimas į sostą po Vaterlo — išsamus karaliaus gyvenimo ir valdymo pasakojimas.
Liudvikas XVIII (1755-1824) buvo Prancūzijos karalius nuo 1814 m. balandžio iki 1815 m. kovo ir nuo 1815 m. liepos iki 1824 m. rugsėjo.
Jis tapo karaliumi, kai po NapoleonoI nuvertimo buvo atkurta Burbonų monarchija. Jis valdė konstitucinę monarchiją, t. y. nebuvo pagrindinis vyriausybės vadovas. Tačiau, kitaip nei kai kurie konstituciniai monarchai, jis turėjo tam tikrą įtaką politikoje.
Jis gimė Versalyje, buvo Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI brolis ir ankstyvajame amžiuje buvo žinomas kaip Provanso grafas. Prasidėjus 1789 m. Prancūzijosrevoliucijai, jis liko Paryžiuje, bet po dvejų metų pabėgo į Belgiją. Po Liudviko XVI egzekucijos 1793 m. ir LiudvikoXVI sūnaus mirties 1795 m. jis pasivadino Liudviku XVIII. Gyveno kaip tremtinys įvairiose Europos šalyse, kol 1814 m. po pirmosios Napoleono abdikacijos tapo karaliumi. Tačiau 1815 m. Napoleonui grįžus į valdžią, Liudvikas vėl pabėgo į Belgiją; vėliau tais pačiais metais, Napoleonui galutinai pralaimėjus prie Vaterlo, jis buvo grąžintas į sostą. Jis liko soste iki pat savo mirties 1824 m.
Konstitucinė restauracija ir 1814 m. chartija
Po sugrįžimo 1814 m. Liudvikas XVIII stengėsi suvaldyti prieštaringą situaciją tarp restauracijos šalininkų ir revoliucinių permainų gynėjų. Jis suteikė tautai Charte constitutionnelle (1814 m.) – konstituciją, kuri turėjo tapti kompromisu tarp monarchijos tradicijų ir revoliucijos bei Napoleono laikų reformų. Chartija įtvirtino:
- dvipusę parlamentinę sistemą (Bendrąją lordų pavidalo Pusių rūmų tarybą ir Deputatų rūmus);
- piliečių teises, teisinę lygybę ir nuosavybės apsaugą;
- dalis Napoleoninių teisės aktų, tokių kaip Napoleono kodeksas, buvo palikti galioti;
- ribotą rinkimų teisę, paremtą turto kriterijais, ir plačias karaliaus vykdomosios valdžios galias.
„Šimtadieniai“, sugrįžimas ir užsienio politika
Napoleono grįžimas 1815 m. privertė Liudviką vėl pasitraukti iš šalies — jis ieškojo saugumo tremtyje. Po Napoleono galutinio pralaimėjimo prie Vaterlo ir Sąjungininkų pergalių Liudvikas sugrįžo į Paryžių ir tęsė valdžią. Restauracija buvo pripažinta tarptautiniu mastu: po Napoleono Prancūzija buvo integruota į naują, po Viktorijos karo susidariusią Europos tvarką (Taią formavo Vienos kongresas ir sąjungininkų sprendimai), o Liudviko sosto statusas tarp didžiųjų galių buvo patvirtintas.
Vidaus politika, opozicija ir represijos
Liudvikas XVIII stengėsi laikytis saikingos politikos, tačiau jo laikotarpis buvo pažymėtas nuolatiniais konfliktas tarp konservatyvesnių „ultra“ (ekstremaliai monarchinių) jėgų ir liberalesnių parlamentarų. Monarchijos šalininkai reikalavo griežtesnės restauracijos, o liberalesni politikai — platesnių politinių laisvių ir platesnės rinkėjų teisės. Toks susiskaldymas kartais virsdavo ir smurto persekiojimu prieš buvusius revoliucijos dalyvius: po Napoleono pralaimėjimo ir ypač po sukilimų buvo imtasi atpildo veiksmų, kuriuos istorikai vadina „Baltąja teroru“ — tai prisidėjo prie visuomenės įtampos.
Administracijoje Liudvikas reguliariai keitė ministrus ir kartais rėmė pragmatiškus vadovus, kad išlaikytų pusiausvyrą tarp skirtingų jėgų. Tačiau vyriausybės politika kartais buvo represyvesnė: sustiprinta cenzūra, slaptosios policijos ir galimos griežtesnės teisės aktų iniciatyvos, ypač po sukrėtusių įvykių (tarp jų – 1820 m. karališkos šeimos nario nužudymas), lėmė pagyvėjusią opoziciją.
Paveldas ir mirtis
Liudvikas XVIII paliko mišrų paveldą. Vienu metu jis sugebėjo išsaugoti daugelį Revoliucijos ir Napoleono reformų — teisės aktus, nuosavybės apsaugą ir administracijas — tuo pačiu atkurdamas Burbonų dinastiją. Jo valdymas sudarė sąlygas tolesnei politinei kovai tarp reakcingų monarchistų ir augančio liberalizmo, kuri vėliau nulems karališkosios dinastijos likimą. Liudvikas neturėjo teisėtų įpėdinių, tad po jo mirties 1824 m. sostą perėmė jo brolis Karolis X.
Istorinis vertinimas: Liudviko XVIII valdymas dažnai vertinamas kaip bandymas surasti kompromisą tarp senosios tvarkos ir revoliucinių pokyčių. Nors jis stabilizavo Prancūziją po ilgų karų, jo kompromisinė pozicija negalėjo visam laikui išspręsti vidinių įtampų, kurios galiausiai tęsėsi ir po jo mirties.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Liudvikas XVIII?
A: Liudvikas XVIII buvo Prancūzijos karalius 1814-1815 m. ir 1815-1824 m.
K: Kaip Liudvikas XVIII tapo karaliumi?
A: Liudvikas XVIII tapo karaliumi per Burbonų monarchijos restauraciją po Napoleono I nuvertimo.
K: Kokio tipo monarchiją valdė Liudvikas XVIII?
A: Liudvikas XVIII valdė konstitucinę monarchiją, t. y. jis nebuvo pagrindinis vyriausybės vadovas.
K: Ar Liudvikas XVIII, būdamas konstitucinis monarchas, darė kokią nors įtaką politikai?
Atsakymas: Taip, Liudvikas XVIII, kitaip nei kai kurie kiti konstituciniai monarchai, turėjo tam tikrą įtaką politikai.
K: Koks buvo ankstyvasis Liudviko XVIII gyvenimas?
A: Liudvikas XVIII gimė Versalyje ir buvo Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI brolis. Ankstyvajame gyvenime jis buvo žinomas kaip Provanso grafas.
K: Kas nutiko Liudvikui XVIII per Prancūzijos revoliuciją?
A: 1789 m. prasidėjus Prancūzijos revoliucijai Liudvikas XVIII liko Paryžiuje, bet po dvejų metų pabėgo į Belgiją. Po Liudviko XVI egzekucijos 1793 m. ir Liudviko XVI sūnaus mirties 1795 m. jis vadinosi Liudviku XVIII.
K: Kada mirė Liudvikas XVIII?
A: Liudvikas XVIII soste išbuvo iki pat savo mirties 1824 m.
Ieškoti