Vaterlo mūšis buvo mūšis tarp Prancūzijos kariuomenės ir Didžiosios Britanijos bei Prūsijos kariuomenių.

1804 m. Napoleonas buvo karūnuotas Prancūzijos imperatoriumi ir pradėjo sėkmingus Napoleono karus. Netrukus Prancūzijos imperija driekėsi nuo Ispanijos iki Rusijos sienos. Pralaimėjęs Leipcigo mūšį ir kitus mūšius, 1814 m. jis priėmė tremtį Elbos saloje. 1815 m. vasarį jis vėl perėmė Prancūzijos kariuomenės valdymą. Jis puolė savo priešus Belgijoje ir buvo nugalėtas prie Vaterlo. Tai buvo paskutinis Napoleono karų mūšis.

Kada ir kur

Mūšis vyko 1815 m. birželio 18 d. netoli Waterloo (lietuviškai Vaterlo), maždaug 13 km pietų nuo Briuselio, dabartinėje Belgijos Valonijos provincijoje Brabantas. Žemė buvo šlapia dėl ankstesnių liūčių, kas turėjo įtakos mūšio eigai ir artilerijos panaudojimui.

Vadovai ir jėgos

Pagrindiniai vadovai buvo imperatorius Napoleonas už Prancūziją, britų ir sąjungininkų pajėgų vadas Artūras Velingtonas (Velingtono hercogas) už Anglijos ir sąjungininkų kontingentą, bei prūsų feldmaršalas Gebhardas von Blücheris, vadovavęs prūsų armijai. Prancūzijos pusėje mūšyje dalyvavo keli maršalai ir generolai, tarp jų maršalas Ney bei generolas de Grouchy (pastarojo veiksmų koordinacija turėjo lemiamos reikšmės kampanijai).

Skaičiai skiriasi tarp šaltinių, bet apytiksliai:

  • Prancūzų kariuomenė: apie 65–75 tūkst. karių;
  • Velingtono sąjungininkai (britai, olandai, belgai, hanoveriečiai ir kt.): apie 60–68 tūkst.;
  • Prūsų pajėgos, kurios prie mūšio prisijungė vėliau: apie 50–60 tūkst.
Nuostoliai taip pat vertinami įvairiai, bet bendras praradimų mastas siekė dešimtis tūkstančių nukautų, sužeistų ir paimtų belaisvių abiejose pusėse.

Suvokinė padėtis ir planas

Napoleonas siekė atskirti sąjungininkų jėgas ir greitai nukauti jas atskirai, kol Velingtonas ir Blücheris nespės susijungti. Birželio 16 d. Prancūzijos armija susikovė su prūsais Ligny mūšyje, kuriame Napoleonas laimėjo, tačiau prūsai neišnyko visiškai. Tą pačią dieną vyko mūšis Quatre Bras tarp Velingtono pajėgų ir maršalo Ney—tai užkirto kelią greitam prancūzų perėjimui. Napoleonas tikėjosi, kad generolas Grouchy persekios prūsus ir neleis jiems sujungti jėgų su Velingtonu; tuo tarpu pagrindinės prancūzų pajėgos puolė Velingtoną prie Vaterlo.

Mūšio eiga (sutrumpinta chronologija)

  • Rytas – lietingas ir purvinas takas atidėjo puolimo pradžią, todėl mūšis prasidėjo vėliau per dieną.
  • Vidurdienis–popietė – prancūzų šturmai buvo nukreipti prieš Velingtono pozicijas, ypač centrinę liniją ir tvirtoves, tokias kaip Hougoumont ir La Haye Sainte. Hougoumont ūkinis kompleksas tapo intensyvios kovos centru.
  • Popietė – maršalo Ney kavalerijos šturmų banga daugiausia smogė prieš pėstininkų kvadratus; nors kavalerija įvykdė daug kartų stiprius puolimus, trūko pėstininkų ir artilerijos palaikymo, todėl prancūzai nesugebėjo pralaužti Velingtono linijų.
  • Vakaras – prūsų armija, vadovaujama von Blücherio, ėmė pasirodyti lauke ir pradėjo spausti Prancūzijos dešinįjį šoną. Kai prūsai prisijungė prie kovos, Velingtono pajėgos pradėjo mobiliu veiksmu kontratakuoti. Galutinis imperatoriškųjų gardo (Imperial Guard) puolimas buvo atremtas, o prancūzų pozicijos pradėjo žlugti.
  • Vėlyvas vakaras – prancūzų kareiviai pradėjo bėgti ir daugelis vėliau buvo gaudomi; tai ženkliai smarkino prancūzų pralaimėjimą kampanijoje.

Priežastys, kodėl Napoleono planas žlugo

  • Ryškus komunikacijos ir vadovavimo spragų tarp maršalų—ypač Grouchy nesugebėjimas laiku prisijungti prie pagrindinių pajėgų;
  • Blogas oras ir purvinas laukas, kuris ribojo artilerijos veiksmingumą ir lėtino manevrus;
  • Velingtono pozicinė gynyba (reverse slope taktikos naudojimas), paremtas disciplina ir pėstininkų kvadratų formais prieš kavaleriją;
  • Laiku pasirodžiusios prūsų pajėgos, kurios pakeitė jėgų pusiausvyrą mūšio pabaigoje.

Padariniai

Vaterlo mūšis žymėjo Napoleono politinio ir karinio galiažygio pabaigą. Po pralaimėjimo Napoleonas grįžo į Paryžių, tačiau netrukus abdiukuoti ir bandė vėl surengti pasipriešinimą — galiausiai jis pasidavė britų pareigūnams ir buvo ištremtas į Elbos salos tolimesnę tremtį (vėliau įvykiai nuvedė jį į Svatąją Helėną). Mūšio rezultatas dar labiau sutvirtino Europos monarchijų koaliciją, kuri ėmėsi konsoliduoti pokarinį tvarkymą pagal 1814–1815 m. veikusią Veronos / Vienos kongreso nuostatą—tai ženklino ilgesnį taikos laikotarpį Europoje.

Mūšio atminimas ir vieta šiandien

Vaterlo laukas yra vienas iš turistų traukos centrų Belgijoje. Aiškiausias memorialas – liūto kalnas (The Lion's Mound), pastatytas ant dirbtinio pylimo, nuo kurio atsiveria mūšio laukas. Vieta turi muziejų ir rekonstrukcijų, vyksta kasmetinės minėjimo ceremonijos bei gyvos inscenizacijos, leidžiančios lankytojams susipažinti su mūšio eiga ir istoriniu kontekstu.

Pastaba: mūšio statistika ir kai kurie smulkūs įvykiai skirtinguose šaltiniuose pateikiami skirtingai; aukščiau pateikti skaičiai ir apibūdinimai yra apytiksliai ir perteikia plačiai priimtą istorinių tyrimų vaizdą.