Arthuras Wellesley — Velingtono hercogas ir Napoleono nugalėtojas

Arthuras Wellesley — Velingtono hercogas: karinis genijus ir Napoleono nugalėtojas Vaterlo mūšyje, įtakingas Didžiosios Britanijos valstybės veikėjas.

Feldmaršalas Arthuras Wellesley, 1-asis Velingtono hercogas, KG, GCB, GCH, PC, FRS (1769 m. gegužės 1 d. - 1852 m. rugsėjo 14 d.) - karys ir valstybės veikėjas. Jis buvo vienas svarbiausių XIX a. Didžiosios Britanijos karinių ir politinių veikėjų. Dėl 1815 m. Vaterlo mūšyje pralaimėto Napoleono pralaimėjimo jis atsidūrė aukščiausioje Didžiosios Britanijos karinių didvyrių gretoje. 2002 m. jis užėmė 15 vietą BBC paskelbtoje 100 didžiausių britų apklausoje.

Velslis gimė Dubline, turtingoje anglo-irų aristokratų protestantų šeimoje. Pradėjęs tarnybą britų kariuomenėje, jis tarnavo Britų Indijoje ir Napoleono karuose, daugiausia Pusiasalio kare, kur pasiekė feldmaršalo laipsnį. Jis tapo hercogu, kai Napoleonas buvo ištremtas į Elbą.

Velingtonas dažnai lyginamas su pirmuoju Marlboro kunigaikščiu. Jie turėjo daug bendrų bruožų, įskaitant tai, kad po itin sėkmingos karinės karjeros jie buvo politikoje.

Velingtonas du kartus buvo Jungtinės Karalystės torių ministras pirmininkas. Jis buvo vienas iš svarbiausių Lordų rūmų veikėjų iki pat išėjimo į pensiją 1846 m. Iki pat mirties jis buvo vyriausiasis britų kariuomenės vadas.

Ankstyvoji karjera ir Indijos kampanijos

Wellesley karjerą pradėjo jaunas ir greitai rodė talentą tiek administracijoje, tiek mūšio lauke. Britų Indijoje jis dalyvavo keliuose reikšminguose konfliktuose pabaigoje 1790–1800 m. ir per pirmuosius 1800-ųjų metus. Ten jis pelnė reputaciją kaip kruopštus organizatorius ir atkaklus kovotojas. Svarbiausi jo laimėjimai Indijoje buvo prieš Mislų konfederacijas ir Maratų pajėgas bei pergalės, tokios kaip Assaye (1803), kurios jį iškėlė į aukštesnį karinį statusą ir paskatino spartų karjerą.

Pusiasalio karas ir taktinės naujovės

1808–1814 m. Wellesley vadovavo britų pajėgoms Ispanijoje ir Portugalijoje kovose prieš Napoleoną. Jo veikla Pusiasalio kare buvo lemiama prancūzų jėgų traukimo ir galutinio sutriuškinimo procese. Velingtonas išgarsėjo kaip meistras planuojant logistiką, gerinant kariuomenės aprūpinimą, treniruotes ir discipliną. Jis taikė skrupulingą priešininko situacijos vertinimą, dažnai naudodavo „atvirkštinės nuolydžio“ (reverse slope) gynybą ir sudėtingas taktikos kombinacijas, derindamas piešinus, dienos operacijas ir sąjungininkų pajėgas. Jo vadovaujamos kampanijos lėmė prancūzų išvarymą iš Iberijos pusiasalio, o svarbiais momentais – tokios pergalės kaip Vimeiro, Talavera, Bussaco, Salamanca ir Vittoria – sudarė pagrindą Napoleonui prarasti kontrolę regione.

Vaterlo mūšis ir Napoleonas

1815 m. sugrįžus Napoleonui iš Elbos, Wellesley, dabar jau Velingtono hercogas, vadovavo britų ir sąjungininkų pajėgoms Vaterlo mūšyje (18 d. birželio). Bendradarbiaudamas su prūsų lauko maršalu Blücheriu, jis sugebėjo koordinuoti atgrasymą ir kontrataką, kuri lėmė Napoleono galutinį pralaimėjimą. Ši pergalė padėjo įtvirtinti Velingtono vietą kaip vieno didžiausių to meto karvedžių sąraše ir suteikė jam tarptautinį prestižą.

Politika, ministravimas ir vyriausybės vadovas

Po savo karinės karjeros Wellesley aktyviai įsitraukė į politinį gyvenimą. Jis du kartus ėjo Ministrų pirmininko pareigas – 1828–1830 m. ir trumpai 1834–1835 m. Buvo torių partijos atstovas, ilgą laiką dominuojantis Lordų rūmuose. Kaip valstybės veikėjas jis pasižymėjo konservatyviu požiūriu į daugumą reformų, tačiau jo kaip praktiko reputacija pasireiškė ir pragmatiškais sprendimais: pavyzdžiui, nors iš pradžių prieštaravo, jis galiausiai pasirašė Katalikų atleidimo aktą (Catholic Relief Act) 1829 m., siekdamas išvengti rimtesnių nesutarimų Jungtinėje Karalystėje.

Vėlesnis gyvenimas, mirtis ir paveldas

Wellesley 1827–1852 m. ėjo vyriausiojo britų kariuomenės vado pareigas ir išsaugojo didelę įtaką kariniams bei politiniams sprendimams iki mirties 1852 m. rugsėjo 14 d. Jam surengta valstybės laidotuvių ceremonija, o jo atminimas išliko tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek buvusiose imperijos teritorijose. Jo palikimas yra sudėtingas: vieni jį laiko vienu efektyviausių ir įtakingiausių karvedžių bei valstybininkų, kiti kritikuoja jo konservatyvius politinius sprendimus ir griežtas administracines priemones.

Asmenybė ir visuomeninė įtaka

Velingtonas pasižymėjo santūria, kartais atšiauria manierą ir buvo pravardžiuojamas „Geležiniu hercogu“ už griežtumą ir nepalenkiamumą. Jis buvo žinomas dėl aštraus humoro bei kuklaus asmeninio gyvenimo. Valstybinėje arenoje jo stilius ir sprendimai darė ilgalaikę įtaką kariuomenės organizavimui, politinei kultūrai ir imperijos administravimui. Jo pamokos apie kariuomenės aprūpinimą, drausmę ir sąjunginę kovą tapo pavyzdžiu vėlesniems britų karininkams.

Atminimo ženklai

Velingtono vardas įamžintas daugelyje paminklų, gatvių ir statinių Didžiojoje Britanijoje ir užsienyje. Jo gyvenimo ir karjeros įtaka išlieka plačiai nagrinėjama istorikų, o jo paveldas – tiek karinis, tiek politinis – tebėra svarbi XIX a. Europos istorijos dalis.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Arthuras Wellesley?

K: Iš kokios šeimos jis buvo kilęs?

K: Kaip Velingtonas tapo hercogu?

K: Kaip Velingtonas lyginamas su 1-uoju Marlboro kunigaikščiu?

K: Ar Velingtonas kada nors buvo ministras pirmininkas?

K: Kokias pareigas jis ėjo iki mirties?

Paieška pagal raidę