Robertas Gascoyne-Cecilas, Solsberio markizas, triskart JK premjeras

Robert Arthur Talbot Gascoyne-Cecil, 3rd Marquess of Salisbury KG GCVO PC FRS (1830 m. vasario 3 d. – 1903 m. rugpjūčio 22 d.) buvo vienas įtakingiausių XIX a. pabaigos britų politikų ir triskart Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas. Iki 1865 m. buvo žinomas kaip lordas Robertas Sesilis, 1865–1868 m. – kaip vikontas Kranbornas, o nuo 1868 m., paveldėjęs giminės titulą, – kaip Solsberio markizas.

Ankstyvoji karjera ir kilmė

Solsberis kilęs iš įtakingos aristokratų šeimos (Cecilų giminės) ir nuo 1853 m. dalyvavo parlamentariniame gyvenime – pirma kaip į Tautos atstovų rūmus išrinktas parlamento narys, priklausantis Konservatorių partijai. 1866 m., kai buvo vadinamas vikontu Kranbornu, jis dirbo ministro pirmininko lordo Derbio valstybės sekretoriumi Indijai. Vėliau, 1874–1878 m., jau būdamas Solsberio markizu, jis vėl užėmė Indijos valstybės sekretoriaus postą Disraelio vyriausybėje, o 1878 m. tapo Disraelio vyriausybės užsienio reikalų sekretoriumi. Po tėvo mirties 1868 m. jis perkeliui į Lordų rūmus ir nuo tada savo gebėjimus demonstravo būtent iš aikštelės Aukštuosiuose namuose.

Ministravimas ir ministru pirmininku buvimas

Solsberis tapo Konservatorių partijos lyderiu ir buvo ministru pirmininku tris kartus: trumpai 1885 m. birželio 23 d. – 1886 m. sausio 28 d., vėl nuo 1886 m. liepos 25 d. iki 1892 m. rugpjūčio 11 d. ir po to platesniam laikotarpiui nuo 1895 m. birželio 25 d. iki 1902 m. liepos 11 d. Daugeliu atvejų jis derino ministro pirmininko pareigas su užsienio reikalų vadovo funkcijomis, tiesiogiai formuodamas britų užsienio politiką.

Pirmoji jo vyriausybė buvo trumpalaikė dėl nepilnos konservatorių kontrolės parlamente. Antroji ir tretinė vyriausybės vykdė stabilų kursą, dažnai remdamiesi sąjunga su Liberalais vienybės klausimu nesutinkančiais liberalų sąjungininkais (Liberal Unionists), todėl Solsberis ilgą laiką išsaugojo valdžią be didesnio liberalų pralaimėjimo.

Užsienio politika, imperija ir Afrika

Solsberio užsienio politika pasižymėjo nuosaikiu, pragmatišku požiūriu – jis siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp Europos galių ir vengė įsipareigojimų, kurie galėtų įtraukti Britaniją į nuolatines sąjungas („splendid isolation“ elementai jo politikoje). Jo valdymo laikotarpiu Europos valstybės intensyviai plėtė savo įtaką Afrikoje – tai vadinamasis „kova dėl Afrikos“ (the Scramble for Africa). Per Solsberio vyriausybę Britanija įsitraukė į šiuos procesus ir taip pat dalyvavo Antrajame būrų kare, kuris smarkiai paveikė imperijos politiką ir reputaciją.

Solsberis taip pat skyrė dėmesį Karališkojo laivyno modernizacijai ir gynybos išlaidų didinimui, siekdamas užtikrinti imperijos jūrų saugumą ir pasaulinį įtakos išlaikymą. Jis daug dėmesio skyrė diplomatinėms priemonėms ir pusiausvyros palaikymui Europoje, rūpestingai vertindamas kiekvienos intervencijos kainą ir naudą.

Airijos klausimas ir vidaus politika

Kita didelė problema, su kuria susidūrė Solsberis, buvo Airija ir Airijos katalikų nacionalizmo bei savivaldos (home rule) judėjimo iškilimas. Jo didžiausias politinis oponentas šiuo klausimu buvo Liberalų partijos lyderis Gladstonas, tris kartus užėmęs premjero postą ir aktyviai rėmęs Airijos savivaldą. Solsberis kategoriškai prieštaravo Airijos savivaldos planams ir rėmė priemones, kurios turėjo išlaikyti imperinį vientisumą, taip pat rėmė konservatyvesnius sprendimus vidaus administracijoje.

Tarp jo vidaus reformų – dalyvavimas vietos valdžios institucijų pertvarkoje: Solsberis prisidėjo prie Londono administracinės tvarkos formavimo ir naujų vietos valdžios institucijų kūrimo (pvz., padėjo įsteigti Londono grafystės tarybą). Jis taip pat skatino administracines reformas imperijos valdymo srityje.

Konfliktai, nuopuoliai ir atsistatydinimas

Solsberio trečiasis ministravimas užtruko per Antrąjį būrų karą (1899–1902), kurio eiga ir pasekmės sukėlė politinių ginčų Britanijoje. 1902 m. liepos 11 d. Solsberis atsistatydino – dalinai dėl sveikatos ir dalinai dėl siekio užtikrinti sklandžią perėmimą; premjero postą perėmė jo sūnaus pusbrolis ir politinis bendradarbis Arthur Balfour. Solsberis mirė 1903 m. rugpjūčio 22 d.

Asmenybė, raštai ir palikimas

Solsberis pasižymėjo aristokratišku, saikingu ir racionaliu stiliumi, išlaikė kontrolę per ilgą karjerą ir dažnai vadovavo iš Lordų rūmų, o ne Tautos atstovų rūmų. Jis buvo intelektualus valstybės vyras, rašė politinius ir poleminius straipsnius, ilgą laiką bendradarbiavo su žurnalu "Quarterly Review" – jo straipsniai vėliau buvo surinkti, redaguoti ir išleisti atskirai.

Jo valdymo laikotarpiu formavosi ir sustiprėjo keletas ilgalaikių Britanijos politikos linijų: imperinis plėtimasis ir kolonializmas (kolonializmas, Afrika), Airijos klausimo neišsprendimas ir tarptautinės įtampos Europos scenoje. Viena didžiųjų problemų, tuomet dar nevisiškai suvokta, buvo karingo Vokietijos nacionalizmo ir ginklavimosi iškilimas – faktoriai, vėliau prisidėję prie XX a. pasaulinių karų.

Įvertinimas

Solsberis paliko sudėtingą paveldą: jis buvo nuosaikus diplomatas, tvirtas imperijos gynėjas ir efektyvus valdymo organizatorius, tačiau jo politika taip pat prisidėjo prie didėjančio imperinio konkuravimo Afrikoje ir prie tos politikos, kuri ilgainiui sukėlė naujų tarptautinių įtampos centrų. Dėl savo ilgos ir reikšmingos karjeros jis yra viena ryškiausių figūrų britų politinėje istorijoje XIX a. pabaigoje.