Valstiečių

Valstybininkas - tai gerbiamas, kvalifikuotas ir patyręs politinis lyderis ar veikėjas. Daugeliu atžvilgių valstybininkas yra politiko priešingybė. Apie politikus galvojama kaip apie žmones, kurie pasakys ar padarys bet ką, kad būtų išrinkti arba įgytų valdžią. Valstybininkas - tai žmogus, kuris viską daro dėl bendros žmonių, kuriems atstovauja, gerovės. Vadinti asmenį valstybininku - tai ženklas, kad labai vertinamas jo sąžiningumas. Vadinti žmogų politiku paprastai reiškia, kad tas asmuo vertas labai menkos pagarbos. Pavyzdžiui, Džordžas Vašingtonas beveik visada vadinamas valstybininku. Vyresnysis valstybininkas - tai terminas, dažnai apibrėžiamas kaip vyresnio amžiaus politikas ar patarėjas, kuris, kaip manoma, yra aukščiau už įprastą politiką.

Valstiečių vadovai

51 m. pr. m. e. Ciceronas išleido veikalą De re publica ("Apie Respubliką"). Dialogas buvo apie tai, kas yra tikras valstybės veikėjas. Jame buvo kalbama apie dorybes ir idealus, kuriais turi pasižymėti toks lyderis. Ciceronas rašė, kad didis valstybės veikėjas nebūtinai turi būti kilęs iš aristokratų. Tačiau jis turi turėti virtus (dorybę), iustitia (teisingumo jausmą) ir išmintį. Jis taip pat turi turėti dignitas (apytikriai išvertus - orumas), santūrumą, būti dosnus ir didžiadvasiškas.

Valstybininkas turi tam tikras pagrindines vertybes ir nekeičia savo įsitikinimų vien tam, kad padarytų politinę karjerą. Jei politikos pokyčiai būtini žmonių, kuriems jis tarnauja, labui, jie bus padaryti, nesvarbu, kiek jie bus kritikuojami. Pasak knygos "Politika tarp tautų" autoriaus Hanso J. Morgenthau, valstybininkai į viską žiūri realistiškai - taip, kaip yra iš tikrųjų. Jie žiūri, kaip politika paveiks tautą. Valstybininkas nėra tas pats, kas monarchas ar karalius, nes jų tikslai nėra vienodi. Valstybininkas nenori dominuoti ar kontroliuoti žmonių, jis nori juos išauklėti, kad jie būtų tinkami gyventi demokratinėje valstybėje. Kaip ir prieš tai buvęs Platonas, Alexis de Tocqueville'is manė, kad valstybininkas ne tik auklėja savo žmones, bet ir kažkaip formuoja jų charakterį.

Kai 1861 m. Abraomas Linkolnas tapo Jungtinių Valstijų prezidentu, dauguma žmonių matė nerangų, susigūžusį kaimo vyruką. Jis niekada nebuvo keliavęs po Europą, todėl tiek amerikiečiai, tiek užsienio šalių aukšti pareigūnai jį laikė primityviu ir neišprususiu. Olandų ministras apie Linkolną rašė: "Jis ir jo žmona atrodo kaip .. vakarų ūkininkai, ir net šioje šalyje, kur žmogus neturi teisės būti įmantrus, jų paprastos manieros ir būdai nelauktai iškelia juos į pašaipą". Nors daugelis neprisimena Linkolno kaip puikaus užsienio politikos prezidento, iš tikrųjų jis toks buvo. Kaip tikras valstybininkas, Linkolnas sumaniai vadovavo užsienio politikai didelio pavojaus metu per pilietinį karą, kai Jungtinės Valstijos buvo pažeidžiamos užsienio intervencijos. Pasak Kevino Peraino, Linkolnas "turėtų būti laikomas vienu svarbiausių Amerikos užsienio politikos prezidentų - vertu pavyzdžiu studentams, studijuojantiems pasaulio reikalus". Istorikai jau seniai įrodė, kad Linkolnas buvo didis valstybės veikėjas, kuris nenuilstamai dirbo, kad savo šalį paverstų kažkuo didesniu, nei ji buvo. Jis padėjo pagrindus vėlesniam Amerikos iškilimui ir tapimui pasauline galybe.

Įžymūs valstybininkai ir valstybininkės

Susiję puslapiai

  • Politikas
  • Diplomatas
  • Priesaika

AlegsaOnline.com - 2020 / 2023 - License CC3