Otto von Bismarck – Prūsijos kancleris, Vokietijos suvienytojas (1815–1898)

Otto Eduardas Leopoldas von Bismarck-Schönhausen (1815 m. balandžio 1 d. – 1898 m. liepos 30 d.) buvo XIX a. Europos aristokratas ir politi­kas, geriausiai žinomas kaip Prūsijos ministras pirmininkas (1862–1890) ir vienas pagrindinių Vokietijos suvienijimo architektų. 1871 m., po karinių ir diplomatiškų veiksmų grandinės, dauguma nepriklausomų Vokietijos valstybių buvo suvienytos į Vokietijos imperiją, o Bismarckas tapo pirmuoju imperijos kancleriu.

Trumpa biografija ir karjeros pradžia

Bismarckas gimė Junkerų (Prūsijos žemės bajorų) šeimoje Schönhausen dvare. Studijavo teisę ir tarnavo Prūsijos diplomatijoje bei parlamente, įgydamas praktinio politikos ir valstybės mechanizmų supratimą. 1862 m. jis buvo paskirtas Prūsijos ministru pirmininku — pareigose, kurias ėjo praktiškai iki 1890 m., vykdydamas griežtą, pragmatinę užsienio ir vidaus politiką (vadinamąją Realpolitik).

Vokietijos suvienijimas

Bismarckas laimėjo ir suderino kelis svarbius konfliktus bei diplomatines operacijas, kurios vedė prie suvienijimo:

• Karas su Danija (1864) dėl Šlezvigo ir Holšteino – Prūsija kartu su Austrija išsprendė šį teritorinį klausimą.
• Austriškas–prusų karas (1866) – Prūsijos pergalė nuvedė prie Austrijos įtakos sumažinimo Vokietijos reikalams ir Šiaurės Vokietijos konfederacijos sukūrimo po prūsų vadovavimu.
• Prancūzijos–prusų karas (1870–1871) – karas, kuris paskatino pietų vokiečių valstybes prisijungti prie Prūsijos vadovaujamos sąjungos; 1871 m. Versačio rūmuose buvo paskelbta Vokietijos imperija, o karalius Vilhelmas I tapo imperatoriumi.

Pagrindinės vidaus ir užsienio politikos kryptys

Bismarckas rėmėsi pragmatizmu ir sąjungų sistema užtikrinant Prūsijos ir naujos imperijos saugumą. Jo svarbiausi veiksmai:

• Kulturkampf (1870–1878) – konfliktas su Katalikų bažnyčia ir jos politine jėga (Centro partija). Siekė valstybės kontrolės švietimo ir bažnytinių reikalų srityse.
• Antiso­cialistinė politika – po 1878 m. susirėmimų įvedė antiso­cialistines represijas (draudimai ir cenzūra), tačiau socialdemokratai išliejo politinį svorį.
• Socialinės reformos – Bismarckas inicijavo pirmąsias modernias socialinio draudimo priemones Europoje: ligos draudimas (1883), nelaimingų atsitikimų draudimas (1884) ir senatvės bei invalidumo pensijos (1889), siekdamas sumažinti socializmo populiarumą ir stiprinti valstybės legitimumą.
• Tarptautinės sąjungos ir diplomatija – sudarė sudėtingą aljansų tinklą (pvz., Reinsurekcijos sutartis su Rusija 1887 m.), kad izoliuotų potencialius priešus, ypač Prancūziją, ir stabilizuotų padėtį Europoje.

Šlovės viršūnė, konfliktai ir atsistatydinimas

Nors Bismarckas sukūrė stiprią centralizuotą valstybę ir socialines priemones, jo santykiai su naujuoju imperatoriumi Vilhelmu II pablogėjo po 1888 m. Vilhelmo II troško savarankiškesnės politikos ir mažesnės kanclerio įtakos. 1890 m. Bismarcką privertė atsistatydinti — jo valdymo laikotarpis baigėsi, bet palikimas ir pasekmės liko ilgam.

Pavadinimai, asmeninis gyvenimas ir mirtis

1865 m. Bismarckui buvo suteiktas titulas grafas von Bismarck-Schönhausen, 1871 m. jis tapo Fürst von Bismarck (kunigaikščiu), o 1890 m. — Herzog von Lauenburg (Lauenburgo hercogas). Iš pradžių jis nenorėjo hercogo titulo, bet vėliau jį priėmė.

Bismarckas buvo vedęs Johanną von Puttkamer; jų šeima turėjo kelių vaikų. Gyveno ir valdyme naudojo Schönhausen bei vėliau Friedrichsruh dvarus. Mirė 1898 m. liepos 30 d. Friedrichsruh, palikdamas gilų pėdsaką Vokietijos ir Europos politinėje istorijoje.

Paveldo reikšmė

Bismarckas dažnai vertinamas prieštaringai: vieni mato jo nuopelnus — vieningos Vokietijos sukūrimą, stabilios valstybinės institucijos ir socialinių priemonių įvedimą; kiti pabrėžia autokratinius valdymo bruožus, represijas prieš politinius priešus ir sudėtingą diplomatiją, kuri ilgainiui prisidėjo prie vėlesnių įtampos šaltinių Europoje. Jo veikla formavo modernios Vokietijos pagrindus ir darė įtaką 19 a. pabaigos geopolitikai.

Paieška pagal raidę