Otto von Bismarck
Lauenburgo kunigaikštis Otto Eduardas Leopoldas von Bismarck-Schönhausen (1815 m. balandžio 1 d. - 1898 m. liepos 30 d.) - XIX a. Europos aristokratas ir valstybės veikėjas. Būdamas Prūsijos ministru pirmininku 1862-1890 m., jis daugiausia prisidėjo prie to, kad 1871 m. dauguma daugelio nepriklausomų Vokietijos valstybių būtų suvienytos į naują Vokietijos imperiją. Jis tapo pirmuoju imperijos kancleriu.
1865 m. jis buvo grafas von Bismarck-Schönhausen (grafas Bismarkas-Šionhauzenas), nuo 1871 m. Fürst von Bismarck (kunigaikštis Bismarkas), o nuo 1890 m. - Herzog von Lauenburg (Lauenburgo hercogas). Iš pradžių jis nenorėjo hercogo titulo, bet vėliau jį priėmė.
Bismarko paminklas, Hamburgas
Vokietijos suvienijimas
XVIII a. šeštajame dešimtmetyje jis suorganizavo keletą karų, kurie suvienijo daugumą Vokietijos valstybių, išskyrus Austriją, į galingą Prūsijos vadovaujamą Vokietijos imperiją. Tai jis pasiekė iki 1871 m. ir "po 1871 m. beveik dvidešimt metų išliko neginčijamas pasaulio daugiašalių diplomatinių šachmatų žaidimo čempionas, [ir] atsidavė tik ir sėkmingai siekdamas palaikyti taiką tarp galybių".
Bismarkas kariavo su Danija (1864 m.), Austrija (1866 m.) ir Prancūzija (1871 m.). Visi jie buvo skirti tam, kad Vokietijos imperija gautų daugiau žemių. Karas su Prancūzija buvo labai reikšmingas ilgalaikėje perspektyvoje. Prancūzija neteko Elzaso-Lotaringijos. Vokiečių pergalė, vadovaujant genialiam Helmuthui fon Moltkei, pavertė Vokietiją svarbiausia Vidurio Europos valstybe.
1888 m. mirus imperatoriui ir jo sūnui (Frydrichui III), prasidėjo nauja epocha be Bismarko ir vyresniojo fon Moltkės, o soste sėdėjo kaizeris Vilhelmas II.
Politika namuose
Bismarkas buvo labai konservatyvus ir stipriai susijęs su monarchija. Jis nebuvo didelis demokratijos šalininkas. Svarbiausias jo tikslas buvo padaryti Prūsiją stipresnę, ir tai jis pasiekė suvienijęs Vokietiją. Bismarkas stengėsi sustabdyti socialistinį judėjimą ir sumažinti Katalikų bažnyčios galią.
Vienas iš būdų sustabdyti socializmą - padaryti darbininkų klasę laimingą. Jis tai padarė įgyvendindamas daugybę socialinių reformų, tokių kaip valstybinis sveikatos ir nelaimingų atsitikimų draudimas, taip pat pensijos seniems žmonėms. Bismarko pensijų sistema buvo šiuolaikinės gerovės valstybės pirmtakė.
