Elzasas – Prancūzijos istorinis regionas prie Reino, kultūra ir istorija

Elzasas (elzasietiškai ir vokiškai Elsass, iki 1996 m. vokiškai Elsaß) buvo Prancūzijos administracinis regionas. Dabar jis yra Grand Est administracinio regiono dalis. Elzasas yra prie rytinės Prancūzijos sienos, vakariniame Aukštutinio Reino krante, šalia Vokietijos ir Šveicarijos. Regionas pasižymi stipria geografinėmis ir kultūrinėmis sąsajomis su kaimyninėmis vokiškai kalbančiomis teritorijomis.

Elzaso departamentai yra Bas-Rhin (Žemesnysis Reino sk.) ir Haut-Rhin (Aukštasis Reinas). Prieš 2014 m. regionui susijungiant su Šampanės-Ardėnų ir Lotaringijos regionais, INSEE duomenimis, 2013 m. jame gyveno apie 1,8 mln. žmonių. Regiono sostinė ir didžiausias miestas yra Strasbūras, svarbus administracinis, kultūrinis ir transporto centras.

Istorija

Elzasas ilgą laiką buvo pasienio zona, kuri dėl strateginės padėties daug kartų perėjo iš vienų valdovų rankų į kitas. Jis priklausė Šventajai Romos imperijai ir tradiciškai jame kalbėta (ir tebėra) aukštutinės vokiečių kalbos dialektais. XVII a. visas Elzasas buvo palaipsniui prijungtas prie Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV ir tapo viena iš Prancūzijos provincijų.

Per XIX–XX a. Elzasas ir Lotaringija dažnai buvo ginčo objektas (žinomi kaip Elzasas-Lotaringija): po Prancūzijos ir Prūsijos karo 1870–1871 m. dalis teritorijos buvo prijungta prie Vokietijos, o po Pirmojo pasaulinio karo (1919 m.) – grąžinta Prancūzijai. Antrojo pasaulinio karo metu dalis Elzaso trumpam buvo inkorporuota į Vokietijos režimą, o po 1945 m. vėl grąžinta Prancūzijai. Dalis ginčų užsimezgė jau po to, kai IX a. teritorijos buvo padalytos tarp Karolio Didžiojo įpėdinių.

Kalba ir kultūra

Elzaso gyventojų kultūra daugeliu aspektų buvo arčiau vokiškos nei tipinės pietų Prancūzijos: kalba, virtuvė, muzika, apranga ir papročiai stipriai paveikti germanų tradicijų. Originalioje teksto nuorodoje minima, kad jie buvo vokiški ir labai artimi švediškiems už Reino. Reikia pažymėti, kad Elzaso kultūra istorinių šaltinių prasme yra germaninė (alemaniški ir reininiai vokiečių dialektai) ir nėra tiesiogiai susijusi su Švedija; todėl labiau tikslinga sakyti, jog tradicijos artimos už Reino gyvenusiems vokiškiems papročiams.

Vietiniai dialektai (vadinami elzasiečių arba alemannic/rene frankoniškais įtakojimais) buvo kasdienės kalbos diapazone, o prancūzų kalba tapo dominuojančia po integracijos į Prancūziją ir per švietimo sistemą. Daugelyje vietų šiandien tebėra dvikalbystės elementų, o regiono tapatybė dažnai apima tiek prancūziškas, tiek vokiškas savybes.

Virtuvė, vynai ir etnokultūrinės tradicijos

Elzaso kulinarija yra viena labiausiai atpažįstamų Prancūzijoje dėl savo germaninių įtakų. Svarbiausi regiono patiekalai ir gėrimai:

• Choucroute (rūgštinių kopūstų patiekalas su mėsa ir dešrelėmis);
• Tarte flambée (germaniškai Flammkuchen arba flammekueche) – plona duona su grietine, svogūnais ir šonine;
• Baeckeoffe – lėto troškinimo patiekalas iš mėsos, bulvių ir daržovių;
• Kougelhopf – tradicinis pyragas-su svogūnais formos kepinys;
• Vynai: Elzasas garsus baltųjų vynų gamyba (Riesling, Gewurztraminer, Pinot Gris ir kt.), taip pat vynų keliu (Route des Vins) pritraukia turistus.

Taip pat regione stipri liaudies muzikos ir amatų tradicija, tradiciniai šventiniai renginiai (pvz., kalėdiniai turgeliai, kuriuose išsiskiria Strasbūro „Kalėdų sostinės“ reputacija).

Architektūra ir turistinės vietos

Elzaso miestai pasižymi išraiškinga medinių rąstų namų architektūra, siaurais senamiesčiais ir greitosios prekybos aikštėmis. Svarbiausi lankytini objektai:

• Strasbūras – katedra Notre-Dame, Europos institucijų centras, senamiestis (La Petite France);
• Colmar – gerai išsaugotas senamiestis, Unterlinden muziejus;
• Mulhouse – technikos ir automobilių muziejai, pramoninė paveldas;
• Kaimeliai ir vynuogynų keliai, pilių liekanos ir kaimiškos miestelių šventės.

Administracinis statusas, teisės ir ekonomika

Elzasas administracine prasme pagarsėjo ir teisineis ypatumais. Po regioninės reformos sprendimų (užfiksuotų 2014 m.) Elzasas tapo dalimi naujojo Grand Est regiono (reforma praktiškai įsigaliojo 2016 m.).

Elzasui priklausanti teritorija ir jos gyventojai išlaikė tam tikrus vietinius teisės aktus, žinomus kaip Elzaso–Lotaringijos (Alsace–Moselle) vietinis režimas, kuris tam tikrose srityse (religijos statusas, socialinės apsaugos nuostatos, kai kurie darbo ir mokesčių klausimai) skiriasi nuo bendro prancūziško modelio, dėl istorinės priežasties, kad regionas tam tikrą laiką buvo ne Prancūzijos administracijoje.

Ekonomika yra įvairialypė: nuo tradicinės žemdirbystės ir vyno ūkio iki pramonės centrų (ypač Mulhouse) ir paslaugų sektoriaus Strasbūre. Turizmas vaidina svarbų vaidmenį dėl kultūrinio paveldo, maisto ir vyno traukos.

Pagrindiniai miestai

• Strasbūras (administracinis ir kultūrinis centras);
• Colmar (turizmas, kultūra);
• Mulhouse (pramonė, muziejai);
• Haguenau, Sélestat ir kiti regioniniai centrai.

Elzasas išsaugojo unikalią tarppriešybinę tapatybę, kurioje susilieja prancūziškos ir vokiškos tradicijos. Tai lemia regiono specifiką politikos, kasdienio gyvenimo, kalbos ir kultūros srityse, todėl jis išlieka vienu įdomiausių Prancūzijos regionų istorijos ir turizmo kontekste.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Elzasas?

Klausimas: Kiek žmonių gyveno Elzase, kol 2014 m. jis susijungė su Šampanės-Ardėnų ir Lotaringijos regionais?

K: Kokie du departamentai sudarė Elzasą?

K: Koks miestas buvo Elzaso sostinė?

K: Kaip laikui bėgant keitėsi Elzaso kontrolė tarp Prancūzijos ir Vokietijos?

K: Kaip skyrėsi Prancūzijos ir Vokietijos įtaka Elzaso kultūrai?

Paieška pagal raidę