Karolis Didysis (lotyniškai Carolus Magnus, angliškai: Charles the Great, vok. Karl der Große, oland. Karel de Grote) (apie 748 m. balandžio 2 d. - 814 m. sausio 28 d.) - frankų karalius ir pirmasis Šventosios Romos imperijos imperatorius. Imperatoriumi jis buvo karūnuotas 800 m. Kalėdų dieną. Jis buvo Karolingų dinastijos karaliaus Pipino III vyresnysis sūnus. Pipinui mirus, Karolis Didysis ir jo brolis Karlomanas valdė kartu. Karlomanui mirus 771 m. Karolis Didysis tapo vieninteliu frankų valdovu.
Karolio Didžiojo valdymas truko daugiau nei keturias dešimtis metų ir ženkliai pakeitė Vakarų Europos politinį, kultūrinį ir bažnytinį paveldą. Jis išplėtė frankų valstybę karinėmis kampanijomis prieš saksus, lombardus, bavarus, avarus ir kitus kaimynus. Ilgiausia jo karinė kampanija buvo prieš saksus — ją vedė kelias dešimtis metų ir ji baigėsi šių genčių priespauda bei prievartine krikščionybę. Karolis taip pat įkūrė pasienio sritis Ispanijos šiaurėje (Marca Hispanica) ir įtvirtino frankų valdžią Šiaurės Italijoje, kur 774 m. nugalėjo lombardus.
Valdymo tvarka ir reformos
Karolis Didysis pertvarkė administraciją ir teisinę sistemą: jis centralizavo valdžią, stiprino grafų (comes) instituciją ir siuntė savo atstovus — missi dominici — tikrinti vietos valdžios ir teismų darbo. Siekdamas vieningos teisės praktikos, jis skatino vietinių įstatymų rinkinius bei katalikiškų normų taikymą. Svarbi jo užduotis buvo bažnytinės disciplinos stiprinimas ir vieningos liturgijos sklaida.
Kultūra ir švietimas — Karolingų renesansas
Karolis Didysis rėmė mokslą ir raštiją: kvietė žinomus mokslininkus (pvz., Alkuiną iš Jorko), steigė rūmų mokyklas, vienuolynų skriptorijus ir skatino lotynų kalbos bei teologijos studijas. Dėl šių pastangų plito vadinamasis Karolingų renesansas, atsirado vieningesnė rašto forma (Carolingian minuscule), kurios dėka vėlesni amžiai geriau išsaugojo senovės tekstus.
Karūnavimas ir imperijos idėja
800 m. gruodžio 25 d. Romoje popiežius Leonas III Karolį karūnavo imperatoriumi (imperator romanorum). Šis aktas simbolizavo Romos imperijos tradicijos atgaivinimą Vakarų Europoje ir sustiprino teologinį bei politinį santykį tarp popiežiaus ir Vakarų valdovo. Karolio titulavimas turėjo ilgalaikes pasekmes — jis tapo pirmuoju asmeniu, kurio įpėdinystė vėliau susijungė su Šventosios Romos imperijos idėja.
Mirtis ir palikimas
Karolis Didysis mirė 814 m. sausio 28 d. (kaip nurodyta aukščiau) ir buvo palaidotas Acheno (Aix-la-Chapelle) katedroje, kurį jis padarė savo rūmų centru. Jam mirus, sostą perėmė sūnus Liudvikas Pious (Liudvikas Pobilus), tačiau vieninga imperija ilgainiui suskilo. Karolio paveldas — politinė centralizacija, krikščionybės plėtra, teisinės ir administracinės institucijos bei kultūrinis atgimimas — turėjo didelę įtaką vėlesnei Vakarų Europos raidai.
Nors Karolis Didysis yra vertinamas kaip viena reikšmingiausių viduramžių figūrų, jo valdymas taip pat buvo žymimas prievartos, ypač krikštinant pralaimėtas tautas. Istorikai pabrėžia ir teigiamas, ir prieštaringas jo reformas — nuo valstybės ir kultūros konsolidavimo iki vietinių žemių ir tautų praradimo laisvės. Jo įtaka formavo Europą ir prisidėjo prie viduramžių politinių ir kultūrinių pagrindų susiformavimo.
