Lombardai — germanų tauta Italijoje (568–774): kilmė ir istorija
Lombardai: nuo Skandinavijos kilę germanai, 568–774 m. valdę Italiją. Sužinok kilmę, migraciją, Alboino žygius, religiją ir jų įtaką viduramžių Italijos istorijai.
Lombardai buvo germanų tauta, 568-774 m. valdžiusi didžiąją Italijos pusiasalio dalį. Jie patys manė, kad yra kilę iš pietų Skandinavijos. Senovėje jie garbino gamtą, bet vėliau garbino Odiną. Odino garbei jie augino ilgas barzdas ir tapo žinomi kaip "longobardai", kas reiškia "ilgos barzdos". Lombardų pavadinimas vėliau davė vardą ir vienam Italijos regionui — Lombardijai.
Kilmė ir migracija
Manoma, kad lombardai kilę iš germanų genčių, gyvenusių Šiaurės ir Vidurio Europoje; jų legenda sieja kilmę su pietine Skandinavija. VI a. viduryje lombardai gyveno Panonijoje (dabartinė Vengrijos ir aplinkinių šalių dalis). Apie VI a. vidurį (apie 560 m. po Kristaus) valdžią Panonijoje laikė Audoinas; po jo valdžią perėmė sūnus Alboinas — drąsus ir ambicingas vadas. Alboinas 567 m. nugalėjo gabius gretimos gentis, ypač gepidus, ir 568 m. pavasarį vadovavo dideliam migraciniam žygiui į Italiją.
Pasak "Lombardų istorijos", "tada langobardai, palikę Panoniją, skubėjo užimti Italiją su žmonomis, vaikais ir visu savo turtu". Atvykę italų pusiasalyje lombardai perėmė daugelį miestų ir įtvirtinimų, 569–572 m. užėmė Pavią, kuri tapo jų karalystės centru. Alboinas buvo nužudytas 572 m., bet jo palikimas — nauja germanų valstybė Italijoje — išliko.
Karyba, valdymas ir teisė
Lombardų valstybė (Regnum Langobardorum) apėmė didelę dalį Italijos — ypač šiaurę ir centrą — tačiau neprilygo vieningai Romos imperijai: kai kurias sritis, tarp jų Romą ir Raveną, kontroliavo Bizantija, pietuose veikė galingi lombardų kunigaikštystės (dukatos) — Spoleto ir Benevento, kurios laikui bėgant tapo gana autonomiškos ir ilgiau išsilaikė nepriklausomos.
Lombardai buvo kariška visuomenė. VI–VII a. jų materialinė kultūra, karo technikos ir žirgų naudojimas priminė kitas germanų grupes. 643 m. karalius Rotharis sudarė Edictum Rothari — rašytinį lombardų įstatymų rinkinį, kuris konsolidavo gentinę teisę ir reguliavo nuosavybės, šeimos bei baudžiamąjį teisingumą. Tai buvo svarbus žingsnis link institucijų formavimosi ir teisės stabilizavimo Lombardų karalystėje.
Religija
Kai lombardai atvyko į Italiją, dauguma iš jų vis dar laikėsi senųjų pagoniškų tikėjimų, tačiau reikšminga dalis buvo arijonų krikščionys — taip pat kaip kitos germanų grupės. Per kelis šimtmečius, ypač nuo VII–VIII a., dauguma lombardų pereina prie romėnų katalikiškos bažnyčios doktrinų ir praktikų; tam turėjo įtakos kontakto su vietine italų populiacija, santuokos su katalikų šeimomis ir politiniai ryšiai su popiežiumi. Vėliau dauguma jų perėmė ortodoksų krikščionių pažiūras (čia "ortodoksų" supraskime kaip tradicinę romėnų apeigų krikščionybę), o karaliai, tokie kaip Liutprandas (712–744), rėmė katalikų bažnyčią ir stiprino santykius su popiežiumi.
Santykiai su kaimynais ir žlugimas
Lombardai ilgą laiką kovojo su savo galingiausiais kaimynais: Bizantija (Ravenna), frankais, o taip pat su musulmonais, kurie VIII a. pradžioje vykdė reidus pietinėje Italijoje ir Sicilijoje. Dalis lombardų kunigaikščių darė aljansus su vietos italų elitu arba su popiežiumi, kartais kovodami prieš bendrus priešus.
Galiausiai Lombardų karalystė žlugo dėl frankų įsikišimo: 774 m. frankų karalius Karolis Didysis užėmė Pavią ir prijungė Lombardų karalystę prie savo imperijos — taip baigėsi Lombardų valdžia šiaurės bei centrų Italijoje. Pietų kunigaikštystė Benevento išliko lombardų valdomis dar kelis amžius ir tik vėliau patyrė normanų ir kitų jėgų įtaką.
Tekste minimas normanų laikotarpis — normanai. 1017-1078 m. po Kristaus — paliko gilų pėdsaką Italijos pietuose: XI a. normanai sukūrė naujas valstybes ir galutinai perėmė kontrolę pietų Italijoje bei Sicilijoje. (Originalius navigacijos nuorodų fragmentus palikome nepakeistus.)
Paveldas
Lombardai reikšmingai pakeitė Italijos politinį reljefą: jų atėjimas nusmukdė Bizantijos tiesioginę valdžią pusiasalyje ir paskatino regioninę fragmentaciją, kuri vėliau palengvino feodalinių santykių plėtrą. Teisinė jų palikimo dalis — Edictum Rothari — suteikia vertingų žinių apie gentinę teisę ir visuomeninę santvarką germanų tautų tarpe. Be to, lombardų palikimą liudija vietovardžiai (Lombardija) ir architektūriniai, kultūriniai bei demografiniai pokyčiai, kuriuos sukėlė ilgesnė germanų integracija į Italiją.
Trumpai: lombardai — germanų kilmės žmonės, iš pradžių pagoniški ir dalinai arijoniški, 568 m. įkūrę karalystę Italijoje, kuri egzistavo iki 774 m., palikusi svarbų politinį, teisės ir kultūros paveldą.
Lombardų valdos Italijoje: Lombardijos karalystė (Neustrija, Austrija ir Toskija) ir Lombardijos kunigaikštystės Spoleto ir Benevento
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo lombardai?
A: Lombardai buvo germanų tauta, 568-774 m. valdžiusi didžiąją Italijos pusiasalio dalį.
K: Iš kur, lombardų manymu, jie buvo kilę?
A: Lombardai manė, kad jie kilę iš pietų Skandinavijos.
K: Ką lombardai garbino senovėje ir vėliau?
A: Senovėje lombardai garbino gamtą, o vėliau - Odiną.
K: Kodėl lombardai buvo vadinami longobardais?
A: Odino garbei lombardai augino ilgas barzdas ir tapo žinomi kaip "Longobardai", o tai reiškia "ilgi barzdočiai".
K: Kas vadovavo lombardų migracijai į Italiją?
A: Alboinas, Audoino sūnus, vadovavo lombardų migracijai į Italiją.
K: Kokią religiją išpažino dauguma lombardų, kai pirmą kartą atvyko į Italiją?
A: Kai pirmą kartą atvyko į Italiją, dauguma lombardų vis dar išpažino senąją religiją.
K: Su kuo lombardai kovojo vėlesniais metais?
A: Vėlesniais metais lombardai kovojo su frankais, o vėliau - su musulmonais. Su jais 1017-1078 m. kovojo ir normanai.
Ieškoti