Maratų imperija: Šivadži, Pešva ir imperijos plėtra
Maratų imperija: Šivadži, Pešva ir imperijos plėtra — įžvalgi kronika apie Šivadži palikimą, Pešvų valdžią, karines kampanijas ir maratų ekspansiją Indijoje.
Šivadži ir imperijos ištakos
Čhatrapati Šivadži Maharadžas (1627–1680) yra laikomas Maratų imperijos įkūrėju. Jis sukūrė efektyvią karinę taktiką, paremtą greita kavalerija, partizaniniu (ganimi kava) karu, gerai sutvarkyta tvirtovių sistema ir jūrų jėga. Šivadži 1674 m. buvo karūnuotas kaip Čhatrapati ir įvedė nuoseklią administraciją, tarp kurios svarbiausių institucijų buvo Ashta Pradhan — aštuonių ministrų taryba. Jo valdymo laikotarpiu maratai įgijo tvirtą politinį ir karinių pajėgų pagrindą, iš kurio vėliau išsivystė didesnė Maratų imperijos galia.
Perėmimas po Šivadži: Sambhadži, Šahu ir nelaisvė
Po Šivadži mirties 1680 m. sostą užėmė jo sūnus Sambhadži. 1689 m. Mogolų imperatorius Aurangzebas (Aurangzeb) užmušė Sambhadžį ir sulaikė jo mažametį sūnų Šahu. Šahu ilgą laiką buvo laikomas Mogolų nelaisvėje; po Aurangzebo mirties 1707 m. jį išlaisvino ir į politinius žaidimus įtraukė Aurangzebo įpėdiniai (tarp jų Bahadur Shah I), o Šahu galiausiai sugrįžo į Maratų politiką ir vėl pretendavo į valdžią. Grįžęs jis susidūrė su vidaus konfliktu, įskaitant kovą su Tarabai — kito Šivadži palikuonio šeimos nariais — dėl vadovavimo imperijai.
Pešvos vaidmuo ir valdžios centralizacija
Pešva (ministras pirmininkas) tapo svarbiausia institucija, padėjusia Šahui konsoliduoti valdžią. Nuo XX a. XVIII a. pradžios Pešva pareigos pamažu virto tikrąja vykdomąja galia: Balaji Vishwanath ir jo sūnus Baji Rao I (Bajirao) įtvirtino pešvų įtaką, o postas tapo paveldimas. Per šį laikotarpį faktinė valdžia vis dažniau priklausė pešvoms, nors ceremonialiai karalius (Čhatrapati) išliko Maratų simboliniu vadovu.
Sostinė ir administracinis centras
Valdant Šahu, Satara tapo maratų sostine. Tačiau ilgainiui administracinis ir karinis centras persikėlė į Pune, kur pešvos įkūrė praktinę valdžią ir išvystė biurokratiją bei karinę organizaciją. Pune tapo svarbia Maratų politikos, diplomatijos ir karinių reikalų centru.
Plėtra 1720–1761 m. ir jos pasekmės
1720–1761 m. laikotarpis žymi didžiausią Maratų išsiplėtimą. Požymius suteikė Baji Rao I žygiai ir regioniniai Maratų vadovai (pvz., Raghuji Bhonsle Vidžajapuro ir Nagpūro srityse). 1737 m. maratai net surengė reidus į Delį, o jų įtaka išsiplėtė į Radžastaną, Pandžabą, Bengalūrą ir Odišą. Be tiesioginių karinių užkariavimų, maratai taikė ir kitokias priemones — rinko mokesčius (pvz., chauth ir sardeshmukhi) iš buvusių Mogolų provincijų, sudarė sąjungas su vietiniais valdovais ir skyrė vasalus regionuose.
Toks sparčios ekspansijos tempas sukėlė grėsmę daugeliui vietos valdovų ir Mogolų palikuonių. Dėl susipynusių interesų ir nuolatinių konfliktų regione susiformavo koalicijos, kurios 1761 m. susigrupavo prieš maratus Trečiojo Panipato mūšio metu. Maratai patyrė katastrofišką pralaimėjimą prieš Afganų vadą Ahmad Shah Abdali (Durrani), praradę daug kariuomenės, lyderių ir politinės iniciatyvos Šiaurės Indijoje.
Pasekmės ir Maratų imperijos likimas
Trečiasis Panipato mūšis 1761 m. ženkliai sumažino Maratų dominavimą Šiaurės Indijoje ir atvertė kelią regioninėms permainoms. Nors maratai vėliau sugebėjo atstatyti dalį savo valdžios ir įtakos, jų vieninga centrinė jėga susilpnėjo. Per XIX a. Maratų teritorijos galiausiai susidūrė su Britų Rytų Indijos kompanijos ekspansija; po Trečiojo anglo-maratų karo 1817–1818 m. dauguma Maratų valstybių buvo nugalėtos ar priverstos pasirašyti paliaubas, o tradicinė Maratų politinė sistema netrukus stojo į pabaigą.
Santrauka: Šivadži sukūrė tvirtą Maratų pagrindą; po jo mirties įvyko Sudėtingi dinastiniai ir politiniai lūžiai — Sambhadžio žūtis, Šahu nelaisvė ir vėlesnė grįžimo kova. Pešvos išaugo į faktinius valdovus, o maratų imperija sparčiai išsiplėtė XVIII a. pirmojoje pusėje. Tačiau agresyvi plėtra ir regioninės priešpriešos galiausiai nulėmė Maratų laikinos dominavimo pabaigą po 1761 m. Panipato mūšio ir vėlesnių britų užkariavimų.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Čhatrapatis Šivadžis Maharadžas?
Atsakymas: Čhatrapathi Šivadži Maharadžas buvo didžiausias Maratų imperijos valdovas.
K: Kas nutiko po Šivadži mirties?
A: Po Šivadži mirties 1680 m. Mogolų valdovas Aurangzebas nužudė Šivadži sūnų Šambhadži ir paėmė į nelaisvę Šambhadži mažametį sūnų Šahu.
K: Kas padėjo Šahu valdyti imperiją?
A: Šachui valdyti imperiją padėjo Pešva, ministras pirmininkas.
K: Kokia Sataros reikšmė maratų istorijoje?
A: Šahu valdymo metu Satara buvo maratų sostinė.
K: Koks pešvų vaidmuo maratų istorijoje?
A: Valdant pešvams, maratai surengė sėkmingą karinę kampaniją, o pešva tapo tikruoju maratų valdovu.
K: Kaip valdant pešvams išsiplėtė maratų imperija?
A: Valdant Pešvoms, maratų imperija plėtėsi 1720-1761 m., o po 1737 m. reido į Delį maratų dominavimo ribos išsiplėtė į Radžastaną, Pandžabą, Bengalūrą ir Odišą.
Klausimas: Kodėl kiti valdovai tapo priešiškai nusiteikę maratų atžvilgiu?
A: Kiti valdovai tapo priešiškai nusiteikę maratų atžvilgiu dėl jų karinių žygių, todėl jie nepalaikė maratų trečiajame Panipato mūšyje.
Ieškoti