Migracijų laikotarpis (Didysis tautų kraustymasis, Völkerwanderung 300–700 m.)

Sužinokite apie Migracijų laikotarpį (300–700 m.): gotų, vandalų, frankų, hunų ir slavų bangas, jų priežastis, pasekmes ir Europą radikaliai pakeitusius pokyčius.

Migracijos laikotarpis, dar vadinamas barbarų invazijomis arba Völkerwanderung, Europoje tradiciškai datuojamas maždaug 300–700 m. po Kr., t. y. senovės istorijos pabaigoje ir ankstyvaisiais viduramžiais. Šis laikotarpis žymi didelius etninius, politinius ir kultūrinius pokyčius žemyne: judėjo gentys ir tautos, griuvo arba keitėsi valstybės struktūros, keitėsi gyventojų pasiskirstymas ir materialinė kultūra.

Migravo gotai, vandalai, frankai ir kitos germanų, bulgarų ir slavų gentys. Jiems įtakos galėjo turėti hunų antpuoliai Rytuose, taip pat jie galėjo būti susiję su tiurkų migracijomis Vidurinėje Azijoje, gyventojų pertekliumi ar klimato pokyčiais. Migracijos laikotarpiu į Britaniją taip pat atvyko anglių, saksų, fryzų ir kai kurių jutų grupės.

Priežastys

Migracijų priežastys buvo daugialypės ir tarpusavyje susijusios. Tarp svarbiausių veiksnių:

• Spaudimas iš Rytų: hunų įsiveržimai ir kitų stepės tautų judėjimas privertė vakarinės Europos gentis trauktis arba persikelti į naujas teritorijas.
• Ekonominiai ir demografiniai veiksniai: žemės trūkumas, gyventojų augimas, siekis rasti derlingesnės žemės ir naujų išteklių.
• Klimate pokyčiai ir ekologiškos priežastys: klimato svyravimai galėjo paveikti žemdirbystę ir maisto prieinamumą.
• Romaus imperijos vidaus problemos: kariuomenės ir administracijos silpnumas, vidaus maištai ir ekonominė krizė skatino tiek užimtų, tiek laisvųjų grupių migracijas bei sutiko sąlygas užsiveisti „foederati“ – sutartinius sąjungininkus, kurie dažnai įsikūrė imperijos teritorijose.
• Sociopolitiniai motyvai: watautos vadai, pagrobimai, prekyba vergais, politinės aljansų ir karinių galimybių paieška.

Pagrindinės gentys ir svarbūs įvykiai

Laikotarpis apima daugybę atskirų, bet tarpusavyje susijusių judėjimų. Kai kurie svarbiausi momentai:

• Gotai: rytiniai gotai (Ostrogotai) ir vakariniai gotai (Visigotai) išsiskyrė į skirtingas grupes; 410 m. Visigotai, vadovaujami Alariko, nusiaubė Romą.
• Vandalai: persikėlė per Iberijos pusiasalį į Šiaurės Afriką (apie 429 m.), ten įkūrė karalystę ir 455 m. nusiaubė Romą.
• Frankai: įsitvirtino Galo teritorijoje; Klovisas (Clovis) suvienijo frankų gentis ir priėmė krikščionybę (apie 496 m.), ką istoriškai siejama su Ankstyvosios Viduramžių Europos formavimusi.
• Anglos, saksai, jutos: persikėlė į Britaniją, kur palaipsniui pakeitė Romano-britų populiaciją ir kultūrą; susiformavo anglosaksiška Anglija.
• Lombardai: įsiveržė į Italiją vėlyvaisiais 6–7 a. ir ten įkūrė savo karalystę.
• Romo imperijos pabaiga Vakaruose: 476 m. germanų vadas Odoakras nuvertė paskutinį vakarų romėnų imperatorių Romulą Augustulą – tai simbolinis Vakarų Romos žlugimo aktas.

Pasekmės

Migracijos reikšmingai pakeitė Europos žemėlapį ir visuomenes:

• Politinė restruktūrizacija: dauguma Vakarų Europos teritorijų perėjo iš centrizuotos romėnės valdžios į įvairių germanų karalysčių valdymą (pvz., frankų, vandalų, gotų karalystės).
• Demografiniai ir etniniai pokyčiai: etninės sudėties kaita Rytų ir Vakarų Europoje, ypač Slavai ir tiurkai vėlesnėse bangose pakeitė Rytų Europos žemėlapius.
• Kultūrinė ir teisėtvarkos sintezė: romaninės institucijos, teisės tradicijos ir krikščionybė sąveikavo su germanų papročiais; atsirado hibridiniai teisiniai kodeksai (pvz., vizigotų teisės rinkiniai), o laipsniškas krikščionybės plitimas integravo įvairias gentis į bendresnį religinių institucijų tinklą.
• Urbanizacijos nuosmukis ir ruralizacija: daug miestų prarado ankstesnę gyventojų ir ekonominę reikšmę; daug gyvenimo persikėlė į kaimus ir didelius dvarus.
• Kalbiniai pokyčiai: lotyniškos bendrosios kalbos transformacija į regionines romanų kalbas Vakarų pietuose ir germanų kalbų plėtra kitur padėjo formuotis dabartinėms Europos kalbų šeimoms.

Ilgesnė perspektyva ir vėlesnės migracijos

Migracija tęsėsi ir viduramžiais, po 1000 m., kai viena po kitos plūstelėjo slavų, alanų, avarų, bulgarų, vengrų, pečenegų, kumanų ir totorių bangos, pakeitusios Rytų Europos etninę sudėtį. Šios vėlesnės migracijos toliau formavo Vidurio ir Rytų Europos politinę bei kalbinę erdvę.

Istorijos interpretacijos

Terminas Völkerwanderung kilęs iš vokiškos istorijos tradicijos ir XIX a. kartais aiškino procesus kaip vien tik dideles „barbarų invazijas“. Moderni istoriografija pabrėžia, kad tai nebuvo vienintelė ir vienarūšė masinė trauka: dažnai vyko sudėtingi, sluoksniuoti judėjimai – kariuomenių ir elitų perkėlimai, prekybos ir migracijos tankios zonos, taikos sutarčių įsigalėjimas ir kultūrinių mainų procesai. Archeologiniai duomenys, raštiniai šaltiniai ir pastarųjų dešimtmečių genetiniai tyrimai rodo, kad pokyčiai buvo heterogeniški ir įvairiais atvejais apėmė tiek migraciją, tiek vietinę asimilaciją ir netgi institucijų bei ekonominių ryšių transformacijas.

Apibendrinant, Migracijų laikotarpis buvo sudėtingas ir ilgalaikis Europos transformacijos etapas: per jį formavosi daugelis viduramžių valstybių pamatų, keitėsi etninė paskirsties ir kultūrinės sąveikos modeliai – poveikis juntamas iki šių dienų.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks yra migracijos laikotarpis?

K: Kas buvo kai kurios šiuo laikotarpiu migravusios gentys?

K: Kokie veiksniai galėjo turėti įtakos šiai migracijai?

K: Kokios grupės šiuo laikotarpiu migravo į Britaniją?

K.: Kokioms migracijoms Vakarų Europos istorikai dažniausiai skiria daugiausia dėmesio?

K: Kada vyko migracijos laikotarpis?

Paieška pagal raidę