AlegsaOnline.com

Asirijos imperija – Neoasirų imperija geležies amžiuje: istorija ir reikšmė

Asirijos imperija – Neoasirų geležies amžiaus istorija ir reikšmė, užkariavimai, geležiniai ginklai, karinė taktika ir Ašurbanipalo laikų žlugimas

Autorius: Leandro Alegsa

25-08-2025

Neoasirų imperija buvo imperija Mesopotamijoje geležies amžiuje. Gyvuodama 911–609 m. pr. m. e., ji tapo didžiausia iki tol žinoma pasaulio imperija ir įvedė daug ankstyvųjų imperializmo metodų, kurie vėliau tapo įprasti kitose valstybėse. Daugelio istorikų nuomone, tai buvo pirmoji tikra imperija istorijoje. Neoasirija pasižymėjo pažangia karine organizacija, geležiniais ginklais, sistemingomis deportacijomis, kelius bei komunikacijas jungiančia administracija ir išplėtota žvalgyba bei šnipinėjimo tinklais.

Politika ir karinė galia

Po imperijos konsolidacijos, ypač nuo Adad-nirari II užkariavimų apie 900 m. pr. m. e., Neoasirų imperija tapo Senosios Asirijos ir Viduriniosios Asirijos įpėdine. Ji dominavo Senovės Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros rytuose, Mažojoje Azijoje, Kaukaze ir dalyje Arabijos pusiasalio bei Šiaurės Afrikos. Imperija užkariavo ir ilgiau išlaikė įtaką nei kai kurie varžovai, tokie kaip Babilonija, Elamas, Persija, Urartu, Lidija, Medija, Frygija, Kimerija, Izraelis, Judėja, Finikija, Neobabilonijos imperija, Kanaanas, Kušitų imperija ir Senovės Egiptas.

Karinė struktūra: kariuomenė kombinavo pėstininkus, sunkiasis šarvuotas jėgas, raitelius ir karo vežimus; buvo plačiai taikomi apgulų įrenginiai, teroro taktika ir sistemingi miestų blokadai.
Ginkluotė: plataus masto geležinių ginklų naudojimas suteikė pranašumą kovose.
Strategija: greitas judėjimas, iš anksto suplanuotos kampanijos, kelių tinklai ir logistika leido efektyviai valdyti didelį teritorijos plotą.

Administracija, ekonomika ir kultūra

Neoasirų valdovai išplėtė centralizuotą administraciją: imperijoje buvo kuriami provincijų (šarų) valdytojai, įvestos mokestinės ir karo prievolės, vykdytos deportacijos ir kolonizacijos politikos, kad būtų nuslopintos sukilimų bangos ir užtikrinta darbo jėga. Kaip valdžios kalba ilgą laiką naudota akkadų (asirų) versija, o aramejė tapo bendrine tarpkultūrine kalba, palengvinusia prekybą ir diplomatiją.

Kultūriškai Neoasirija išsiskyrė monumentalios architektūros, rūmų ir reljefų kūryba (daug išlikusių reljefų saugomi muziejuose), taip pat moksliniais-intelektualiniais centrais. Ypač žinoma Ašurbanipalo biblioteka, kurioje rasta tūkstančiai kliedžių ir dokumentų — tai viena svarbiausių šaltinių apie senovės Artimųjų Rytų istoriją, mitologiją ir mokslą.

Pagrindiniai valdovai ir miestai

Adad-nirari II (konsolidacija ir plėtra po 900 m. pr. m. e.)
Ašurnasirpal II, Shalmaneser III, Tiglatpileseris III, Sargonas II, Sennacheribas, Esarhaddonas ir Ašurbanipalas — visi jie prisidėjo prie imperijos augimo, karinių inovacijų ir administracijos sudėtingumo.
Svarbiausi centrai: Nineveh (viena iš paskutinių sostinių), Nimrud (Kalhu), Khorsabad (Dur-Šarrukin) — čia statyti milžiniški rūmai ir palaikyti keturių kampų reljefai.

Žlugimas

Imperija pradėjo silpnėti dėl vidinių politinių problemų, dinastinių kovų ir iššūkių valdyti labai išplėstą teritoriją. 631 m. pr. m. e., po Ašurbanipalas ir kilusių pilietinių karų, Asirija susidūrė su išorine grėsme: Persijos (Medų) ir sąjungų su Babilonija bei kitomis jėgomis susitelkė. 612 m. pr. m. e. Koalicijos pajėgos užėmė ir sugriovė Nineveh, o 609 m. pr. m. e. kritęs Harranas ženklino Asirijos politinio gyvavimo pabaigą; antroji Harrano apgultis galutinai pribaigė valstybę. Nors Asirija dar trumpam susivienijo su Egiptu, abi valstybės tuomet žlugo.

Poveikis ir paveldas

Neoasirų imperijos paveldas ryškus keliose srityse:

Karinės taktikos ir administraciniai modeliai vėliau įkvėpė Persiją ir kitas dideles imperijas.
Materialinė kultūra: stambūs reljefai, architektūriniai sprendimai ir rūmų planai padėjo formuoti artimųjų rytų architektūros tradicijas.
Raštijos ir mokslai: Ašurbanipalo biblioteka leido išsaugoti mitus, teisės dokumentus ir mokslines žinias, kurios tapo neįkainojamu šaltiniu moderniems istorikams ir archeologams.
Etno-kultūrinis tęstinumas: nors valstybė žuvo, asirai kaip žmonių grupė išliko; jų palikuonys ir šiandien gyvena Irane, Irake ir kitur.

Archeologiniai tyrimai (Nimrudo, Nineveh, Khorsabad ir kitų vietovių kasinėjimai) ir muziejinės kolekcijos padėjo geriau suprasti Neoasirų imperijos struktūrą, jos administracinį gyvenimą, karinius konfliktus ir kultūrinius pasiekimus. Nepaisant savo žiaurumo daugelyje kampanijų, Neoasirų imperija paliko gilų pėdsaką istorijos raidai ir valstybingumo raidai Artimuosiuose Rytuose.

Istorija

911-859 M. PR. M. E.

Adad-nirari II žygiai leido Asirijai tapti didžia galybe, nuvertus dvidešimt penktąją Egipto dinastiją ir užkariavus Elamą, Urartu, Mediją, Persiją, Manėją, Gutiją, Finikiją/Kanaaną, Arabiją, Izraelį, Judėją, Filistiją, Edomą, Moabą, Samarą, Kilikiją, Kiprą, Chaldėją, Nabatėją, Kommageną, Dilmuną, Šutu ir neohititus, taip pat iš Egipto išvijo nubiečius, kušitus ir etiopus, o iš Frygijos ir kt. privertė mokėti duoklę. Be to, jis ir jo įpėdiniai užkariavo sritis, kurias anksčiau tik šiek tiek kontroliavo asirai, ir deportavo aramėjų bei hurų gyventojus. Po to jis du kartus puolė ir nugalėjo Babilonijos Šamašą-mudammiką ir vėl jo įpėdinį Nabu-šuma-ukiną I.

Kiti trys karaliai taip pat buvo ne mažiau agresyvūs. Tukulti-Ninurta II 891 m. pr. m. e. pakeitė Adad-nirari II ir išplėtė savo valdas į Mažąją Aziją ir Zagroso kalnus, o 883 m. pr. m. e. jį pakeitė Ašurnasirpalas II, kuris atgavo didžiąją dalį teritorijos, prarastos po Viduriniosios Asirijos imperijos žlugimo 1100 m. pr. m. e., ir nutraukė lullibų ir gutų tautų sukeltą sukilimą. Jis ir jo įpėdinis bei sūnus Šalmaneseras III garsėjo negailestingumu ir deportacijų politika, taip pat meile menui. Ašurnasirpalas II taip pat perkėlė sostinę į Kalhu.

859-783 M. PR. M. E.

Kasmetiniai Šalmaneserio III žygiai leido sostinę paversti kariuomenės stovykla ir užimti svarbius varžovus. Babilonas buvo užimtas ir Babilonija pateko asirų valdžion, tačiau 853 m. pr. m. e. įvykęs Karkaro mūšis prieš aramėjų valstybes baigėsi aklaviete. 849 m. pr. m. e. buvo užimtas Karchemėšas, o 842 m. pr. m. e. Damaskas buvo priverstas mokėti duoklę, taip pat 841 m. pr. m. e. - Tyras ir Sidonas, tuometinė Finikijos dalis.

828 m. pr. m. e. prasidėjo pilietinis karas, kai jo vyriausias sūnus Ašur-nadin-aplu ir 27 miestai sukilo prieš Asirijos valdytojus ir leido Babilonijai, medams, manėnams, aramėjams, neohitams ir persams iš esmės susigrąžinti savo žemes, o Urartui daryti įtaką regione. Antrasis Ašurnasirpalo sūnus Šamši-Adadas V pagaliau užbaigė pilietinį karą 824 m. pr. m. e., tais pačiais metais, kai mirė jo tėvas, ir beveik visą likusį savo valdymo laiką stengėsi iš naujo užkariauti prarastas žemes, kol 811 m. pr. m. e. mirė, o 806 m. pr. m. e. jį pakeitė žmona, karalienė Sammuramat, o paskui sūnus Adad-nirari III.

Adad-nirari III buvo agresyvus monarchas, įsiveržęs į Levantą, pavergęs aramėjų, finikiečių, filistinų, izraelitų, neohitiečių ir edomitų gentis, sustiprinęs duoklę Damaskui, įsiveržęs į Persiją ir pavergęs persus, medus ir manėnus iki Kaspijos jūros, užkariavęs chaldėjų ir sutu gentis pietų Mesopotamijoje.

783-745 M. PR. M. E.

Po Adad-nirari III mirties 783 m. pr. m. e. prasidėjo sąstingio laikotarpis, kai Šalmaneseras IV prieš savo mirtį 773 m. pr. m. e. iškovojo tik nedideles pergales prieš Urartu per Til Barsipo mūšį, aramėjų ir neochetitų karą. Dar vienas pilietinių karų ciklas aptemdė Ašur-dano III, valdžiusio 772-754 m. pr. m. e., ir Ašur-nirario IV 754-745 m. pr. m. e., valdymą: sukilimai Ašūre, Arrapchoje ir Guzanoje, nepavykęs įsiveržimas į Aram-Naharaimą ar Babiloniją, maro protrūkis ir Saulės užtemimas, laikytas blogu ženklu. Ašurą-nirarį IV nuvertė generolas Pulu, kuris 745 m. pr. m. e. tapęs karaliumi pakeitė savo vardą į Tiglatą-Pileserą III ir sugrąžino Asiriją.

744-727 M. PR. M. E.

Kai tik Tiglatas-Pilezaras 744 m. užėmė sostą, Asirijai grėsė pilietinis karas ir maras, o karas su Uratru buvo pralaimėtas. Vis dėlto Tiglatas Pilezaras III padarė didžiulių Asyrijos struktūros pokyčių, pagerindamas jos saugumą ir veiksmingumą. Provincijos

NEPILNAS

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Neoasirų imperija?

Atsakymas: Neoasirų imperija buvo imperija Mesopotamijoje geležies amžiuje, gyvavusi 911-609 m. pr. m. e. Tai buvo didžiausia imperija pasaulyje iki to laiko ir daugelio istorikų laikoma pirmąja tikra imperija istorijoje.

K: Kokius metodus ji naudojo?

A: Neoasirų imperija taikė pažangią ir veiksmingą karinę taktiką, pavyzdžiui, apsiginklavusi geležiniais ginklais ir pradėjusi taikyti daugelį imperializmo taktikų, kurios tapo įprastos vėlesnėse imperijose.

K: Kas buvo jos varžovai?

A: Jos varžovai buvo Babilonija, Elamas, Persija, Urartu, Lydija, Medija, Frygija, kimerai, Izraelis, Judėja, Finikija, Neobabilonijos imperija, Kanaanas, Kušitų imperija ir Senovės Egiptas.

Klausimas: Kada ji pradėjo nykti?

Atsakymas: Neoasirų imperija pradėjo žlugti 631 m. pr. m. e., kai mirė Ašurbanipalas ir prasidėjo pilietiniai karai. Tai leido Kjaksarui (Persijos ir Medijos karaliui) sudaryti sąjungą su Nabopolasaru (Babilonijos ir Kimerijos valdovu), kuri paskatino jų įsiveržimą į Asiriją.

K: Kaip atsakė Asirija?

A: Atsakydama į šią invaziją Asirija susivienijo su Egiptu, tačiau abi šios valstybės krito 609 m. pr. m. e. po antrosios Harrano apgulties, kuri užbaigė Asirijos kaip imperijos egzistavimą.

K: Ar šiandien vis dar yra asirų?

Atsakymas: Taip - šiandien asirai tebegyvena Irane, Irake ir kitose pasaulio vietose.