Buboninis maras (Yersinia pestis): apibrėžimas, simptomai ir istorija

Buboninis maras (Yersinia pestis): apibrėžimas, simptomai ir istorinė Juodoji mirtis — sužinokite apie ligos požymius, perdavimą, gydymą ir prevenciją.

Buboninis maras yra geriausiai žinoma maro ligos forma, kurią sukelia bakterija Yersinia pestis. Buboninio maro pavadinimas yra specifinis šiai ligos formai, kuri patenka per odą ir keliauja limfine sistema.

Jei liga negydoma, per tris-septynias dienas nuo jos miršta maždaug pusė aukų. Buboninis maras buvo liga, sukėlusi Juodąją mirtį, nuo kurios viduramžiais Europoje mirė dešimtys milijonų žmonių.

Šios ligos simptomai yra kosulys, karščiavimas ir juodos dėmės ant odos.

Kas sukelia ir kaip plinta

Yersinia pestis daugiausia perduodama per užkrėstų blusų įkandimus, kurios parazitavo ant graužikų (ypač žiurkių). Infekcija prasideda, kai bakterija per odą patenka į organizmą ir migruoja limfine sistema iki artimiausių limfmazgių, kuriuose vystosi uždegimas ir skausmingi patinę limfmazgiai – vadinamieji buboes.

Taip pat galimas tiesioginis žmonių užsikrėtimas: pneumoninė forma plinta oro lašeliniu būdu (kosint ar čiaudint), o septikeminė forma gali atsirasti, kai bakterija patenka tiesiai į kraują. Pneumoninė forma yra pavojinga, nes gali būti perduodama žmogus–žmogui.

Inkubacinis periodas ir rizika

Inkubacinis periodas paprastai yra 2–6 dienos (buboniniam marui), tačiau gali svyruoti nuo 1 iki 7 ar daugiau dienų. Be tinkamo gydymo rizika, kad infekcija pereis į septikeminę arba pneumoninę formą, padidėja.

Simptomai (išsamiau)

• Staigus karščiavimas, šaltkrėtis, silpnumas, galvos ir raumenų skausmai.
• Skausmingi, jautrūs ir stipriai patinę limfmazgiai (buboes), dažniausiai kirkšnyse, pažastyse ar kaklo srityje — tai būdingas buboninio maro požymis.
• Kai kuriais atvejais vystosi odos paraudimas, vėliau — kraujotakos sutrikimai ir audinių nekrozė, dėl ko gali atsirasti tamsūs ar „juodi“ lopai ant odos (dėl audinių išemijos ir gangrenos).
• Pneumoninė forma: dusulys, kosulys, kartais kraujingas skrepliai — labai pavojinga ir gali greitai sukelti kvėpavimo nepakankamumą.
• Septikeminė forma: žema kraujospūdžio būklė, kraujo krešėjimo sutrikimai, greita organizmo būklės blogėjimas.

Diagnozė

Diagnozę nustato gydytojas remdamasis simptomais, epidemiologine anamneze (pvz., sąlytis su graužikais ar buvimas maro endeminėse vietovėse) ir laboratoriniais tyrimais. Tai gali būti:

• bakterijų išskyrimas iš kraujo, bubos punkcijos skysčio ar skreplių;
• PCR tyrimai, identifikuojantys Y. pestis DNR;
• serologiniai tyrimai, rodantys antikūnų atsaką.

Gydymas

Plague jautri daugumai antibiotikų. Svarbu kuo anksčiau pradėti gydymą. Dažniausiai naudojami:

• aminoglikozidai (streptomicinas, gentamicinas);
• tetraciklinai (doksiciklinas);
• fluorochinolonai (ciprofloxacinas) ir kt.

Greitai pradėjus tinkamą gydymą, mirtingumas smarkiai sumažėja (žymiai mažiau nei istorinis ~50 % be gydymo). Pacientams gali prireikti ir intensyvios terapijos ar palaikomojo gydymo (skysčiai, deguonis, kraujagyslių spaudimo palaikymas). Pneumoninę formą reikia izoliuoti ir gydyti skubiai, kad būtų išvengta perdavimo kitiems.

Prevencija

• Kontroliuoti graužikus ir jų blusas gyvenamosiose bei darbo vietose.
• Naudoti apsaugos priemones (pirštines) dirbant su laukiniais gyvūnais ir vengti liesti sergančius arba nugaišusius graužikus.
• Pneumoninės ligos atveju taikyti izoliaciją ir respiratorinę apsaugą, kad būtų išvengta oro lašelinio perdavimo.
• Po kontakto su užsikrėtusiu asmeniu gali būti skiriama profilaktinė antibiotikų terapija (pvz., doksiciklinas, ciprofloksacinas).
• Vakcinacija egzistuoja tam tikrose šalyse ir situacijose, tačiau plačiai neprieinama ir nevartojama visuomenėje; vakcina gali būti naudojama specifinėse rizikos grupėse arba protrūkių metu.

Trumpa istorija ir dabartis

Maras paveikė žmoniją keletą kartų istorijoje: didžiausi protrūkiai buvo Justininė epidemija (6 a.) ir ypač Juodoji mirtis 14 a., kai viduramžiais Europoje išmirė didelė dalis gyventojų. Tačiau maras nėra tik praeities liga — jis vis dar kyla vietose, kur yra endeminiai židiniai. Šiuolaikiniai gydymo ir visuomenės sveikatos metodai leidžia valdyti protrūkius ir žymiai sumažinti mirštamumą.

Šiuo metu nauji atvejai reguliariai registruojami tam tikrose Afrikos, Azijos regionuose ir net JAV pietvakariuose; ypač daug atvejų registruojama Madagaskare. Todėl svarbus nuolatinis stebėjimas ir greita reakcija protrūkių metu.

Ką daryti, jei įtariate užsikrėtimą

• Skubiai kreipkitės į gydytoją ar skubios pagalbos tarnybą.
• Venkite kontakto su gyvūnų ligos ar jų kūnais, nebandykite savarankiškai gydyti.
• Pneumoninės formos atveju likite izoliuoti, dėvėkite kaukę ir informuokite sveikatos priežiūros institucijas.

Santrauka: Buboninis maras – tai rimta bakterinė infekcija, kuri gali būti išgydoma ankstyvai pradėjus antibiotikus. Istoriškai ši liga sukėlė didžiules nelaimes, tačiau šiuolaikinė medicina ir visuomenės sveikata leidžia veiksmingai diagnozuoti, gydyti ir užkirsti kelią protrūkiams.

Istorija

Pirmoji užregistruota epidemija buvo Rytų Romos imperijoje (Bizantijos imperijoje), ji buvo pavadinta Justiniano maru pagal imperatoriaus Justiniano I, kuris buvo užsikrėtęs, bet išgyveno dėl intensyvaus gydymo, pavardę. Nuo pandemijos mirė maždaug nuo 25 mln. (VI a. protrūkis) iki 50 mln. žmonių (pasikartojimas per du šimtmečius).

1300 m. ši epidemija užklupo Azijos, Šiaurės Afrikos ir Europos dalis. Europoje nuo jos mirė beveik trečdalis žmonių. Kitaip nei katastrofos, kurios sutelkia bendruomenes, ši epidemija buvo tokia baisi, kad palaužė žmonių pasitikėjimą vieni kitais. To meto italų rašytojas Giovanni Boccaccio ją aprašė: "Ši rykštė įskiepijo tokį didelį siaubą vyrų ir moterų širdyse, kad broliai paliko brolius, dėdės - sūnėnus, seserys - brolius, o žmonos daugeliu atvejų paliko savo vyrus. Bet dar blogiau,... tėvai ir motinos atsisakė slaugyti ir padėti savo vaikams".

Vietiniai maro protrūkiai skirstomi į tris maro pandemijas, dėl kurių pradžios ir pabaigos datų bei kai kurių protrūkių priskyrimo kuriai nors pandemijai dar diskutuojama. Šios pandemijos buvo:

• pirmoji maro pandemija nuo 541 m. iki maždaug 750 m., išplitusi iš Egipto į Viduržemio jūros regioną (nuo Justiniano maro) ir šiaurės vakarų Europą.
• antroji maro pandemija nuo ~1331 m. iki ~1855 m., išplitusi iš Vidurinės Azijos į Viduržemio jūros regioną ir Europą (pradedant Juodąja mirtimi), taip pat tikriausiai ir į Kiniją.
• trečioji maro pandemija 1855-1960 m., išplitusi iš Kinijos į įvairias pasaulio vietas, ypač Indiją ir JAV vakarinę pakrantę.

Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 600 maro atvejų. 2017 m. daugiausiai atvejų užregistruota Kongo Demokratinėje Respublikoje, Madagaskare ir Peru.

Maru užsikrėtusių gyvūnų pasiskirstymas 1998 m.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra buboninis maras?

K: Kaip buboninis maras patenka į organizmą?

K: Kaip plinta buboninis maras?

K: Kas yra zoonozė?

K: Kokie yra buboninio maro simptomai?

K: Kiek mirtinas buboninis maras?

K: Koks istorinis įvykis buvo susijęs su buboniniu maru?

Paieška pagal raidę