Limfinė sistema – kas tai? Funkcijos, struktūra ir limfmazgiai

Sužinokite viską apie limfinę sistemą: funkcijas, struktūrą ir limfmazgių vaidmenį imuninei apsaugai bei riebalų pernašai – aiškiai ir suprantamai.

Žinduolių limfinė sistema - tai plonų kraujagyslių tinklas, kuris, kaip ir kraujagyslės, išsišakoja į viso kūno audinius. Ji yra imuninės sistemos dalis. Tai vienakryptė sistema, per kurią audinius paliekantis skystis ir imuninės ląstelės grįžta atgal į kraujo sistemą. Be limfagyslių, sistemoje taip pat yra įvairių limfinių organų (pvz., blužnis, užkrūčio liauka, tonzilės, Peyerio plokštelės), kurie koordinuoja imuninę atsaką ir ląstelių brandą.

Funkcijos

Limfinė sistema atlieka kelias svarbias funkcijas:

• Skysčių balansas: surenka iš audinių susidariusį intersticinį skystį, kuris neatkeliauja atgal į kapiliarus, ir grąžina jį į kraujotaką;
• Imuninė apsauga: limfagyslėmis teka limfa – bespalvis vandeningas skystis, kuriame yra baltieji kraujo kūneliai, daugiausia limfocitai, taip pat makrofagai ir kitos imuninės ląstelės. Limfinė sistema perneša šias ląsteles į vietas, kur reikia kovoti su infekcija, dalyvauja fagocitams šalinant svetimkūnius ir ląstelių liekanas;
• Riebalų absorbcija: per limfą iš plonosios žarnos pernešami į kraują virškinimo metu absorbuoti riebalai (specialios žarnyno limfagyslės – laktealės – priima chylą);
• Filtravimas ir lokalizavimas: limfmazgiai sulaiko mikroorganizmus ir uždegimo produktus, taip ribodami infekcijų plitimą į tolimesnes kūno dalis.

Limfos sudėtis

Limfa yra skaidrus ar šiek tiek pieno spalvos skystis (kai prisipildo riebalų po valgio). Joje būna baltymų, gliukozės, riebalų lašelių, ląstelių (limfocitų, limfocitų potipių, makrofagų) ir atliekų produktų. Limfos sudėtis kinta priklausomai nuo vietos ir fiziologinės būklės (pvz., po maitinimo plonosios žarnos limfa gali būti riebalų prisotinta).

Struktūra ir tekėjimas

Limfinė sistema susideda iš smulkių pradinės limfatikos kapiliarų, kurie susijungia į didesnes vožtuvinius limfagysles, tolimesnes stambesnes traktes ir galiausiai limfos latakus (trunkus), kurie grąžina limfą į veninę kraujotaką. Būtent vožtuvai užtikrina, kad limfa tekėtų viena kryptimi ir negrįžtų atgal. Limfos tėkmę skatina liekamasis slėgis audiniuose, skeleto raumenų susitraukimai, kraujagyslių pulsuotė ir kvėpavimo judesiai.

Įprastomis sąlygomis dauguma žinduolių limfos į kraują grįžta per limfos ir venų jungtis kaklo apačioje – pagrindinės jungtys yra krūtininis latakas (ductus thoracicus) ir dešinysis limfinis latakas, kurie prateka į veninę kampą prie raktikaulio.

Limfmazgiai

Limfa grįždama į kraujotakos sistemą praeina pro specialias liaukas, vadinamas limfmazgiais, (tekste minėta kaip liaukas, limfmazgiais,) esančias tokiose vietose kaip kaklas, pažastys ir kirkšnys. Limfmazgių funkcija – filtruoti limfą, sulaikyti ir sunaikinti patogenus, pateikdami antigenus limfocitams.

Limfmazgio vidinė struktūra paprastai skirstoma į:

• Žievę (cortex): kur yra limfinių folikulų su germinaciniais centrais (B limfocitų daugėjimo vietos);
• Paracortex: daug T limfocitų ir antigenų prezentuojančių ląstelių;
• Medulą: su plasmocitais ir makrofagais, kurie gamina antikūnus ir pašalina šiukšles.

Limfmazgiai dažnai padidėja (limfadenopatija) infekcijos ar uždegimo vietoje – tai normalus imuninės reakcijos požymis. Tačiau limfmazgių padidėjimas gali reikšti ir piktybines ligas (pvz., metastazes ar limfomas). Chirurginė patikra ir biopsija (pvz., sentinelinių limfmazgių tyrimas) naudojami gydytojų diagnostikoje.

Kiti limfinės sistemos organai

Be limfagyslių ir limfmazgių, limfinėje sistemoje yra ir kitų organų, svarbių imuninei funkcijai: blužnis filtruoją kraują, naikina senas raudonąsias kraujo ląsteles ir dalyvauja imunitete; užkrūčio (thymus) organas – svarbus T limfocitų brendimui; tonzilės ir Peyerio plokštelės žarnyne – pirmosios gynybos linijos antigenams iš aplinkos; kaulų čiulpai – limfocitų ir kitų kraujodaros ląstelių šaltinis.

Įvairių gyvūnų ypatumai

Kai kurie stuburiniai turi sudėtingesnes ar kitaip organizuotas limfos sistemas. Pavyzdžiui, varliagyviai turi daugybę „limfos širdžių“ (pumpuojančių struktūrų), kontroliuojančių limfos tekėjimą. Kitų grupių organizmai gali turėti skirtingą limfinės sistemos išsidėstymą ir specializuotas struktūras.

Klininė reikšmė ir dažnos problemos

• Lymfedema: limfos nutekėjimo sutrikimas dėl vožtuvų pažeidimo, operacijos ar navikų – sukelia patinimus;
• Limfadenitas: limfmazgių uždegimas dėl bakterinių ar virusinių infekcijų;
• Metastazės: vėžio ląstelės dažnai plinta limfa ir sulaikomos limfmazgiuose, todėl limfinių kelių tyrimai svarbūs stadijavimui;
• Limfosomas ir limfomos: navikiniai susirgimai, išsivystantys iš limfinio audinio ląstelių.

Diagnostika apima fizinį ištyrimą, ultragarsą, kompiuterinę tomografiją, magnetinį rezonansą, limfoscintigrafiją ir biopsijas. Gydymas priklauso nuo priežasties: infekcijoms – antibiotikai, uždegimui – medicininė priežiūra, lymfedemai – kompresinė terapija, fizinė reabilitacija, kai kuriais atvejais – chirurgija.

Apibendrinant: limfinė sistema yra būtina tiek skysčių pusiausvyrai, tiek imuninei apsaugai ir maisto medžiagų (riebalų) pernešimui. Jos sutrikimai gali turėti reikšmingą poveikį sveikatai, todėl jos veikla ir patologijos yra svarbi medicinos praktikoje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra limfinė sistema?

K: Ką jis gabena?

K: Kaip apsaugoma nuo infekcijos plitimo?

K: Kokios yra bendrosios limfmazgių vietos?

K: Kaip dauguma limfmazgių grįžta į žinduolių kraujotaką?

K: Ar yra stuburinių gyvūnų, turinčių sudėtingesnes sistemas nei žinduoliai?

Paieška pagal raidę