Sepsinis (arba septiceminis) maras yra sunki, potencialiai mirtina kraujo infekcija, kurią sukelia bakterija Yersinia pestis. Tai viena iš trijų pagrindinių maro formų (kitos dvi yra buboninis ir pneumoninis maras) ir dažnai progresuoja labai greitai, jei nėra tinkamo gydymo.

Priežastys ir plitimo būdai

Yersinia pestis paprastai perduodama žmonėms per užkrėstų graužikų blusų įkandimus. Retesniais atvejais bakterija gali patekti į organizmą per pažeistą odą (pvz., per atviras žaizdas) arba užsikrėtusio žmogaus išskyras (pvz., kosulio lašelius) tiesiogiai sukelti pneumoninę formą, kuri gali komplikuotis sepsiniu maru. Gali būti ir tiesioginis kontaktas su užkrėstais gyvūnų audiniais ar hemoraginėmis išskyromis.

Patofiziologija

Sergant sepsiniu maru bakterijos intensyviai daugėja kraujyje, sukelia sisteminę uždegiminę reakciją ir endotoksinų išsiskyrimą. Tai gali skatinti diseminuotą intravaskulinę koaguliaciją (DIC) — smulkių krešulių susidarymą visame kūne. DIC ne tik blokuoja kraujotaką kai kuriose vietose (sukeldamas audinių mirties požymius), bet ir išeikvoja organizmo krešėjimo faktorius, dėl ko pradeda reikšmingai kraujuoti kitos vietos.

Simptomai

Sepsinis maras gali pradėti be typinių bubos (limfmazgių patinimo). Simptomai dažnai atsiranda greitai ir gali būti labai sunkūs:

  • aukšta temperatūra, šaltkrėtis ir silpnumas;
  • stiprus pykinimas, vėmimas ir viduriavimas;
  • skausmas pilvo srityje;
  • protarpinis ar nuolatinis kraujavimas iš odos, burnos ar nosies;
  • rausvos arba juodos dėmės ir bėrimai ant odos, gulsčiai panašūs į inkstus ar gangreną (dėl vietinės audinių infarkcijos);
  • hemoptizė (kosulys su krauju) arba hematemezė (vėmimas krauju);
  • galimas šokas, itin žemas kraujo spaudimas ir organų nepakankamumas.

Diagnozė

Diagnozei patvirtinti atliekami kraujo pasėliai, kuriuose ieškoma Y. pestis, taip pat gali būti naudojamas molekulinis tyrimas (PCR) ir serologiniai tyrimai. Laboratoriniai tyrimai dažnai parodo koaguliacijos sutrikimus, žemą trombocitų skaičių ir padidėjusius uždegimo rodiklius. Ankstyva diagnozė yra gyvybiškai svarbi, nes liga progresuoja labai greitai.

Gydymas

Ankstyvas gydymas yra lemiamas: pradėjus tinkamą terapiją per pirmąsias 24 valandas nuo simptomų pradžios, mirštamumas žymiai sumažėja. Be gydymo sepsinis maras beveik visada baigiasi mirtimi — istoriniuose užsirašymuose mirštamumas siekė 99–100 proc. Šiuolaikinis ankstyvas gydymas antibiotikais gali sumažinti mirštamumą iki maždaug 4–15 proc.

Antibiotikai, dažniausiai naudojami gydymui, yra aminoglikozidai ir kiti efektyvūs vaistai, pavyzdžiui:

  • streptomicinas (streptomicinas);
  • gentamicinas (gentamicinas);
  • doksiciklinas (doksiciklinas);
  • ciprofloksacinas (ciprofloksacinas) arba kiti kinolonai.

Be specifinio gydymo, reikalinga intensyvi priežiūra: skysčių ir hemodinaminė parama, kraujo produktų transfuzijos esant sunkiems kraujavimams ar DIC, respiracinė parama jei pažeisti plaučiai. Užkrėsti pacientai dažnai gydomi izoliacijoje, o kontaktavę asmenys gali gauti profilaktinius antibiotikus.

Laiku pradedant antibiotikų terapiją, dauguma pacientų gali pasveikti; vėlyvas gydymas arba jo nebuvimas dažnai lemia greitą mirtį — kai kuriais atvejais mirštama tą pačią dieną nuo simptomų pradžios.

Prevencija

  • kontroliuoti graužikų populiacijas ir blusas, ypač regionuose, kur maro atvejai vis dar pasitaiko;
  • venkite tiesioginio kontakto su laukiniais graužikais ar jų lavonais bei atsargiai elkitės su užkrėstais gyvūnais;
  • naudoti blusų kontrolės priemones naminiams gyvūnams, kurie gali parsinešti užkrėstų blusų;
  • naudoti asmens apsaugos priemones sveikatos priežiūros darbuotojams, gydantiems įtariamus atvejus;
  • skubus profilaktinių antibiotikų skyrimas asmenims, kurie turėjo artimą kontaktą su sergančiuoju.

Išvados ir prognozė

Sepsinis maras yra rečiausia, tačiau viena iš pavojingiausių maro formų. Istoriniai duomenys liudija itin didelį mirtingumą be gydymo, tačiau šiuolaikinės medicinos priemonės (ankstyvas diagnostinis tyrimas, greitas antibiotikų pradėjimas ir intensyvi priežiūra) gali ženkliai pagerinti išgyvenamumą. Vis dėlto labai svarbu atpažinti simptomus anksti ir pradėti gydymą ne vėliau kaip per pirmąsias 24 valandas nuo ligos pradžios.