Valdymas – tai laikotarpis, kurį monarchas (karalius, karalienė, imperatorius ir pan.) valdo šalį. Taip pat šiuo terminu apibūdinamas laikotarpis, kurį dvasinis lyderis eina tam tikras pareigas – pavyzdžiui, popiežiaus, dalai lamos, patriarcho ir kt. valdymo laikotarpis. Žodis „valdymas“ gali būti vartojamas ir platesne prasme – apie pareigas, čempionatą arba laikiną pareigų vykdymą organizacijoje.

Ką apima valdymo trukmė

Valdymo trukmė dažnai priklauso nuo institucinių taisyklių ir individualių aplinkybių. Dažniausi valdymo baigimosi pagrindai:

  • mirtis – tradiciškai daugumos monarchijų ir gyvenimiškų dvasinių lyderių valdymas baigiasi mirties atveju;
  • atsistatydinimas – kai vadovas savanoriškai atsisako pareigų (pvz., kai kurie popiežiai ar karaliai istorijoje);
  • pašalinimas – per revoliuciją, perversmą, teisinį procesą ar kitokį priverstinį veiksmą;
  • paveldėjimas arba perėjimas – kai po vieno valdymo laikotarpio teisėtai įžengia kitas valdovas.

Regentinės, bendravaldystės ir laikinumo formos

Ne visada vienas asmuo turi visą valdžią visą laiką. Praktikoje sutinkamos formos:

  • regentūra – laikinai valdžią vykdo regentas už mažametį ar negalią turintį valdovą;
  • ko‑valdžia (co‑regency) – gdy du ar daugiau asmenų dalijasi valdžia (istorijoje pasitaikė, kad tėvas ir sūnus valdė kartu);
  • ceremoninė vs. faktinė galia – kai valdovas turi tik reprezentacines pareigas, o faktinę vykdomąją galią turi vyriausybė ar kiti institucijos nariai.

Valdymo kaip laiko skaičiavimo priemonė

Istorijoje valdymai buvo naudojami kaip laiko žymėjimo priemonė. Pavyzdžiui, anglosaksų Anglijoje daugelis karališkųjų dokumentų buvo datuojami karaliaus valdymo metais. Tokia praktika — skaičiuoti metus nuo valdovo įsiveržimo ar sosto užėmimo dienos — tęsėsi maždaug iki X a. Regnų arba valdymo metų sistema buvo plačiai taikoma ir kitose civilizacijose, kol vėliau ją pakeitė mūsų įprasta eros datacija (pvz., nuo Kristaus gimimo).

Kilmė, reikšmė ir praktiniai padariniai

Valdymo trukmė yra svarbi teisinių dokumentų, kronikų ir istorinių tyrimų kontekste. Ji nulemia sosto paveldėjimą, teisinių aktų galiojimą, diplomatinius santykius ir net kasdienę administraciją. Ilgi stabilūs valdymai dažnai siejami su politine tvarka ir institucijų stiprybe, tuo tarpu dažni pasikeitimai gali rodyti krizę ar konfliktus.

Pateikimo ir užfiksavimo formos

Valdymo pradžia gali būti užfiksuota įvairiais būdais: karūnavimo data, oficialus įžengimas į sostą, rinkimų ar paskyrimo diena. Istoriniuose šaltiniuose svarbu atkreipti dėmesį, ar nurodyta valdymo pradžia yra de jure (teisėta) ar de facto (faktiška), nes kartais yra skirtumas tarp faktiškai valdančio asmens ir formaliai pripažinto valdovo.