Germanai (Germanų tautos): kilmė, kalbos ir istorija

Germanų tautos yra indoeuropiečių tautų kalbinė ir etninė atšaka. Jos kilusios iš Šiaurės Europos ir identifikuojamos pagal germanų kalbų vartojimą. Migruojančios germanų tautos paplito po visą Europą, susimaišydamos su vietiniais gyventojais (pvz., keltais, taip pat slavais / vendais ir romėnais), sudarydamos būsimą daugelio tautų, kurias sieja panašios kalbos, bendra istorija ir kultūra, pagrindą.

Lotynišką žodį Germani pirmą kartą pavartojo Julijus Cezaris, o vėliau apie germanus rašė Romos istorikai, tarp jų ir Tacitas. Romėnų aprašymai suteikė pagrindą viduramžių ir moderniai istoriografijai, tačiau jie atspindėjo Romos perspektyvą ir nebūtinai tiksliai atskleidžia germanų pačių savimonę.

Tačiau germanų gentys neturėjo bendro vardo, kuris apimtų visus germaniškai kalbančius žmones. Anglų kalboje vokiečių kalba pirmą kartą paliudyta 1520 m., pakeitusi anksčiau vartotas almainų ar olandų kalbas. Dabar olandų kalba anglų kalboje vartojama kalbai ir Nyderlandų gyventojams įvardyti.

I a. po Kr. Cezario, Tacito ir kitų Romos epochos rašytojų raštuose germaniškai kalbančių tautų susiskirstymas į gentines grupes, kurių centrai buvo:

• prie Oderio ir Vyslos upių (Lenkija) (rytų germanų gentys),
• Reino žemupyje (Istvaeones),
• Elbės upės (Irminones),
• Jutlandija ir Danijos salos (Ingvaeones).

Manno sūnūs istvaeonai, irminonai ir ingvaeonai bendrai vadinami vakarų germanų gentimis. Be to, tie germanai, kurie liko Skandinavijoje, vadinami šiaurės germanais. Visos šios grupės išvystė atskiras tarmes, kurių pagrindu germanų kalbos skiriasi iki šių dienų.

Tautų skirstymas į vakarų, rytų ir šiaurės germanus yra šiuolaikinė lingvistinė klasifikacija.

Kiekviena germanų gentis buvo politiškai nepriklausoma, valdoma paveldimo karaliaus (žr. Germanų karalius). Atrodo, kad karaliai pretendavo į mitinių genčių įkūrėjų, kurių kai kurių vardai išlikę, kilmę:

Kilmė ir archeologinės kultūros

Germanų protėviai siejami su keliomis vėlyvojo neolito ir geležies amžiaus archeologinėmis kultūromis Šiaurės ir Vidurio Europoje. Svarbūs kultūriniai ir archeologiniai požymiai yra Jastorf kultūra, proto-skandinavų ir proto-germanų bendrosios bruožai, taip pat vėlyvoji Bronzos ir geležies amžiaus materialinė kultūra. Šie pagrindai palaipsniui evoliucionavo į regionines gentis, kurių gyventojai kalbėjo giminingomis kalbomis ir dalinosi panašiomis paprotimis.

Kalbų klasifikacija ir raidą

Germanų kalbų šeima tradiciškai skirstoma į tris pagrindines šakas:

• Vakarų germanų — iš jų kilę dabartiniai anglų, vokiečių, olandų (ir afrikaans per olandų), bei senesnės tartys kaip senosios anglų ir senovės žemaičių/gotų atitikmenys. Šioje šakoje vystėsi tokios gentys kaip anglai, saksonai, francai ir anglosaksai.
• Šiaurės germanų — iš čia kilo senovės Old Norse (senasis skandinavų), o vėliau moderniosios skandinavų kalbos: norvegų, švedų, danų, islandų ir farerų. Ši šaka susijusi su vikingų amžiaus ekspansija.
• Rytų germanų — anksčiau tarp jų buvo gotsų ir kiti populiariai minimi dialektai; dauguma rytų germanų kalbų išnyko (pvz., gotsų kalba yra išnykusi), jos žinomos iš riboto rašytinio palikimo.

Kalboms būdingi saviti fonetiniai poslinkiai (pvz., garso pokyčiai, kuriuos XIX a. aprašė kaip germanų garso dėsnis), leksikos ir morfologijos ypatumai, kurie išskiria jas iš kitų indoeuropiečių kalbų.

Migracijos periodas ir politinė transformacija

Įtakingiausias germanų judėjimas įvyko per vadinamąjį Völkerwanderung (migracijų periodą, maždaug IV–VI a.), kai kelios germanų gentys persikėlė į Romos imperijos teritorijas. Šios migracijos prisidėjo prie Vakarų Romos imperijos krizės ir jos žlugimo V a. metu. Svarbiausi istorijos epizodai:

• Gotsų (vizigotų ir ostrogotų) valstybės Iberijoje ir Italijoje;
• Vandalių karalystė Šiaurės Afrikoje;
• Frankų karalystė, vėliau virsusi Karolingų ir Viduramžių Prancūzijos/Jogailos centru;
• Anglosaksų migracija į Britų salas — čia susiformavo senoji anglų tauta ir anglų kalba;
• Lombardų ir kitų germanų imigrantų vaidmuo Italijos politinėje topografijoje.

Vėliau, viduramžiais, iš germanų kilę valdovai ir dinastijos kūrė viduramžių Europos valstybines struktūras, teisę (pvz., Salic law tipiniai teisės tekstai) ir politines tradicijas.

Socialinė struktūra, religija ir raštija

Germanų visuomenė dažnai buvo paremta genties, šeimos ir klano ryšiais, su išreikšta karinėmis ir aristokratinėmis struktūromis. Svarbios institucijos buvo vietinės susirinkimų formos (tingas / thing), kuriose sprendžiami teisės ir bendruomenės klausimai.

Religija iki krikščionybės plitimo buvo politeistinė ir animistinė — dievai kaip Odinas (Wodan), Toras (Thor), Frijas (Frey) ir kiti turėjo svarbų vaidmenį tautosakoje. Krikščionybės priėmimas (IV–X a.) buvo ilgas procesas: jis vyko tiek taikiai, tiek per valdovų iniciatyvas, o daug germanų pagoniškų papročių susimaišė su krikščionybe.

Raštijai germanai pradėjo naudoti runas (Elder Futhark, vėliau Younger Futhark) — tai pirmieji rašytiniai ženklai germanų kalboms, naudoti inskripcijoms ant akmenų, ginklų ir kitų artefaktų. Vėliau raštija perėjo prie lotyniškos abėcėlės, ypač po krikštijimo ir vienuolynų raštijos plitimo.

Kultūrinis ir kalbinis paveldas

Germanų palikimas yra labai didelis: jų kalbos tapo pagrindu kelioms šiandieninėms didelėms Europos kalbų grupėms, jų teisės, papročių ir politinės idėjos formavo viduramžių ir vėlesnės Europos vystymąsi. Vikingų (šiaurės germanų) ekspansija suformavo plataus masto prekybos ir kolonizacijos tinklus, paliko pėdsakus Britų salose, Rusijos pakraščiuose ir atlanto salose.

Santrauka

Germanų tautos — tai plati ir sudėtinga etninė bei kalbinė grupė, kurios ištakos siekia Šiaurės Europą. Per ilgą istorijos laikotarpį germanai išsivystė į atskiras kalbines šakas, migravo ir kūrė valstybes, prisidėjo prie Europos politinės, kalbinės ir kultūrinės struktūros formavimosi. Daug kas apie juos žinoma iš archeologinių radinių, senųjų rašytinių šaltinių (pvz., Tacito) ir vėlesnių viduramžių šaltinių; daugelis jų papročių ir kalbos elementų gyvuoja iki šiol.

Istorija

Kilmė

Ankstyvosios germanų gentys kalbėjo tarpusavyje suprantamomis tarmėmis, turėjo bendrą kultūrą ir mitologiją (žr. "Germanų mitologija"), kaip rodo Beovulfas ir Volsungos saga.

Nesant plataus masto politinio suvienijimo, kokį Italijos tautoms prievarta primetė romėnai, įvairios gentys išliko laisvos, vadovaujamos savo paveldimų ar išrinktų vadų.

Šiaurės šalių bronzos amžiaus kultūros žemėlapis, apie 1200 m. pr. m. e.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra germanų tautos?

K: Kaip jos paplito Europoje?

K: Ką anglų kalba reiškia "German"?

K: Kaip geografiškai buvo suskirstytos skirtingos gentys?

Klausimas: Kokie mitai sklandė apie tai, kaip atsirado kiekviena gentis?

Klausimas: Kas, remdamasis šiais mitais, pretendavo į valdžią?

Paieška pagal raidę