Šventoji Romos imperija (800–1806): istorija, valdžia ir žlugimas

Išsamus Šventosios Romos imperijos (800–1806) istorijos gidas: imperatorių valdžia, konfliktai, Trisdešimties metų karas, teritorijų praradimai ir Napoleono žlugimas.

Šventosios Romos imperijos nereikėtų painioti su Romos imperija.

Šventoji Romos imperija (lotyniškai Sacrum Romanum Imperium) buvo politinė ir teisėta darinys Vidurio Europoje, apjungęs daugybę kunigaikščių, princų, vyskupų ir laisvųjų miestų. Imperija nebuvo vieninga centralizuota valstybė — tai buvo sudėtinė „imperinė“ tvarka, kurioje imperatorius vadovavo kartu su vietiniais valdovais, o jo valdžia priklausė nuo dinastinių, teisinių ir religinio autoriteto derinio. Imperatorių dažniausiai rinko svarbiausi imperijos valdovai ir magistratai (kunigaikščių ir magistratų vaidmuo), o reali valdžia kito priklausomai nuo laikmečio ir imperatoriaus jėgos.

Kilmė ir ankstyva istorija

Imperijos ištakos siejamos su Karolio Didžiojo karūnavimu 800 m.; nuo šio momento imperatoriai dažnai save laikė Karolio Didžiojo įpėdiniais. Po Karolio Didžiojo mirties frankų turtai buvo padalinti į tris dalis: Vakarų Frankiją, Lotaringiją ir Rytų Frankiją. Tradiciškai laikoma, kad Šventosios Romos imperija įsitvirtino, kai 962 m. imperatoriumi tapo Otonas I iš Rytų Frankų — tai sustiprino institucinius imperijos pagrindus. Imperijos istorija tęsėsi iki 1806 m. — ši data žymi jos galutinį pabaigimą, susijusį su Napoleono veiksmų pasekmėmis ir Vokietijos valstybių pertvarkymu.

Valdymo sandara ir institucijos

Imperija buvo sudaryta iš šimtų atskirų teritorijų: kunigaikštystių, grafystių, vyskupysčių, laisvųjų miestų ir rytinių feodų. Daugelis teritorijų turėjo ypatingą statusą (imperialiosios tiesiogybės principas), t. y. jos priklausė tiesiogiai imperatoriui, o ne tarpinėms jurisdikcijoms. Svarbiausios institucijos ir elementai:

• Imperatorius — simbolinis ir kartais realus aukščiausias valdovas; nuo XIV–XV a. dažnai šią poziciją užimdavo Habsburgų dinastija.
• Rinkėjai (Kurfürsten) — tam tikri didieji valdovai, turėję teisę rinkti imperatorių (Golden Bull 1356 m. konsolidavo šį rinkimų modelį).
• Imperijų taryba / Reichstag — susirinkimas, kuriame aptarinėti svarbūs teisės ir politikos klausimai; jo sprendimai priklausė nuo didžiųjų valdovų sutarimo.
• Laisvieji miestai, vyskupystės ir mažesnės kunigaikštystės — turėjo reikšmingą autonomiją ir įtaką regioniniame gyvenime.

Svarbūs įvykiai ir krizės

• XV–XVI a. sukūrėsi politiniai ir religiniai konfliktai: reformacija iš esmės pakeitė imperijos religinę žemėlapį ir privertė imperiją spręsti apie valstybių religinius teises bei laisves.
• XVI a. imperija tvarkėsi ir su vietiniais sukilimais, pvz. su fryzų, vadovaujamais Pier Gerlofs Donia ir Wijerd Jelckama, sukilimu, trukusiu nuo 1515 iki 1523 m.
• XVII a. imperiją sunkiai paveikė Trisdešimties metų karas (1618–1648 m.). Karas sukėlė milžinišką žuvusių ir nukentėjusių skaičių — kai kuriais skaičiavimais nuostoliai siekė iki trečdalio gyventojų tam tikruose regionuose — ir ženkliai susilpnino imperijos centrines institucijas.
• 1648 m. Vestfalijos taikos sutartys sumažino imperatoriaus įtaką ir pripažino didesnį valstybių suverenumą, todėl imperijos vieningumas dar labiau iširo.

Nusidėvėjimas ir žlugimas

Iki XIII a. imperija kartais vykdė galingą centrinę politiką, bet vėlesniais amžiais dauguma kunigaikštystės ir grafystės įgijo vis daugiau autonomijos. Imperatoriai dažnai priklausė nuo savo dinastinių šaltinių (ypač Habsburgų), tad praktinė valdžia tapo fragmentuota. XVIII a. politinė padėtis dar labiau komplikuota — Prancūzijos revoliucija ir vėliau Napoleonas pakeitė Europos žemėlapį. Per Napoleono karus daug vokiečių kunigaikštysčių buvo pertvarkytos arba prijungtos prie Napoleono sąjungininkių. Galiausiai 1806 m., po Žemyno politinių permainų ir susikūrus Vokietijos valstybių Konfederacijai (Confederation of the Rhine) Napoleono įtakos požiūriu, paskutinis imperatorius oficialiai panaikino imperiją (1806 m.), o šio proceso metu svarbią rolę atliko ir Napoleonas.

Paveldas ir reikšmė

Šventoji Romos imperija paliko sudėtingą paveldą: jos teisės, privilegijų sistema ir decentralizuota valdžia formavo daugelio vėlesnių Vidurio Europos valstybių administracinius bei teisės principus. Imperijos teritorijose vystėsi miestai, universitetai, teisinės tradicijos ir kultūrinės tapatybės, kurios turėjo įtakos vėlesnei Vokietijos ir Austrijos raidai. Kartais imperiją apibūdindavo paradoksais — XVIII a. Volteras (į kurį nuorodą rasite tekste: prancūzų filosofas Volteras) yra išgirdęs posakį, kad imperija nėra „nei šventa, nei romėnų, nei imperija“ — satyriškas pastebėjimas apie jos sudėtingą ir formaliai įtvirtintą, bet praktiškai fragmentišką pobūdį.

Apibendrinant: Šventoji Romos imperija egzistavo kaip ilgalaikė, bet nuolat kintanti institucija — nuo Karolio Didžiojo laikų iki Napoleono pertvarkymų — ir jos istorija padeda suprasti Vidurio Europos politinių struktūrų formavimąsi per kelių šimtmečių laikotarpį.

Politika

Iš tikrųjų imperija buvo germanų, o ne romėnų imperija, nes ji daugiausia apėmė dabartinės Vokietijos ir Austrijos regionus. Ji iš tikrųjų nebuvo šventoji, nes po Karolio V 1530 m. popiežius nekarūnavo imperatorių. Iš tikrųjų ji buvo imperija tik pagal pavadinimą: jos aprėpiamos teritorijos dažniausiai buvo nepriklausomos. Imperija turėjo savo centrinę vyriausybę ir ginkluotąsias pajėgas, kurios veikė kaip viena. Iki 1806 m. žlugimo ją valdė Habsburgų rūmai. Napoleonas privertė imperatorių atsisakyti sosto, kai Prancūzija pradėjo įsiveržti į Šventąją Romos imperiją Pirmosios Prancūzijos imperijos laikais. Imperatorius pasiskelbė Austrijos imperatoriumi ir užbaigė Šventosios Romos imperijos gyvavimą.

Šventoji Romos imperija nebuvo labai centralizuota valstybė, kaip dauguma dabartinių šalių. Vietoj to ji buvo suskirstyta į dešimtis, o galiausiai šimtus atskirų vienetų, kuriuos valdė karaliai, kunigaikščiai, grafai, vyskupai, abatai ir kiti valdovai. Visi jie buvo vadinami kunigaikščiais. Kai kurias sritis tiesiogiai valdė imperatorius. Imperatorius niekuomet negalėjo paprasčiausiai leisti dekretų ir savarankiškai valdyti imperijos. Jo valdžią smarkiai ribojo įvairūs vietos vadovai.

Imperija buvo viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje buvo renkamoji monarchija. Tai reiškė, kad imperatorių rinko nedidelė grupė kunigaikščių-rinkėjų. Įprasta praktika buvo tiesiog išrinkti mirusio imperatoriaus ar imperatorienės įpėdinį į sostą.

Imperijos žemėlapis.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra Šventoji Romos imperija?

K: Kada ji prasidėjo?

K: Kas ją nutraukė?

K: Kaip ji susijusi su Karoliu Didžiuoju?

K: Kas nutiko per Trisdešimties metų karą?

K: Kokią galią iš pradžių turėjo Šventosios Romos imperijos imperatorius?

Paieška pagal raidę