Šventoji Romos imperija
Šventosios Romos imperijos nereikėtų painioti su Romos imperija.
Šventoji Romos imperija (lotyniškai Romus Spiritus Sanctus) buvo regionai ir laisvieji miestai Vidurio Europoje, kuriuos valdė imperatorius, renkamas imperijos regionų ir miestų kunigaikščių ir magistratų. Mirus Karoliui Didžiajam, jo Frankų imperija atiteko jo vaikams ir buvo padalinta į tris skirtingas šalis: Vakarų Frankiją, Lotaringiją ir Rytų Frankiją. Šventoji imperija prasidėjo, kai 962 m. imperatoriumi tapo Otonas I iš Rytų Frankų, o ją 1806 m. užbaigė Napoleonas. Imperatoriai teigė esantys Karolio Didžiojo įpėdiniai, o imperija atsirado 800 m., kai Karolis Didysis tapo frankų imperatoriumi.
XVI a. Šventoji Romos imperija (VRE) turėjo susidoroti su fryzų, vadovaujamų Pier Gerlofs Donia ir Wijerd Jelckama, sukilimu. Tai truko nuo 1515 iki 1523 m.
XVII a. imperiją sugriovė Trisdešimties metų karas (1618-1648 m.). Žuvo beveik trisdešimt procentų imperijos gyventojų. Šventoji Romos imperija vokiečių tautos neteko dalies savo teritorijos.
Iki XIII a. Šventoji Romos imperija buvo galinga. Vėliau visos imperijos kunigaikštystės ir grafystės ėmė įgyti daugiau galios. Galiausiai imperatoriai nebeturėjo realios valdžios, o valstybė egzistavo tik vardu. Paskutinis imperatorius imperiją panaikino 1806 m. per Napoleono karus.
XVIII a. prancūzų filosofas Volteras kartą pajuokavo, kad tauta nėra nei šventa, nei romėnų, nei imperija.
Politika
Iš tikrųjų imperija buvo germanų, o ne romėnų imperija, nes ji daugiausia apėmė dabartinės Vokietijos ir Austrijos regionus. Ji iš tikrųjų nebuvo šventoji, nes po Karolio V 1530 m. popiežius nekarūnavo imperatorių. Iš tikrųjų ji buvo imperija tik pagal pavadinimą: jos aprėpiamos teritorijos dažniausiai buvo nepriklausomos. Imperija turėjo savo centrinę vyriausybę ir ginkluotąsias pajėgas, kurios veikė kaip viena. Iki 1806 m. žlugimo ją valdė Habsburgų rūmai. Napoleonas privertė imperatorių atsisakyti sosto, kai Prancūzija pradėjo įsiveržti į Šventąją Romos imperiją Pirmosios Prancūzijos imperijos laikais. Imperatorius pasiskelbė Austrijos imperatoriumi ir užbaigė Šventosios Romos imperijos gyvavimą.
Šventoji Romos imperija nebuvo labai centralizuota valstybė, kaip dauguma dabartinių šalių. Vietoj to ji buvo suskirstyta į dešimtis, o galiausiai šimtus atskirų vienetų, kuriuos valdė karaliai, kunigaikščiai, grafai, vyskupai, abatai ir kiti valdovai. Visi jie buvo vadinami kunigaikščiais. Kai kurias sritis tiesiogiai valdė imperatorius. Imperatorius niekuomet negalėjo paprasčiausiai leisti dekretų ir savarankiškai valdyti imperijos. Jo valdžią smarkiai ribojo įvairūs vietos vadovai.
Imperija buvo viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje buvo renkamoji monarchija. Tai reiškė, kad imperatorių rinko nedidelė grupė kunigaikščių-rinkėjų. Įprasta praktika buvo tiesiog išrinkti mirusio imperatoriaus ar imperatorienės įpėdinį į sostą.
Imperijos žemėlapis.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra Šventoji Romos imperija?
Atsakymas: Šventoji Romos imperija buvo Vidurio Europos regionų ir laisvųjų miestų grupė, valdoma imperatoriaus, kurį rinko imperijos regionų ir miestų kunigaikščiai ir magistratai.
K: Kada ji prasidėjo?
A: Šventoji imperija prasidėjo, kai 962 m. imperatoriumi tapo Otonas I iš Rytų Frankų.
K: Kas ją nutraukė?
A: Paskutinis imperatorius Napoleonas panaikino imperiją 1806 m. per Napoleono karus.
K: Kaip ji susijusi su Karoliu Didžiuoju?
A: Imperatoriai teigė esantys Karolio Didžiojo įpėdiniai, o imperija atsirado 800 m., kai Karolis Didysis tapo Frankų imperatoriumi.
K: Kas nutiko per Trisdešimties metų karą?
A: Per šį karą (1618-1648 m.) žuvo beveik trisdešimt procentų imperijos gyventojų ir buvo prarasta dalis jos teritorijos.
K: Kokią galią iš pradžių turėjo Šventosios Romos imperijos imperatorius?
A: Iš pradžių jis turėjo nemažą galią, bet laikui bėgant visos imperijos viduje esančios kunigaikštystės ir grafystės tapo vis galingesnės, todėl XIII a. jis nebeturėjo beveik jokios realios galios.
