Volteras (François-Marie Arouet, 1694–1778) – prancūzų filosofas ir rašytojas

François-Marie Arouet (dar žinomas kaip Volteras) – prancūzų filosofas ir rašytojas. Jis gimė 1694 m. Paryžiuje; jo šeima buvo kilusi iš Puatū regiono. Volteras studijavo jėzuitų kolegijoje, rašė satyrinius eilėraščius ir dėl savo ankstyvųjų provokuojančių kūrinių kelioms savaitėms buvo įkalintas Bastilijoje. Mirė 1778 m. Paryžiuje.

Idėjos ir politinės pažiūros

Volteras buvo vienas žymiausių Apšvietos atstovų. Jis kritikavo feodalinę ir konservatyvią Prancūzijos visuomenę, o daugiausia – institucines Bažnyčios ir valdžios ydas. Volterui svarbi buvo asmens laisvė: jis gynė minties, žodžio ir religijos laisvę, tvirtino, kad žmonės turi teisę rinktis tikėjimą. Kartu jis abejojo masių politine brandumu ir neturėjo didelio simpatijų demokratijai, manydamas, kad šaliai gali geriau vadovauti išmintingas ir stiprus karalius – tai atitinka apšvietos idėją apie „išmintingą absolutizmą“.

Nuo 1726 iki 1729 m. Volterui trejus metus teko gyventi tremtyje Anglijoje, kur jam priimtinesnės idėjos buvo labiau paplitusios. Ten jis susidomėjo Džono Loko empirizmu ir Isaac Newton mokslu, įgijo simpatijų religinei tolerancijai ir mokslinei metodikai. Grįžęs į Prancūziją, Volteras tapo įtakingu rašytoju ir publicistu, plačiai reiškėsi bylose dėl teisingumo – pavyzdžiui, garsiosiose bylose, kur jis gynė neteisingai kaltinamų žmonių teises.

Kūryba ir stilius

Volteras parašė daug kūrinių įvairiomis formomis: knygų, eilėraščių ir pjesių, taip pat esė, laiškų ir istorinių veikalų. Tarp žinomiausių jo kūrinių yra satyra Candide (1759), nuotykių alegorija Zadig, rinkinys „Lettres philosophiques“ (Žinutės iš Anglijos) ir „Dictionnaire philosophique“. Voltero stilių apibrėžia aštrus humoras, sarkazmas ir gebėjimas paprasta kalba aiškinti sudėtingas idėjas. Daug jo tekstų buvo nukreipti prieš bažnytinę prievartą ir neteisingumą valstybėje; pradžioje dėl to jis buvo nepopuliarus, tačiau vėliau, Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, jo idėjos įgijo didesnį rezonansą.

Volteras taip pat domėjosi mokslu ir istorija: jis rašė istorines studijas, kritikavo prietarus ir skleidė pokyčių idėjas per plačią korespondenciją su Europos intelektualais. Gyvendamas Ferney (prie Šveicarijos sienos), jis rūpinosi vietos ūkio plėtra ir buvo žinomas kaip dosnus globėjas bei patarėjas.

Religija, deizmas ir mirtis

Volteras netikėjo tradiciniu krikščioniškuoju Dievu, kuris aktyviai kištųsi į žmonių gyvenimus; jis laikėsi deizmo — įsitikinimo, kad yra aukštesnė pirmapradė jėga, bet Dievas pasišalina nuo kasdienių reikalų. Vis dėlto jis tikėjo Dievą ir skatino toleranciją tarp religijų, aiškiai kritikavo fanatizmą bei dogmatizmą, ypač krikščionių institucijų piktnaudžiavimą.

Kai Volteras mirė Paryžiuje, jam nebuvo leista būti palaidotam bažnyčioje dėl jo antiklerikalinių pažiūrų. Vėliau, per Revoliuciją, jo kūnas buvo perkeliamas ir pagerbiamas kaip vienas iš Apšvietos simbolių.

Paveldas

Voltero įtaka prasiskverbė į idėjas apie žmogaus teises, teisės viršenybę, religijos laisvę ir mokslo svarbą. Jo raštai prisidėjo prie moderniosios Europos politinio ir intelektinio klimato formavimosi, o ir šiandien jo vardas siejamas su laisvės, tolerancijos ir kritinio mąstymo principais.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Volteras?

K: Ką Volteras manė apie to meto Prancūziją?

K: Ką Volteras manė apie Bažnyčią?

K: Kiek laiko Volteras gyveno tremtyje Anglijoje?

K: Kokią filosofiją jis studijavo ten gyvendamas?

K: Į kokį Dievą jis tikėjo?

Klausimas: Kodėl po mirties jam nebuvo leista būti palaidotam bažnyčioje?

Paieška pagal raidę