Dievas: sąvoka, teizmas, ateizmas, agnostikai, monoteizmas ir politeizmas

Gilus žvilgsnis į Dievo sąvoką: teizmas, ateizmas, agnostikai, monoteizmas ir politeizmas — sampratos, istorija ir religijų palyginimas.

Pagal kai kurias filosofijas, religijas ir mitologijas Dievas arba dievai suprantami kaip Visatos ir gyvybės kūrėjai, palaikytojai arba valdytojai. Pavyzdžiui, Induizmas dažnai aiškinamas tiek kaip tikėjimas vienu transcendentiniu principu, kuris gali pasireikšti įvairiais pavidalais, tiek kaip sistema, kurioje egzistuoja daugybė dievų ir dievybių. Teistai tiki, kad Dievas sukūrė viską, kas egzistuoja ir kada nors egzistavo; daugumoje religijų Dievas laikomas nemirtingu ir turinčiu ypatingų galių. Tikėjimas, kad Dievas arba dievai egzistuoja, paprastai vadinamas teizmu, tuo tarpu žmonės, kurie visiškai atmeta dievybių egzistavimą, vadinami ateistais. Agnostikai mano, kad negalime galutinai žinoti, ar Dievas yra, tačiau gali pasirinkti tikėti arba netikti. Žmonės, kurie tiki Dievu, bet nepriima tradicinių religinių institucijų ar atskirų šventraščių, dažnai vadinami deistais. Tie, kurie mano, kad prieš užimant teologinę poziciją reikia aiškiai apibrėžti, ką reiškia „Dievas“, vadinami ignostikais.

Kai kuriose religijose garbinama daugybė dievų, tai vadinama politeizmu. Politeistinėse tradicijose dievai dažnai turi specifines sferas (pvz., meilės, karo, derliaus) ir skirtingas mitologines kilmes; kai kuriose sistemose gali būti tikima ir į vieną aukščiausiąją būtybę, esančią virš kitų dievų. Tarp politeistinių religijų dažnai minimos tokios tradicijos kaip hinduizmas, šintoizmas, daoizmas, vikka ir tam tikros budizmo atmainos, kurios susimaišė su vietinėmis liaudies praktikomis. Kitose religijose tikima tik vienu Dievu — tai vadinama monoteizmu; pavyzdžiai yra krikščionybė, judaizmas, islamas, bahajų tikėjimas ir sikhizmas. Anglų kalboje žodis „God“ rašomas didžiąja raide, kai kalbama apie vieną aukščiausiąją būtybę; žodis „gods“ dažniausiai rašomas mažosiomis raidėmis. Dievas paprastai rašomas didžiąja raide, kai kalbama apie Aukščiausiąją būtybę; kai kurie politeistai taip pat rašo didžiąja raide, kai kalba apie savo pagrindinį dievą.

Dievo savybės ir filosofiniai bruožai

Skirtingose teistinėse tradicijose Dievui priskiriami įvairūs atributai. Tarp dažniausiai minimų yra:

• Visagalybė (omnipotencija) — gebėjimas daryti bet ką, kas logiškai įmanoma;
• Visagalybė protinėje prasmėje (omnisciencia) — žinojimas apie viską, kas įvyko, vyksta ir vyks;
• Visur esamumas (omniprezencija) — Dievas yra visur arba jo buvimas nepriklauso nuo vietos;
• Amžinumas arba nemirtingumas — Dievas nėra paveiktas laiko ar mirties;
• Gėrio šaltinis (omnibenevolent) — suprantama kai kuriose tradicijose kaip dieviškasis gailestingumas ir teisingumas.

Filosofijoje kalbama apie „klasikinį teizmą“, kuriame Dievas yra visiškai transcendentinis, bet taip pat gali būti suvokiamas kaip imanentinė jėga (pvz., panenteizme) arba lyginamas su Visata (pantheizme). Skirtingos religijos ir filosofinės mokyklos skirtingai interpretuoja šiuos atributus ir jų derinius.

Argumentai už ir prieš Dievo egzistavimą

Per amžius skirtingos tradicijos ir filosofai pateikė tiek argumentų už Dievo egzistavimą, tiek ir prieštaravimų. Svarbiausi argumentų tipai:

• Ontologinis argumentas (Anselmas ir kiti) — teigia, kad minties apie tobulą būtybę logika reikalauja jos egzistavimo; sulaukia kritikos dėl prielaidos, kad egzistavimas yra savybė.
• Kosmologinis argumentas — remiasi priežastingumo grandine: Visatai turi būti pradinis pirmasis priežastinis veiksnys (pirmasis judintojas arba pirmoji priežastis).
• Teleologinis (dizaino) argumentas — matomas tvarkos, sudėtingumo ar tikslingumo pasaulyje interpretavimas kaip gyvo kūrėjo požymis; šį argumentą keičia ir papildomi evoliuciniai paaiškinimai.
• Moralinis argumentas — teigia, kad objektyvios moralės šaltiniu gali būti dieviška prigimtis arba valia.
• Problema dėl blogio — vienas stipriausių prieštaravimų: jei Dievas yra visagalis ir geras, kodėl egzistuoja kenčiantis ir pikta? Šis klausimas skatino įvairias teodicėjas (paaiškinimus apie blogio kilmę).

Be šių, yra ir daug mažiau formalių bei kultūrinių argumentų, paremtų asmeninėmis patirtimis, stebuklais ar pranašais. Priešingai — skeptikai akcentuoja biologinius, psichologinius ir sociologinius paaiškinimus religijos fenomenui.

Religinių požiūrių įvairovė

Religinės tradicijos pateikia labai skirtingas Dievo arba dievų sampratas:

• Monoteizmas — tikėjimas vienu asmeniniu Dievu; pavyzdžiai: krikščionybė, judaizmas, islamas, bahajų tikėjimas, sikhizmas.
• Politeizmas — daugelio dievų sistema; pavyzdžiai ir sąsajos minimos aukščiau, įskaitant hinduizmą, šintoizmą ir kt.
• Henoteizmas — garbinama viena dievybė kaip svarbiausia, bet neprieštaraujama kitų dievų egzistavimui;
• Panteizmas ir panenteizmas — Dievas tapatinamas su Visata arba yra Visatos peržengiantis, bet ją apimantis principas;
• Neteistinės tradicijos — kai kurios religijos, pvz., tam tikros budizmo atmainos, neturi asmeninio Dievo sampratos arba pabrėžia praktikas ir filosofiją, o ne dievybinių būtybių egzistavimą.

Tikėjimo ir netikėjimo pozicijos

Be jau minėtų teistų, ateistų ir agnostikų, egzistuoja ir kitos niuansuotos pozicijos:

• Silpnas (neigiamas) ateizmas — paprasčiausias dievų nepriėmimas dėl įrodymų stokos;
• Stiprus (teigiamas) ateizmas — tvirtinimas, kad dievų nėra;
• Ignosticizmas — reikalavimas aiškaus Dievo apibrėžimo prieš diskusiją apie jo egzistavimą (ignostikai);
• Fideizmas — tikėjimas pagrįstas asmenine patirtimi ar atsidavimu, o ne racionaliais argumentais;
• Deizmas — tikėjimas, kad Dievas sukūrė pasaulį, bet dabar veikia per gamtos dėsnius ir nedominuoja pasaulio veiksmuose (deistai).

Praktika, kultūra ir visuomenė

Tikėjimas Dievu turi didelį įtakos sferų spektrą: moralės normoms, teisėms, menui, literatūrai, politikai ir bendruomeninei veiklai. Religinės institucijos bendruomenėms suteikia ritualus, apeigas, šventes ir moralines gaires. Tuo pat metu religija susiduria su modernybės iššūkiais — moksliniais atradimais, sekuliariomis teisėmis ir įvairiomis laisvės formomis — todėl diskusijos apie Dievo sampratą, jo vietą visuomenėje ir individų gyvenime tęsiasi ir šiandien.

Išvados

„Dievo“ sąvoka yra plati ir daugiareikšmė: ji apima asmenines įsitikinimų sistemas, institucionalizuotas religijas, filosofines konstrukcijas ir kultūrines praktikas. Nors skirtingos tradicijos pateikia skirtingus apibrėžimus ir kriterijus, pagrindiniai klausimai – apie Visatos kilmę, prasmę, blogio prigimtį ir moralę – išlieka universaliais ir toliau skatina tiek teologines, tiek filosofines diskusijas.

Tikėjimas į Dievą

2000 m. maždaug 53 % pasaulio gyventojų priklausė vienai iš trijų pagrindinių abraominių religijų (33 % krikščionių, 20 % islamo, mažiau nei 1 % judaizmo), 6 % - budizmui, 13 % - induizmui, 6 % - tradicinei kinų religijai, 7 % - įvairioms kitoms religijoms ir mažiau nei 15 % - nereligingiems žmonėms. Dauguma šių religinių įsitikinimų susiję su Dievu ar dievais. Kai kurios religijos netiki dievu arba neapima dievo sąvokos.

Europos šalių gyventojų, kurie 2005 m. teigė, kad "tiki, jog Dievas yra", procentinė dalis. Šalyse, kuriose dauguma gyventojų yra stačiatikiai (pvz., Graikijoje, Rumunijoje ir kt.) arba musulmonai (Turkijoje), šis rodiklis yra didžiausias.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra Dievas?

K: Kas yra deizmas?

K: Kas yra panteizmas?

K: Kas yra ateizmas?

K: Kuo tiki agnostikai?

K: Kiek dievų yra monoteistinėse religijose?

Paieška pagal raidę