Immanuelis Kantas (1724 m. balandžio 22 d. - 1804 m. vasario 12 d.) - vokiečių filosofas. Jis gimė Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, ir ten pat mirė. Kantas ten studijavo filosofiją universitete, vėliau tapo filosofijos profesoriumi. Savo sistemą jis vadino "transcendentiniu idealizmu". Dėl išsamių Kanto darbų epistemologijos, metafizikos, etikos ir estetikos klausimais jis tapo viena įtakingiausių filosofijos istorijos figūrų.
Šiandien Karaliaučiaus miestas priklauso Rusijai ir yra pervadintas Kaliningradu. Kai Kantas buvo gyvas, tai buvo antras pagal dydį Prūsijos karalystės miestas.
Gyvenimas ir karjera
Immanuelis Kantas studijavo Karaliaučiaus universitete 1740–1746 m., po studijų kurį laiką dirbo mokytoju ir grįžo į universitetą kaip lektorius (privatdozent) apie 1755 m. Vėliau, po ilgesnio dėstymo ir mokslo veiklos, jis tapo universiteto profesoriumi. Per visą gyvenimą Kantas daugiausia laikėsi Karaliaučiuje ir retai keliavo — jo gyvenimas buvo santūrus ir disciplinuotas. Pasakojama, kad jis laikėsi griežtos rutinos: daug dirbo, reguliariai skaitė paskaitas ir kasdien eidavo pasivaikščioti mieste.
Pagrindinės filosofinės idėjos
Kanto filosofija išsiskiria tuo, kad ji bando sujungti empirinę patirtį ir racionalią mintį. Jis pasiūlė vadinamąją „kopernikinę revoliuciją“ filosofijoje: vietoje manymo, kad pažinimas turi pritapti prie objektų, Kantas teigė, jog objektai pažįstami per mūsų pažinimo formas — erdvę ir laiką — ir per mąstymo kategorijas. Tokiu būdu jis apibrėžė transcendentalinį idealizmą, pagal kurį mes pažįstame ne daiktus pačius savaime, o daiktų pasirodymus (fenomenus).
Kelios svarbiausios sąvokos:
- Erdvė ir laikas — kaip formos jutimo (intuicijos), per kurias įgyjame pojūčius.
- Kategorijos — pagrindinės proto sąvokos (pvz., priežastingumas), kuriomis mes sujungiame ir suprantame patirtį.
- Fenomenai ir daiktai-savaime (noumenai) — tai, ką mes galime pažinti (fenomenai), skiriasi nuo to, kas yra „savaime“ (apie ką mes galime būti nepriklausomi), tačiau pastarųjų pažinimas yra ribotas.
- Sintetiniai apriori teiginiai — svarbi Kanto idėja, kad yra žinių, kurios yra naujos (sintezinės), bet žinomos nepriklausomai nuo patirties (apriori).
Etika, estetika ir pagrindiniai veikalai
Etikos srityje Kantas sukūrė moralės teoriją, kurios centre yra kategorinis imperatyvas — moralinis principas, reikalaujantis elgtis taip, kad veikimo taisyklė galėtų tapti visuotine teise. Jis daug dėmesio skyrė žmogaus orumui, autonomijai ir pareigai. Pagrindiniai etikos darbai: „Fundamentas moralės metafizikai“ (Groundwork, 1785) ir „Grynoji praktinė prota kritika“ (Critique of Practical Reason, 1788).
Estetikos ir teleologijos klausimus Kantas aptarė „Teisingumo kritikoje“ (Critique of the Power of Judgment, 1790), kur nagrinėjo skonio vertinimus ir gamtos tikslingumą meno ir biologijos kontekstuose.
Jo svarbiausi darbai, formavę modernią filosofiją, yra:
- Grynojo proto kritika (Critique of Pure Reason, 1781, pataisyta 1787) — apie pažinimo ribas ir galimybes;
- Praktinio proto kritika (Critique of Practical Reason, 1788) — apie moralę ir praktinį protą;
- Teisingumo kritika (Critique of the Power of Judgment, 1790) — apie estetiką ir teleologiją;
- taip pat „Prolegomenon“ (1783) ir kiti raštai, kuriuose Kantas aiškino savo metodą ir mintis.
Paveldas
Kanto mintys turėjo didelę įtaką vėlesnei filosofijai — nuo vokiečių idealistų (pvz., Fichte, Schelling, Hegel) iki šiuolaikinės epistemologijos, etikos ir estetikos. Jo idėjos apie pažinimo struktūrą, moralės autonomiją ir žmogaus orumą tebėra intensyviai nagrinėjamos ir taikomos įvairiose disciplinose: filosofijoje, teisėje, politologijoje bei humanitariniuose moksluose.
Kantas laikomas vienu žymiausių moderniosios filosofijos kūrėjų, kurio darbai ir šiandien skatina diskusijas apie žinojimo ribas, moralines pareigas ir estetinį vertinimą.