Immanuelis Kantas

Gyvenimas

Immanuelis Kantas gimė 1724 m. balandžio 22 d. 1740 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą ir studijavo Gotfrydo Leibnico ir jo sekėjo Christiano Wolfo filosofiją. Ten studijavo iki 1746 m., kol mirė jo tėvas, tada išvyko iš Karaliaučiaus ir pradėjo dirbti korepetitoriumi. Jis tapo grafo Kayserlingo ir jo šeimos globėju. 1755 m. Kantas tapo dėstytoju ir šias pareigas ėjo iki 1770 m. 1766 m. jis tapo antruoju Karališkosios bibliotekos bibliotekininku. Galiausiai Kantas gavo logikos ir metafizikos katedrą Karaliaučiaus universitete. Per visą savo gyvenimą Kantas niekada nenukeliavo toliau nei septyniasdešimt mylių nuo Karaliaučiaus miesto. Kantas mirė 1804 m. vasario 12 d., ištaręs paskutinius žodžius: "Es ist gut" ("Tai yra gerai").

Universitetas

Baigęs studijas universitete, Kantas tikėjosi tapti filosofijos mokytoju, tačiau tai buvo labai sunku. Jis ilgą laiką galėjo gyventi privataus dėstytojo gyvenimą. Jam buvo pasiūlytas poezijos profesoriaus darbas Karaliaučiaus universitete, tačiau jis jo atsisakė. Vėliau, 1770 m., jis tapo tikruoju Karaliaučiaus universiteto filosofijos profesoriumi.

Jaunasis Kantas domėjosi fizika, astronominiais objektais (pvz., planetomis ir žvaigždėmis) ir Žeme. Apie tai jis parašė keletą straipsnių, tačiau vėliau labiau susidomėjo metafizika. Jis norėjo išsiaiškinti žmogiškojo patyrimo prigimtį: kaip žmonės gali ką nors pažinti ir kuo grindžiamas jų žinojimas.

Pirmosios abejonės

Darydamas stiprią įtaką Leibnico ir Wolfo filosofinei sistemai, Kantas ėmė abejoti pagrindiniais ankstesnių filosofų atsakymais. Tada Kantas perskaitė škotų filosofą Davidą Hume'ą. D. Hume'as bandė išsiaiškinti, kokia yra mūsų patirtis, ir priėjo prie labai tvirtos nuomonės, vadinamos "skepticizmu", kad nėra nieko, dėl ko mūsų patirtis būtų tikra. Hume'as labai sukrėtė Kantą, ir jis pažvelgė į išmoktą teoriją nauju požiūriu. Jis ėmė bandyti ieškoti trečiojo kelio, kitokio nei du, kuriuos Kantas vadino "skepticizmu" ir "dogmatizmu".

Kantas skaitė kitą mąstytoją, vardu Jeanas-Jacques'as Rousseau. Jo mintys apie žmogų, ypač apie moralę, žmogaus laisvę ir amžinąją taiką, padarė Kantui įspūdį.

Filosofija

Kai kurie tyrinėtojai mėgsta priskirti Kantą prie vokiečių idealistų, tačiau pats Kantas šiai grupei nepriklausė.

Žinomiausias Kanto veikalas yra 1781 m. išleista knyga "Grynojo proto kritika" (Kritik der reinen Vernunft). Savo mąstymo būdą Kantas vadino ne filosofija, o kritika. Kantas teigė, kad kritika yra pasirengimas tikrosios filosofijos sukūrimui. Pasak Kanto, žmonės turėtų žinoti, ką gali žmogaus protas ir kokias ribas jis turi. Grynojo proto kritikoje Kantas parašė kelias žmogaus proto ribas - tiek ką nors jausti, tiek mąstyti. Kalbant apie jutimą, žmogaus suvokimo viduje yra dvi ribos: erdvė ir laikas. Nėra jokių fizinių objektų, o tik mūsų proto ribos, kurios veikia kiekvieną kartą, kai ką nors jaučiame pojūčiais. Kalbant apie mąstymą, jis sakė, kad yra dvylika kategorijų arba grynai racionalių sąvokų, suskirstytų į keturias sritis: kiekybę, kokybę, santykį ir modalumą. Kantas manė, kad žmogaus protas šias sąvokas taiko viskam.

Ideologija

Ar tai, ką galvojame, tėra mūsų fantazija? Kantas atsakė: "Ne", nors be tų juslinių ir racionalių apribojimų mes nieko negalime galvoti, tada Kantas buvo įsitikinęs, kad už mūsų apribojimų bus kažkas, ko negalime pažinti tiesiogiai, ir net su apribojimais mes galime kažką pažinti. Tai negali būti ir asmeninė fantazija, nes tie ribotumai buvo bendri visiems žmogiškiesiems protams iki mūsų konkrečios patirties. Tai, ko negalėjome pažinti tiesiogiai, Kantas vadino Ding an sich -- "pačiu daiktu". Galime mąstyti "daiktą savaime", bet negalime apie jį turėti jokios patirties ir jo pažinti. Dievas, sielos amžinybė, gyvenimas po mirties - tokie dalykai priklauso "pačiam daiktui", todėl, pasak Kanto, jie nebuvo tinkami filosofijos objektai, nors žmonės nuo seniausių laikų mėgo apie juos diskutuoti.

Knygos

Kantas parašė dar dvi knygas, pavadintas "Kritika": Praktinio proto kritika (1788) ir Nuosprendžio kritika (1790). Praktinio proto kritikoje Kantas rašė apie laisvės ir Dievo problemą. Tai buvo pagrindinis jo etikos veikalas. Teismo kritikoje Kantas rašė apie grožį ir teleologiją, arba problemą, ar apskritai yra tikslas, ar pasaulis, gyva būtybė turi priežastį egzistuoti ir pan. Abiejose knygose Kantas teigė, kad negalime atsakyti į šias problemas, nes jos susijusios su "pačiu daiktu".

Įtaka

Kantas padarė didelę įtaką kitiems mąstytojams. XIX a. Kantas darė įtaką tokiems vokiečių filosofams kaip Fichtė, Šelingas, Hegelis, Šopenhaueris ir tokiems rašytojams kaip Herderis, Šileris ir Gėtė.

XX a. pradžioje Kanto idėjos padarė didelę įtaką vienai vokiečių filosofų grupei. Jie tapo žinomi kaip naujieji kantistai. Vienas iš jų, Vindelbandas, teigė, kad "kiekviena filosofija iki Kanto liejosi į Kantą, o kiekviena filosofija po Kanto liejosi iš Kanto".

Kantas padarė įtaką daugeliui šiuolaikinių mąstytojų, įskaitant Hannah Arendt ir Johną Rawlsą.