Johann Wolfgang von Goethe

Ankstyvasis gyvenimas

Gėtė gimė Frankfurte prie Maino, Vokietijoje. Jo tėvas buvo išsilavinęs ir labai griežtas. Kai jis gimė, motinai buvo tik aštuoniolika metų. Būdamas mažas berniukas, Gėtė pradėjo rašyti istorijas ir pjeses savo draugams. Jaunystėje išmoko graikų, lotynų ir prancūzų kalbų. Nuo 1765 m. iki 1768 m. Leipcige studijavo teisę. Jis taip pat parašė keletą laiškų, kurie vertinami kaip gražūs ir rodė jo, kaip rašytojo, perspektyvą. Nuo 1770 iki 1771 m. tęsė studijas Strasbūre. Jis prisijungė prie kitų jaunuolių, kurie norėjo pakeisti vokiečių rašymo būdą. Jis manė, kad tokie žmonės kaip Johannas Christophas Gottschedas pernelyg griežtai vertino poezijos rašymą. Vietoj Apšvietos idėjų jis norėjo, kad poetai būtų kūrybingi ir kurtų savo taisykles.

Vienas žmogus, kuris turėjo daug naujų idėjų, buvo poetas Johannas Gottfriedas von Herderis. Herderis mėgo Šekspyro pjeses (kurias išmoko vokiškai) ir liaudies poeziją. Šios idėjos sudomino Gėtę ir jis padėjo Herderiui rinkti liaudies poeziją. Abu vyrai tikėjo, kad poezija visada turi kilti iš širdies ir būti pagrįsta poeto patirtimi, o ne senamadišku įsivaizdavimu, koks turi būti geras eilėraštis. Šiuo laikotarpiu buvo parašyti kai kurie žinomiausi Gėtės eilėraščiai, pavyzdžiui, Heidenröslein, Der König in Thule ir Erlkönig.

Per savo gyvenimą Gėtė įsimylėjo kelias moteris. Ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu jis buvo įsimylėjęs merginą, vardu Friederike Brion, pastoriaus dukterį. Keletas jo eilėraščių yra įkvėpti jos. Jis labai liūdėjo, kai jie išsiskyrė. Mylimojo apleistumo jausmas aptinkamas daugelyje Gėtės kūrinių. Visi jie paremti jo paties patirtimi. Nusivylimas meile įkvėpė jį rašant apie Verterį kūrinyje "Die Leiden des jungen Werthers" ir Gretchen didingoje pjesėje "Faustas". Jo eilėraščiuose taip pat atsiskleidžia jo idėjos apie mokslą ir filosofiją.

Die Leiden des jungen Werthers (Jaunojo Verterio kančios) - tai laiškų forma parašyta knyga. Wertheris yra jaunuolis, kuris aistringai įsimyli merginą Lotę, ištekėjusią už kito vyro. Pabaigoje Verteris nusižudo. Knyga sulaukė didelio pasisekimo visoje Europoje. Žmonės kalbėjo apie "Verterio karštinę". Daug jaunų vyrų, nusivylusių meile, kopijavo Verterį ir nusižudė.

Gėtės garsiausias kūrinys yra labai ilga pjesė "Faustas". Ją rašydamas jis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Tuo metu jis rašė pirmąją "Fausto" versiją. Joje, paremtoje legendiniu personažu, pasakojama apie žmogų, vardu Faustas, pavargusį nuo mokslų ir norintį kuo didesnės laimės. Velnias (pjesėje vadinamas Mefistofeliu) sako Faustui, kad gali jam padėti tai pasiekti, tačiau galiausiai Faustas turi atiduoti jam savo sielą ir kartu su juo keliauti į pragarą. Faustas naudojasi magija tikėdamasis, kad ji jam viską pasakys apie gyvenimą.

Be rašymo, Goethe darė ir teisininko karjerą. Tinklalapyje 1772jis keturis mėnesius praleido Vetzlare, kur dirbo Imperatoriškajame teisme. Čia jis susirado naujų draugų, tarp jų ir jauną merginą, kuri jau buvo susižadėjusi su kitu.

Vidurinysis laikotarpis: Atvykimas į Veimarą iki Šilerio mirties (1775-1805)

Gėtė buvo gerai išsilavinęs, mokėjo organizuoti ir bendrauti su svarbiais žmonėmis. Vienuolika metų jis dirbo Veimaro dvare pas jauną kunigaikštį Karlą Augustą. Jis tapo kunigaikščio kabineto nariu, o vėliau ir pirmininku. Jam teko organizuoti kelių tiesimo projektus, rūpintis parkais ir pastatais. Studijavo geologiją, mineralogiją, botaniką ir anatomiją. Jis įsimylėjo moterį Šarlotę fon Štein, kuri buvo ištekėjusi ir turėjo kelis vaikus. Jis rašė jai meilės laiškus, o ji įkvėpė jį parašyti daugybę eilėraščių. Tuo metu jis manė, kad vyro užduotis gyvenime - būti naudingam. Tuo metu jo knygų herojai dažnai būdavo ne genijai, o paprasti žmonės.

Po kurio laiko jis suprato, kad dėl darbo valstybės tarnyboje nebeturi laiko rašyti, todėl 18 mėnesių išvyko į Italiją. Jis pamėgo kraštovaizdį ir sukūrė daugybę eskizų, skaitė senovės poetus ir meno istorijos knygas. Parašė eiliuotą pjesę "Ifigenija Tauridėje" (Iphigenie auf Tauris), kurioje klasicizmo grožis dera su puikia poezija.

Grįžęs iš Italijos jis vėl apsigyveno Veimare. Antrą kartą lankėsi Italijoje. Labai susidraugavo su garsiu poetu ir dramaturgu Frydrichu Šileriu. Abu vyrai kalbėjosi apie daugelį savo idėjų ir padėjo vienas kitam, siūlydami kritiką savo kūriniams. Jis rašė trumpus kūrinius, pavyzdžiui, "Hermanas ir Dorotėja" (Hermann und Dorothea), kuriame pasakojama apie gyvenimą mažame Vokietijos miestelyje Prancūzijos revoliucijos metu.

Tuo metu jis dirbo du didžiausios svarbos darbus. Vienas jų - romanas "Wilhelm Meisters Lehrjahre". Tai pavyzdys to, kas vokiškai vadinama "Bildungsroman", kas reiškia kažką panašaus į "Švietimo romaną". Tai reiškia romaną, kuriame vaizduojamas augantis, charakterį ugdantis ir pasaulį pažįstantis žmogus. Ši knyga padarė labai didelę įtaką XIX a. romantiniam romanui ir visiems vėlesniems vokiečių autobiografiniams romanams. Prie šios knygos Gėtė praleido daug metų.

Antrasis nepaprastai svarbus kūrinys buvo jo pjesė "Faustas". Jis pakeitė pirminę versiją, sujungdamas visus mažus fragmentus į vieną didelę pjesę. Ją rašydamas Šileris davė jam patarimų. Faustas sudaro sandėrį su velniu Mefistofeliu, kuris pažada jam viską, ko tik gali trokšti jo siela: puikų gyvenimą, auksą, moteris ir garbę. Jis pasirašo paktą savo krauju.

Vėlesnis gyvenimas (1805-1832)

Tuo metu Napoleonas kariavo visoje Europoje. Vokietija, kurią tebesudarė daug mažų šalių, buvo Prancūzijos priešė. Gėtė visada laikė Napoleoną didvyriu. Jo idėjos apie politiką vis dar rėmėsi XVIII a. idėjomis. Jis nekentė karo, todėl nedalyvavo politikoje, o daugiausia dėmesio skyrė mokslui ir literatūrai. Jis parašė knygą "Išrinktosios giminystės" (Die Wahlverwandtschaften), kurioje kalbama apie skyrybų problemą. Kai kurios jo mokslinės idėjos panaudotos pasakojime, nes jis kalba apie tai, kaip du cheminiai junginiai gali išsiskirti ir sudaryti naujas sąjungas. Jis tai palygina su žmonėmis savo istorijoje. Jo eilėraščiai "Westöstlicher Divan" yra vieni geriausių. Jis naudoja Persijos ir kitų Rytų šalių idėjas kartu su idėjomis iš Vakarų. Jame daug palyginimų apie žmogaus gyvenimą.

Daug įdomių dalykų, kuriuos pasakė Gėtė, užrašė jo draugas Eckermannas ir išleido juos knygoje "Pokalbiai su Gėte". Gėtė taip pat rašė apie savo gyvenimą autobiografijoje, kurią pavadino Dichtung und Wahrheit (Poezija ir tiesa). Knygoje pasakojama apie jo jaunystę iki pat atvykimo į Veimarą. Ją sudaro keturios dalys. Ketvirtoji dalis buvo išleista po jo mirties. Pavadinimą jis pasirinko norėdamas parodyti, kad pasakoja tiesą apie savo gyvenimą, tačiau kai kurių įvykių eiliškumą pakeitė, kad knyga taptų poetine.

Gėtė parašė "Vilhelmo Meisterio" tęsinį (toliau einančią dalį), pavadintą "Vilhelmo Meisterio klajonių metai" (Wilhelm Meisters Wanderjahre). Jį sudaro kelios dalys, kurios yra tarsi atskiros istorijos. Juose pasakojama apie Vilhelmo Meisterio santykius su visuomene ir apie tai, kaip jam tenka keisti savo būdą, kad pritaptų prie kitų žmonių.

Goethe's "Faustas" padarė jį didžiausiu Europos literatūros žmogumi. Gyvenimo pabaigoje jis baigė antrąją "Fausto" dalį. Ją skaityti gana sunku, ji labiau primena ilgą poemą nei draminę pjesę. Joje kalbama apie jo idėjas apie alegoriją, mokslą ir filosofiją.

Gėtė mirė Veimare 1832 m. kovo 22 d. Pradėjęs kaip didis XVIII a. klasikas, jis baigė kaip XIX a. jaunas romantikas. Niekas kitas neturėjo tokios didelės įtakos to meto menui ir literatūrai.

Svarbiausi jo darbai

• Götz von Berlichingen mit der eisernen Hand, 1774 m.
• Prometėjas, 1774 m.
• Die Leiden des jungen Werthers, 1774 m.
• Ifigenija Tauridėje, 1779 m.
• Torquato Tasso, 1780 - 1790 m.
• Römische Elegien, 1788-90 m.
• Venezianische Epigramme, 1790 m.
• Faustas. Fragmentas, 1790
• Wilhelm Meisters Lehrjahre, 1795/96 m.
• Faustas. Eine Tragödie, 1808
• Spalvų teorija, 1810 m.
• West-östlicher Divan, 1819 m.
• Faustas II, 1833 m.