Johannes Brahms

Jo gyvenimas

Ankstyvieji metai

Brahmsas gimė Vokietijoje. Jo tėvas buvo Hamburgo miesto orkestro kontrabosininkas. Jis tikriausiai davė berniukui pirmąsias muzikos pamokas. Netrukus jis mokėsi groti fortepijonu pas mokytoją Otto Cosselį. Kai 1843 m. Brahmsas grojo viešame koncerte, amerikiečių agentas paprašė jo gastroliuoti Amerikoje, tačiau jo mokytojas suprato, kad jis per jaunas. Jis pasakė, kad Johannesas turėtų mokytis pas Eduardą Markseną, žinomą mokytoją Hamburge. 1848 m. jis jau grojo fortepijono rečitalius. Jis taip pat pradėjo komponuoti ir keletą savo kūrinių nusiuntė Robertui Šumanui, prašydamas jo patarimo. Šumanas siuntą grąžino neatplėštą.

Tuo metu Hamburge buvo daug vengrų muzikantų. Brahmsui patiko jų liaudies muzika, pasižyminti neįprastais ritmais, mažomis trioletų figūromis ir rubato pojūčiu. Ji turėjo daryti įtaką jo paties komponavimo stiliui. Vienas iš vengrų vadinosi Remenyi. Jis grojo smuiku ir Brahmsas dažnai jam akomponuodavo koncertuose. Jie kartu vyko į gastroles ir susipažino su tokiais žymiais žmonėmis kaip kompozitorius Francas Listas ir smuikininkas Jozefas Joachimas, kuris daugelį metų tapo artimu Brahmso draugu. Joachimas liepė Brahmsui nuvykti pas Šumaną ir jo žmoną Klarą į Diuseldorfą. Šumanui patiko Brahmsas ir jis matė, kad jis bus didis kompozitorius, todėl parašė apie jį straipsnį savo muzikos žurnale. Straipsnis vadinosi: Neue Bahnen ("Nauji keliai"). Pasirodo, Šumanas buvo teisus: Brahmsas iš tiesų tapo garsiu kompozitoriumi ir atrado "naujus kelius" (naujus komponavimo būdus). Brahmsas liko labai artimas Šumano draugas. Kai Šumanas patyrė nervinį sukrėtimą, Brahmsas nuvyko pas jį į Diuseldorfą. Netrukus Brahmsas įsimylėjo 14 metų už save vyresnę Klarą. Po Roberto Šumano mirties jis ir toliau ją mylėjo, jie palaikė artimus santykius, nors Brahmsas domėjosi kitomis moterimis ir buvo trumpai susižadėjęs. Tačiau jis niekada nevedė.

Ankstyvoji karjera Hamburge

1859 m. Brahmsas apsigyveno Hamburge. Jis įkūrė moterų chorą ir parašė bei aranžavo jam daug muzikos. Jo Pirmasis fortepijoninis koncertas sulaukė didelės sėkmės Hanoveryje ir Hamburge, bet ne Leipcige, kur daugelis žmonių pirmenybę teikė pašėlusiai romantinei F. Liszto muzikai, kuri gerokai skyrėsi nuo klasikinės muzikos stiliumi paremto Brahmso stiliaus. Brahmsas nusprendė vykti į Vieną. Ten jis turėjo likti iki gyvenimo pabaigos.

Pirmieji metai Vienoje

Vienoje jis greitai susirado daug draugų, kuriems patiko jo muzika. Trumpą laiką jis vadovavo Vienos dainavimo akademijos chorui, kuris dainavo kai kuriuos jo kūrinius. Jis susipažino su Vagneriu. Vagneris bijojo, kad Brahmsas pradės rašyti operas, kurios bus garsesnės už jo paties. Todėl Wagneris parašė straipsnį, kuriame teigė, kad Brahmsas yra labai blogas dirigentas. Vagneris pasidarė Brahmso, kuris vis tiek niekada neparašė jokių operų, priešas.

1870 m. Brahmsas tapo koncertų ciklo "Vienna Gesellschaftskonzerte" vadovu. Jis vis labiau garsėjo kaip kompozitorius, tačiau jam niekada nelabai sekėsi diriguoti, todėl 1875 m. koncertus pradėjo vesti dirigentas Hansas Richteris. Tais metais jis baigė vieną didžiausių savo kūrinių: Antonijaus choralo variacijas (kartais klaidingai vadinamos Variacijomis Haydno tema).

Šlovės metai

Pagaliau 1876 m. jis leido atlikti savo Pirmąją simfoniją. Iš pradžių ji neturėjo didelio pasisekimo, tačiau Vienoje publikai patiko. Jis ėmė kurti daug savo geriausių kūrinių ir gavo daugybę universitetų apdovanojimų. Žiemą jis rengdavo koncertus, o vasarą laiką leisdavo komponuodamas. Paskutinę simfoniją (Ketvirtąją simfoniją) parašė 1885 m., dirigavo ją ir su orkestru išvyko į gastroles po Vokietiją ir Nyderlandus.

Nuo 1889 m. Brahmsas kiekvieną vasarą praleisdavo Išeivijoje, kur turėjo daug draugų. Iki 1890 m. jis nutarė nebekomponuoti, nors po pažinties su klarnetininku Richardu Miulfeldu (Richard Mühlfeld) parašė keturis gražius kūrinius klarnetui. 1896 m. jis parašė Keturias rimtas dainas, kurias tikriausiai įkvėpė liūdna Klaros Schumann mirtis. Kitais metais Brahmsas mirė nuo vėžio Vienoje. Nuo tos pačios ligos mirė ir jo tėvas.

Jo muzika

Brahmsas parašė daug vokalinės muzikos. Didžiausias iš šių kūrinių yra "Vokiškasis requiem". Buvo daug kūrinių chorams ir didelis dainų su fortepijono akompanimentu (Lieder) rinkinys. Parašė daug fortepijoninės muzikos, kurią sudaro sonatos ir daug trumpesnių kūrinių, tokių kaip fantazijos, rapsodijos, baladės, intermezzo, kaprisai ir romansai. Jo kamerinės muzikos kūriniai - styginių kvartetai, kvintetai ir sekstetai, fortepijoniniai trio, kvartetai ir fortepijoninis kvintetas. Parašė keturias simfonijas ir keturis koncertus: du fortepijonui, vieną smuikui ir vieną smuikui bei violončelei (dvigubą koncertą). Vokiečių Requiem yra didžiausias jo vokalinis kūrinys.

Brahmsas taip pat labai domėjosi senąja muzika ir padėjo redaguoti François Couperino bei savo draugo Roberto Schumanno muziką.