Johannesas Brahmsas (1833 m. gegužės 7 d. - 1897 m. balandžio 3 d.) - garsus vokiečių kompozitorius. Karjerą pradėjo kaip pianistas. Jis visada buvo labai savikritiškas ir sunaikindavo bet kokį kūrinį, kuris, jo manymu, nebuvo tikrai geras. Jis manė, kad žmonės tikisi, jog jis bus "kitas Beethovenas", ir daug metų praleido prie savo pirmosios simfonijos, kol leido ją atlikti. Galiausiai jis iš viso parašė keturias simfonijas, taip pat keturis koncertus ir daugybę chorinių kūrinių, įskaitant requiem. Jis taip pat rašė kamerinę muziką, fortepijoninę muziką ir vokiškas menines dainas, arba Lieder. Viena žinomiausių jo dainų yra Wiegenlied ("lopšinė"), dažnai vadinama "Brahmso lopšine", kuri dažnai skamba muzikinėse dėžutėse.

Biografija

J. Brahmsas gimė Hamburge vargingoje muzikinėje šeimoje. Ankstyvus pianisto įgūdžius jam padėjo tobulinti mokytojas Eduardas Marxsenas. Jaunystėje Brahmsas koncertavo kaip akompanieruotojas ir pianistas, dažnai grojo kavinėse ir smulkiose salėse. 1853 m. jis susipažino su Robertu ir Clara Schumannais — šis pažintis pakeitė jo karjerą: R. Schumanno atsiliepimas apie jaunojo talentą paskelbė Brahmsą platesnio dėmesio centre.

Vėliau Brahmsas gyveno ir dirbo Vokietijoje ir Austrijoje, daug laiko praleido Vienoje, kur ir mirė 1897 m. Jis buvo gana uždaras, bet užmezgė glaudžius ryšius su daugeliu muzikantų, ypač su pianistė Clara Schumann, kuri nuolat skatino jo kūrybą ir atlikimus.

Kūryba ir stilistika

Brahmsas laikomas romantizmo tradicijos atstovu, bet kartu jis stipriai rėmėsi klasicistinėmis formomis ir kontrapunktu. Jo muzika pasižymi griežta forma, motyvine vystykla ir polifoniniu raštu, dažnai su perdita melancholiška, lyrine nuotaika. Brahmsas vengė programinės muzikos stiliaus ir vertino "absoliučią" muziką — muziką, kuri pati savaime perteikia idėjas be išorinių siužetų.

Jis buvo žinomas kaip perfekcionistas: ilgai tobulino partitūras, naikindavo tai, ką laikė nepakankamai geru, ir dažnai atidėliodavo didžiųjų kūrinių publikavimą ar premjerą. Tą patį galima pastebėti jo simfoniniame kūryboje: pirmajai simfonijai parašyti prireikė daugelio metų, dalinai dėl jo lyginimų su Beethovenu ir noro pasiekti aukštą meninį lygį.

Garsiausi kūriniai

  • Simfonijos — Keturios simfonijos: Simfonija Nr. 1, op. 68; Nr. 2, op. 73; Nr. 3, op. 90; Nr. 4, op. 98. Jos yra Brahmso sinfoninio palikimo centre.
  • Koncertai — Du fortepijoniniai koncertai (Op. 15 ir Op. 83), Violončelės ir smuiko duetų koncertas (Dvigalvis koncertas — Double Concerto, Op. 102) ir smuiko koncertas (Op. 77).
  • Chorinė muzika — Ein deutsches Requiem (Vokiečių rekvijemas), op. 45, vienas iš svarbiausių jo choro kūrinių, parašytas religinių tekstų redukuota, humanistine intonacija.
  • Kamerinė muzika — fortepijono kvartetai ir kvintetai, styginių kvartetai, violončelės sonatos, Klarineto kvintetas, kurie dažnai laikomi kameros muzikos šedevrais.
  • Fortepijoninė muzika — intermecciai (op. 117, 118, 119), sonatos ir daugybė mažų lyrinių kūrinių, kuriais Brahmsas prisidėjo prie fortepijoninės literatūros.
  • Dainos (Lieder) — daugybė meninių vokalinių kūrinių; viena populiariausių — Wiegenlied (lopšinė), dažnai vadinama "Brahmso lopšine".
  • Populiarios melodijos — Hungarian Dances (Vengrų šokiai) — serija šokių, kuriuos Brahmsas parašė ir kurie tapo itin populiarūs dėl savo ritmiškumo ir melodinės išraiškos.
  • Atvertimai ir uvertiūros — Academic Festival Overture (Op. 80) ir Tragic Overture (Op. 81) — dažnai atliekamos kaip koncertinės uvertiūros.

Asmeninis gyvenimas ir palikimas

Brahmsas niekada nesusituokė. Jo santykiai su Clara Schumann buvo sudėtingi ir gilūs — tiek draugiški, tiek kūrybiški. Dėl savo uždaro charakterio ir aukštų reikalavimų sau jis neieškojo plačios socialinės šlovės, bet išlaikė gilų įtakos ryšį su muzikiniais draugais.

Johanneso Brahmso muzika paliko gilų pėdsaką klasikinėje tradicijoje: jo kūriniai yra repertuaro pagrindas, o jo požiūris į formą, motyvą ir kontrapunktą daro įtaką tiek atlikėjams, tiek kompozitoriams. Brahmso kūriniai dažnai atliekami koncertų salėse, įrašomi ir studijuojami kaip pavyzdys, kaip derinti klasikines struktūras su romantine emocionalumu.

Trumpa santrauka: Johannesas Brahmsas buvo vienas svarbiausių XIX a. kompozitorių — perfekcionistas, tradicijų gerbėjas ir kūrėjas, kuris sujungė klasikinę formą su romantine išraiška. Jo simfonijos, koncertai, chorai, kameros ir fortepijoniniai kūriniai išlieka svarbia dalimi pasaulinio klasikinio repertuaro.