Requiem (arba Requiem mišios) – tai Romos katalikų bažnyčios Eucharistijos pamaldos, kurių metu meldžiamasi už mirusio žmogaus sielos ramybę. Rekviem mišioms skirti tradiciniai žodžiai parašyti lotynų kalba. Geriausiai žinoma Requiem mišių dalis prasideda žodžiais „Requiem aeternam dona eis, Domine“ („Duok jiems amžiną atilsį, Viešpatie“), todėl visa pamaldų dalis ir vadinama „Requiem“.

Requiem tekstas ir struktūra

Tradicinis Requiem mišių tekstas susideda iš kelių dalių, iš kurių populiariausios klasikinėse muzikos aranžuotėse yra šios (eilės tvarka gali skirtis):

  • Introitus („Requiem aeternam“)
  • Kyrie
  • Sequentia („Dies Irae“ – ši dalis ypač dramatiška daugelyje kūrinių)
  • Offertorium
  • Sanctus ir Benedictus
  • Agnus Dei
  • Communio („Lux aeterna“ ir kt.)

Nors dauguma klasikinių Requiem kūrinių naudoja lotynišką tekstą, kompozitoriai neretai modifikavo ar papildė tekstą, taip pat rašė savo versijas vietinėmis kalbomis arba įtraukė papildomų poetinių intarpų.

Istorija ir muzikos raida

Eucharistijos šventimas meldžiantis už mirusius žmones siekia mažiausiai II amžių. Viduramžiais Requiem mišių tekstai buvo giedami grigališkuoju choralu, kuris tolygiai ir meditaciškai perteikdavo liturginę maldą.

Vėliau, Renesanso epochoje bažnytinė muzika dažniausiai tapo polifonine — keli balsai persipina ir sukuria turtingą tekstūrą. Tokius polifoninius Requiem rašė, pavyzdžiui, Johannesas Ockeghemas.

Polifonija tęsėsi ir baroko laikotarpiu (XVII ir XVIII a. pradžioje), nors kitose formose, pavyzdžiui, operoje, vystėsi naujesni teatralizuoti ir ekspresyvūs stilistiniai sprendimai. Requiem mišių tradicija taip pat palaipsniui iškilo iš grynai liturginio konteksto į koncertinę praktiką.

Requiem kaip koncertinis kūrinys

Nuo XVIII a. ir ypač XIX a. daug Requiem kūrinių buvo rašoma ne vien tik bažnytinėms pamaldoms, bet ir koncertams. Kompozitoriai išlaikydavo lotynišką tekstą arba adaptuodavo jį pagal savo meninę idėją. Tokiu būdu Requiem tapo svarbia oratorinės ir chorinės literatūros dalimi.

Žymiausi kūriniai ir kompozitoriai

Per kelis šimtmečius muziką kūrė daugybė kompozitorių. Tarp žymiausių ir istoriškai svarbiausių yra šie:

  • W. A. Mozart – garsusis Mozarto Requiem (K. 626). Kompozicija liko nebaigta po kompozitoriaus mirties; ją pabaigė jo mokinys Franz Xaver Süssmayr. Šis kūrinys dažnai laikomas vienu iš didžiųjų klasikinės muzikos šedevrų.
  • Luigi Cherubini – parašė Requiem c-moll, skirtą kasmetiniam Liudviko XVI egzekucijos minėjimui, taip pat Requiem d-moll, kuris vėliau skambėjo jo pačio laidotuvėse.
  • Giuseppe Verdi – parašė teatralią ir dramatišką Messa da Requiem (1874). Verdi dažnai perdirbo ir pertvarkė tradicinius Requiem mišių tekstus, suteikdamas kūriniui operišką monumentalumą.
  • Gabriel Fauré – 1888 m. parašytas jo „Requiem“ pasižymi ramybės ir paguodos nuotaika: orkestracijoje Fauré vengė griausmingumo (beveik be smuikų, išskyrus solo „Sanctus“ dalyje), išryškindamas maldos tylą; 1900 m. jis padarė pataisymus ir pridėjo svarbų baritono solo.
  • Johannes Brahms – parašė kūrinį pavadintą Ein Deutsches Requiem („Vokiškas Requiem“). Šis kūrinys neįprastas tuo, kad Brahmsas nesirinko tradicinių lotyniškų tekstų, o panaudojo ištraukų iš vokiškojo Biblijos vertimo, orientuodamasis į paguodą gyviesiems.
  • Anton Bruckner, Camille Saint-Saëns ir Antonín Dvořák taip pat paliko žymių Requiem kūrinių chorinei literatūrai.
  • Benjamin Britten – XX a. vienas žymiausių kūrinių yra jo Karo requiem (sukurtas 1961–1962 m., pirmą kartą atliktas 1962 m.). Šis kūrinys sujungia lotyniškus Requiem mišių tekstus su anglų kalba parašytais Vilfredo Oweno eilėraščiais, kurie atspindi karo siaubą. Brittenas skyrė solistus: sopranas (dainuoja lotynišką tekstą kartu su choru), o baritonas ir tenoras atlieka angliškas Owen eilėraščio partijas, simbolizuodami skirtingų šalių kareivius. Kūrinys buvo užsakytas ir sukurtas Koventrio katedrai, atstatytai po jos sunaikinimo per Antrąjį pasaulinį karą.
  • Igor Stravinsky – parašė „Requiem Canticles“ (1966), kurio stilius atspindi XX a. modernizmo įtaką ir yra konceptualiai nutolęs nuo romantiškos tradicijos.

Requiem šiandien ir reikšmė

Requiem tradicija išliko gyva ir XX–XXI a. kompozicijoje: kai kurie kūriniai yra glaudžiai liturginiai, kiti skirti koncertiniam atlikimui arba netgi turi protesto, memorialo ar refleksijos apie karo ir mirties temą funkcijas. Kompozitoriai laisvai interpretuoja tekstą, įtraukia vietines kalbas, šiuolaikines poezijas arba instrumentines poetiškas refleksijas.

Be klasikinės muzikos repertuaro, Requiem motyvai ir fragmentai dažnai panaudojami kine, prisiminimų renginiuose ir memorialuose — tai ženklas, kad muzika gali perteikti tiek liturginę pagarbą mirusiesiems, tiek plačią kultūrinę ir emocinę reikšmę.

Pastabos apie atlikimą

  • Dauguma didžiųjų Requiem kūrinių reikalauja didelio choro, solistų ir orkestro, todėl dažnai atliekami koncertiniuose saliųose.
  • Bažnytiniame kontekste po Vatikano II suintensyvėjo diskusijos dėl vietinių kalbų naudojimo liturgijoje; vis dėlto lotyniškasis tekstas išlieka daugelio kompozicijų ir atlikimų standartu.

Requiem – tai ne tik liturginė forma, bet ir plati muzikos tradicija, kuria kompozitoriai per šimtmečius reiškė pagarbą mirusiems, tyrinėjo mirties ir atminties temas bei kūrė vienus įspūdingiausių choro ir orkestro darbų.