Anton Bruckner

Gyvenimas

Brucknerio tėvas buvo vargonininkas ir mokyklos direktorius mažame Austrijos kaimelyje. Būdamas ketverių metų Bruckneris jau turėjo muzikinių gabumų. Jis mažyčiu smuiku grojo giesmių melodijas, o paskui šeimos spinetu atrasdavo joms tinkančius akordus. Būdamas dešimties metų, jis kartais grodavo kaimo vargonais per pamaldas. Po tėvo mirties 1837 m. jis tapo chorvedžiu Švento Florijono vienuolyno mokykloje, kur 1848 m. tapo vienuolyno bažnyčios vargonininku. Tuo metu jis pradėjo kurti ir parašė Requiem d-moll. Jam patiko Šuberto ir Mendelsono muzika, jie darė įtaką jo komponavimo būdui.

Nors jis buvo laimingas Šventojo Florijono mokykloje, draugai jam sakė, kad turėtų ieškotis geresnio darbo. Jie privertė jį kreiptis dėl vargonininko darbo Linco katedroje, kurį jis nesunkiai gavo. Tuo tarpu jis stengėsi daugiau sužinoti apie harmoniją ir lankė kursus pas garsų mokytoją Simoną Sechterį. Vėliau jis lankė orkestruotės kursus pas mokytoją Otto Kitzlerį. Jis labai susidomėjo romantizmo kompozitorių, tokių kaip Lisztas, Berliozas ir ypač Wagneris, muzika. 1864 m. jis parašė Mišias d-moll chorui ir orkestrui, kuriose aiškiai atsiskleidė Wagnerio įtaka. 1866 m. baigė pirmąją iš savo devynių simfonijų. Jis taip pat parašė keletą labai gražių motetų, kurie priskiriami prie geriausių XIX a. muzikos kūrinių, parašytų Romos katalikų bažnyčiai.

1866 m. jis tris mėnesius praleido sanatorijoje po nervinio sukrėtimo. Vėlesniais metais jis dažnai sirgo depresija.

1868 m. jis tapo Vienos konservatorijos profesoriumi, kur dėstė harmoniją ir kontrapunktą. Tai buvo puikus darbas. Paskutiniuosius 25 gyvenimo metus jis praleido mokydamas ir kurdamas savo simfonijas. Jis taip pat keliavo ir rengė vargonų rečitalius Notre Dame Paryžiuje, Karališkojoje Alberto salėje ir Krištoliniuose rūmuose Londone.

Jo muzika buvo labai moderni savo laikmečiui ir kai kuriems žmonėms, tarp jų ir garsiam muzikos kritikui Eduardui Hanslickui, ji nepatiko. Hanslickas sakė, kad Bruckneris kūrė kaip Wagneris, bet nors Bruckneris mokėsi iš Wagnerio, jis jo tiesiog nekopijavo. Brucknerio muzikoje atsiskleidžia stipri jo paties asmenybė. Hanslickas, kuriam labiau patiko Brahmso simfonijos, rašydamas blogas recenzijas apie jo muziką padarė daug žalos Bruckneriui. Jis buvo Vienos universiteto Muzikos fakulteto dekanas ir nenorėjo, kad Bruckneris būtų paskirtas universiteto dėstytoju. Tačiau 1875 m. Bruckneris vis dėlto gavo šį darbą. Jis vis labiau garsėjo, ypač po to, kai 1884 m. didysis dirigentas Artūras Nikišas (Arthur Nikisch) Leipcigo Gewandhauso rūmuose pirmą kartą atliko jo Septintąją simfoniją. Jam buvo suteikta daugybė apdovanojimų. Mirties dieną jis dar nebuvo baigęs 9-osios simfonijos. Jis buvo palaidotas Švento Florijono bažnyčioje.

Asmenybė

Bruckneris visada išliko paprastas žmogus, kuris rengėsi ir elgėsi kaip žmogus iš mažo kaimo. Jis niekada nesijautė labai pasitikintis savimi ir nuolat klausinėjo kitų žmonių, ar yra pakankamai geras savo darbui. Jis niekada nebuvo vedęs ir su niekuo neturėjo tinkamų santykių, nors buvo įsimylėjęs kelias jaunas moteris.

Muzika ir pasiekimai

Brucknerio simfonijose atsiskleidžia nuostabus gebėjimas lėtai ir ilgai plėtoti idėjas. Kai kurios lėtosios dalys trunka apie 30 minučių. Jo muzika auga etapais iki didelių kulminacijų, panašiai kaip vargonų muzika. Jo scherzos (trečiosios dalys) yra melodingos šokių dalys, kurios dažnai skamba kaip kaimiški šokiai. Jo muzika pasižymi puikiais harmoniniais ir polifoniniais įgūdžiais. Bruckneris dažnai taisė (keitė) savo muziką. Dėl to šiandien dirigentams dažnai kyla problemų, nes jie turi nuspręsti, kurią versiją naudoti. Daugelis muzikų mano, kad dažnai pirmosios Brucknerio versijos buvo geriausios. Dažnai pataisymai buvo karpymai, kuriais siekta sutrumpinti simfoniją, kad orkestrai ją dažniau grotų, tačiau karpymai sugadina muzikos tėkmę. Šiandien Brucknerį pripažįstame kaip vieną didžiausių simfonijų autorių, taip pat puikų chorinės muzikos kūrėją.