Vargonai

Kaip veikia organas

Organo aprašymas

Vamzdiniuose vargonuose muzikos natos skamba pučiant orą per vamzdžius. Kiekvienuose vargonuose turi būti vamzdžiai, kažkas, kas pučia orą, ir būdas valdyti, kuriais vamzdžiais grojama.

Vamzdžiai gaminami iš metalo arba medžio. Jie išrikiuojami eilėmis vargonų spintoje, kuri gali būti tokio pat dydžio kaip kambarys. Metaliniai vamzdžiai yra apvalūs. Jie gali būti pagaminti iš įvairių rūšių metalo, tačiau dažniausiai naudojamas alavo ir švino lydinys (arba metalų mišinys), vadinamas "taškuotuoju metalu", nes ant jo yra apvalių blizgančių dėmių. Dėl šio lydinio vamzdžiai skamba gerai, nes kietesnis alavas suteikia aiškumo ir raiškumo, o minkštesnis švinas - toninę šilumą. Labai maži vamzdeliai kartais gali būti gaminami iš sidabro, pavyzdžiui, fleitos. Kai kuriuose vargonuose taip pat yra keletas vamzdžių, pagamintų iš žalvario, kurie skamba kaip trimitai. Dauguma vargonų turi daug medinių vamzdžių. Mediniai vamzdžiai turi keturias plokščias puses ir skleidžia kitokį garsą nei "taškuoto metalo" vamzdžiai. Jų paprastai nematyti; jie tvarkingai išrikiuoti už didelių metalinių vamzdžių vargonų priekyje, kurie kartais būna nudažyti spalvomis ir raštais. Visi vamzdžiai turi būti pagaminti su apačioje siaurėjančiu galu, kuriuo pučiamas oras.

Kiekvienas vamzdis gali groti tik vieną natą, kuri priklauso nuo jo dydžio. Maži vamzdžiai groja aukštas natas, o dideli - žemas. Kiekvienas vamzdis turi savo ypatingą garsą, kuris priklauso nuo medžiagos, iš kurios jis pagamintas (medžio, žalvario ar taškuoto metalo), ir nuo vamzdžio formos. Vamzdžiai išdėstyti "eilėmis", kad visi tos pačios formos ir medžiagos vamzdžiai galėtų būti valdomi ir groti melodiją kartu, be visų kitų.

Vargonams pūsti orą naudojamos dėžės, vadinamos "pučiamųjų skryniomis". Vargonininkas, grodamas, mato mažą matuoklį, kuris parodo, ar pakanka oro. Pučiamųjų skrynios gali būti pripildytos dviem būdais. Senamadiškas būdas - tai didžiuliai "varpai" (žr. paveikslėlį), kuriuos žmogus didele rankena pumpuoja aukštyn ir žemyn. Taip įsiurbiamas oras ir pripildoma vėtrungė. Didelių vargonų vargonų varpinės pumpuoti sūpuoklėmis yra sunkus darbas. Dėl šios priežasties daugumoje šiuolaikinių vargonų yra elektros variklis ir didelis ventiliatorius, kuris pripildo pučiamųjų skrynią.

Vargonininkas vargonais groja klaviatūra, panašia į fortepijono klaviatūrą. Mažuose vargonuose gali būti tik viena klaviatūra, tačiau daugelyje vargonų yra dvi klaviatūros, o labai dideliuose - net penkios. Vargonininkai jų nevadina klaviatūromis, jie vadina jas "manualais". Vargonininkas kalbės apie "keturių manualų vargonus" (tai reiškia, kad jie yra dideli). Manualai išdėstyti ant vargonų "pulto", o vargonininkas sėdi ant suolo priešais pultą ir groja. Be manualų, yra dar dvi svarbios konsolės dalys. Tai ilgų medinių pedalų rinkinys, kuriais vargonininkas gali groti kojomis. Kiekvienas pedalas groja skirtingas natas.

Abiejose vadovų pusėse yra eilės "stotelių", panašių į rankenėles. Stoteles galima ištraukti arba įstumti. Kai stotelė ištraukiama, įjungiami kai kurie vamzdžių komplektai. Vargonininkas gali pasirinkti, ar groti garsiais, ar švelniais vamzdžiais, ar fleitos garsus skleidžiančiais vamzdžiais, ar dūdmaišio garsus skleidžiančiais vamzdžiais, ar saldžiais, ar aštriais vamzdžiais. Grodamas vargonininkas turi ne tik galvoti apie tinkamas natas. Jis taip pat turi galvoti apie tai, kokiu "balsu" turėtų groti vargonai. Jis / ji gali groti skirtingomis vamzdžių eilėmis kartu, ištraukdamas / ištraukdama kelias stoteles. Kai kurie vamzdžiai, paprastai didžiausi puošnūs vamzdžiai pačiame vargonų priekyje, naudojami tik didingiausiai muzikai. Pagal tradiciją šie vamzdžiai yra "Dievo balso" simbolis.

Kai vargonininkas spaudžia vargonų klavišus, garsą skleidžia per vamzdžius pučiamas oras. Taip yra todėl, kad vožtuvas (anga su vienpusėmis durelėmis) atsidaro, kad oras patektų į vamzdį, ir vėl užsidaro, kai vargonininkas nustoja spausti tą klavišą. Tai gali atsitikti keliais būdais. Tradiciniai vargonai turi vadinamąjį "sekimo mechanizmą". Tai ploni mediniai strypai ir vielos, kurie juda pirmyn ir atgal, atidarydami ir uždarydami visus vožtuvus. Juos valdo po klaviatūra esančios svirtys. Vargonuose, kuriuose veikia "tracker", pultas turi būti prie pat vargonų, paprastai po didžiaisiais priekiniais vamzdžiais.

Šiuolaikiškesnė naujovė buvo "vamzdinis pneumatinis" vargonų valdymas, kai pultas galėjo būti atokiau nuo vargonų, bet sujungtas su jais vamzdžiais, kuriais buvo stumiamas oras vožtuvams atidaryti. Moderniausiuose vargonuose manualas su vargonų vamzdžiais sujungtas elektros laidais. Ventilių atidarymo ir uždarymo galia valdoma elektromagnetiniais jungikliais. Pultas neturi būti arti vargonų. Dėl to vargonininkas gali sėdėti tokioje vietoje, kad galėtų gerai bendrauti su bažnyčioje esančiais žmonėmis arba kitais muzikantais.

Jokūbo bažnyčios vamzdžiai, Utrechtas


Buchardo bažnyčios vargonų vargonai Vokietija


Keturių manualų vargonų pultas Šv. Mergelės Marijos Redklifo bažnyčioje, Bristolyje, Anglijoje. Vargonus 1912 m. pastatė bendrovė "Harrison and Harrison".

Techninė informacija

Vadovai

Labai mažuose vargonuose gali būti tik vienas manualas (klaviatūra). Dauguma vargonų turi bent du. Angliškų ir amerikietiškų vargonų apatinis manualas yra pagrindinis ir vadinamas didžiuoju. Viršutinė manualė vadinama Swell, nes ja valdomi vamzdžiai, esantys "swell box" dėžutėje, kurioje yra atidaromos arba uždaromos langinės. Dėl to muzika tampa garsesnė arba tylesnė (crescendo arba diminuendo). Vargonininkas vargonų dėžę valdo pedalu, kuris pasisuka (svyruoja). Jis yra centre, tiesiai virš pedalų lentos. Senuosiuose angliškuose vargonuose sūpuoklė valdoma šone esančia svirtimi. Ją gana sunku naudoti. Dauguma jų dabar pakeistos centrinėmis vargonų varstymo dėžutėmis.

Jei yra trečiasis vadovas, angliškai kalbančiose šalyse jis vadinamas Choir. Iš pradžių anglai juos vadino "chair organs", nes tai buvo atskiras instrumentas. Vargonininkas, norėdamas jais groti, turėjo apsisukti ir atsisukti į kitą pusę. Manoma, kad žodis "chair" palaipsniui pasikeitė į "choir", nes jie dažnai buvo naudojami chorui akompanuoti. Vokiškuose vargonuose trečiasis manualas buvo vadinamas "Positiv". Pavadinimas "Rückpositiv" ("nugaros pozityvas") buvo vartojamas todėl, kad vamzdžiai buvo už vargonininko nugaros, kai jis sėdėjo veidu į pagrindinius vargonus. Šie vargonai tarp vargonų statytojų vėl pradėjo populiarėti XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai buvo manoma, kad romantiniai vargonai netinka senajai muzikai, ir kai kurie vargonų statytojai vėl pradėjo naudoti baroko principus, kad tokių kompozitorių kaip Bachas muzika skambėtų taip, kaip skambėjo anksčiau. Choro manualas yra arčiausiai žaidėjo, Didysis - viduryje, o Svyrantis - toliausiai. Choir arba Positiv dažnai turi minkštųjų stotelių, kurios tinka akompanuoti chorui. Prancūzų vargonuose nuo XIX a. pabaigos trys manualai išdėstyti kitaip: Didysis ("Grande Orgue") yra arčiausiai žaidėjo, "Positif" yra vidurinis manualas ir yra tarsi mažesnė Didžiojo versija, o "Swell" ("Recit") yra viršutinis manualas. Taip vargonininkui lengva kurti muziką, palaipsniui ją garsinant, pradedant nuo viršaus ir palaipsniui leidžiantis žemyn.

Ketvirtoji instrukcija vadinama "Solo", nes šios instrukcijos stotelės naudojamos melodijai groti solo. Ši rankenėlė yra dar toliau nuo grojančiojo nei "Swell". Dideli katedros vargonai paprastai turi keturias manuales. Solo greičiausiai turės iš tiesų labai garsų sustojimą, vadinamą "Tuba" arba "Tuba Mirabilis".

Jei yra penktasis vadovas, jis gali būti vadinamas "Echo", nes turi labai tylias stoteles, kurios aidi. Arba, ypač amerikietiškuose vargonuose, tai gali būti Bombarde. Bombarde paprastai būna garsūs, drąsūs nendriniai stabdžiai, įskaitant stabdžius, vadinamus "Bombarde". Pavyzdžiui: šiame manuale gali būti valstybinė trimitas arba popiežiaus trimitas, kuris girdimas aukščiau už visas kitas grojančias stoteles. Bombarde yra pasiskolinta iš prancūziškų vargonų, kur ji yra standartinė stotelė beveik visuose manualuose ir pedaluose. Turėti Bombarde manualą vargonininkui yra prabanga. Jį galima rasti, pavyzdžiui, Vestminsterio abatijos vargonuose.

Labai neįprasta turėti daugiau nei penkis manualus, tačiau Amerikoje yra keletas labai didelių vargonų. Wanamakerio vargonai Macy's parduotuvėje Filadelfijoje turi šešis manualus. Didžiausi pasaulyje vargonai yra Atlantik Sičio konferencijų salėje. Juose yra septyni manualai ir daugiau kaip 33 000 vamzdžių. Tačiau didžiausi pasaulyje vargonai neveikia, nes juos eksploatuoti būtų per brangu.

Vadovėlių naudojimas

Turint du ar tris manualus, kūrinio metu galima greitai keisti skambesį. Taip pat galima groti dviem manualais vienu metu: kairiąja ir dešiniąja ranka. Tai ypač naudinga norint, kad melodija skambėtų garsiau nei akompanimentas (fortepijonu tai galima padaryti stipriau paspaudžiant). Rankines taip pat galima sujungti, pavyzdžiui, ištraukus "Swell to Great" stotelę, visi garsai iš "Swell" skambės ir "Great". Vargonuose su mechaniniu veikimu "Swell" klavišai bus matomi "grojantys patys savaime" kaip fortepijonas, tačiau kai kuriuose senesniuose vargonuose sujungus manualus vargonininko pirštams gali būti sunku dirbti, nes manualai labai apsunkina veikimą.

Pedalai

Ant pedalų esančios natos išdėstytos kaip ir klaviatūros natos, tačiau jos yra daug didesnės. Grojantysis turi išmokti groti pagal pojūtį, nes kitaip visą laiką teks žiūrėti į kojas. Kiekvieną natą jis groja arba pirštu, arba kulnu ir arba vidine, arba išorine pėdos puse. Amerikos ir Didžiosios Britanijos standartiniuose vargonuose yra 30 natų, todėl jų diapazonas siekia beveik 2,5 oktavos (nuo C iki F arba kartais nuo C iki G: 32 natos). Jos išdėstytos ne visai tiesia linija, bet šiek tiek išplatėja, kad būtų lengviau groti (tai vadinama "spinduliuojančia, įgaubta pedalų lenta"). Vokiškuose ir prancūziškuose vargonuose bei vargonuose, pagamintuose iki 1920 m., pedalinė plokštė bus tiesi, be jokio išlenkimo. Daugelis vargonininkų mano, kad dėl to sunkiau groti. Vargonininkams reikia gerų batų: su gerais siaurais kulniukais ir, pageidautina, smailiais pirštais. Padai turi būti gana slidūs, bet ne per daug, kad grojantysis galėtų slysti koja nuo vieno pedalo prie kito. Vargonininkai paprastai mėgsta turėti porą batų, kurie avimi tik grojant vargonais, kad ant padų nebūtų smėlio ar purvo iš gatvės.

Stotelės

Ant vargonų pulto esančios stotelės skleidžia skirtingus garsus, kaip orkestro instrumentai, ir turi pavadinimus, kurie vargonininkui nurodo, kokį garsą jos skleis. Stotelės paprastai būna kairėje ir dešinėje vargonininko pusėje ir yra ištraukiamos ("drawstops" arba "pulls", nes yra "ištraukiamos", t. y. traukiamos). Kai kurie vargonai turi "tablo stoteles" arba "rocker stops", kurios yra priešais grojantįjį ir kurias galima kilstelėti pirmyn ir atgal, kad būtų įjungtos ir išjungtos.

Vargonų stoteles galima suskirstyti į šeimas.

Choro stotelės - tai pamatinės stotelės, pagrindinės stotelės, kurios padeda sukurti didelį, tvirtą garsą. Diapazonas arba pagrindinė stotelė yra choro stotelė.

Fleitos stotelės skamba kaip orkestro fleitos. Jos yra švelnesnės nei diapozonai ir gerai skamba labai greitoje ir lengvoje muzikoje.

Nendrės - tai stotelės kaip obojui, klarnetui, trimitui, fagotui, trombonui. Kiekvieno vamzdžio viduje yra po nendrę. Jų garsas yra labai stiprus ir nosinis (tarsi kalbant per nosį).

Stygos yra tylios stotelės, kurios skamba kaip styginiai instrumentai. Tai tokios stotelės kaip violončelė ir gamba.

Yra dar vienas būdas grupuoti stoteles. Po kiekvienos stotelės pavadinimu bus nurodytas numeris. Šis skaičius gali būti 16, 8, 4, 2, 1 arba net 2 2/3 ar 1 3/5. Jei skaičius yra 8, tai vadinama "aštuonių pėdų stotele". Tai įprastas garso aukštis: nata skambės taip, kaip užrašyta, pavyzdžiui, grojant vidurinę C, skambės vidurinė C. 4 pėdų stotelė skambės oktava aukščiau, nei užrašyta, 2 pėdų stotelė - dviem oktavomis aukščiau. 16 pėdų stotelė skambės oktava žemiau nei 8 pėdų stotelė. Todėl 8 pėdų stotelė yra įprastas garso aukštis, o kitos prie jo pridedamos, kad garsas būtų didesnis ir ryškesnis. 16 pėdų stotelės yra įprastos pedalų partijose.

Mutacijos stotelės - tai stotelės, kuriose natos neskamba visu oktavų skaičiumi aukščiau įprasto aukščio. Pavyzdžiui, Tierce 1 3/5 (skamba 2 oktavomis ir tercija aukščiau) ir Nazard arba Dvyliktoji 2 2/3 (viena oktava ir kvinta).

Stotelių naudojimas

Vargonininkas turi išmokti, kokie stotelių deriniai gerai skamba kartu ir kaip juos gerai suderinti. Kiekvieni vargonai yra skirtingi ir turi savitą charakterį.

Stotelių derinys, kurį vargonininkas parenka konkrečiam kūriniui, vadinamas "registracija". Visų konkrečių vargonų stotelių sąrašas vadinamas specifikacija. Vargonų specifikacijoje nurodyti kiekvieno manualo ir pedalų stotelių pavadinimai, taip pat jungčių sąrašas.

Vargonai taip pat turi mygtukus, vadinamus "stūmokliais", kurie padeda pakeisti registraciją kūrinio viduryje. Yra "pirštų stūmokliai", valdomi kojomis, ir "nykščio stūmokliai", kurie yra tiesiai po kiekvienu manualu, kad juos būtų galima spausti nykščiu, o pirštais toliau groti. Dideli vargonai dažnai turi "bendruosius stūmoklius", kurie keičia bet kokią stotelių kombinaciją visoje vargonų erdvėje. Dažnai jie būna kompiuterizuoti, kad žaidėjai galėtų juos nustatyti skirtingai, priklausomai nuo to, kokią muziką jie ketina groti. Jei instrumentu nuolat naudojasi keli žaidėjai, kiekvienas jų gali turėti savo asmeninius stūmoklių nustatymus, kuriuos gali užrakinti, kad niekas kitas negalėtų jų pakeisti.

Vamzdžiai

Kiekviena stotelė valdo vamzdžių eilę, vadinamą "rangu". Kiekviena eilė skleidžia skirtingą garsą (viena eilė skleidžia diapozono garsą, kita - fleitos, dar kita - trimito ir t. t.). Stotelėmis reguliuojamas oro srautas per eilę. Kai kurios stotelės gali valdyti daugiau nei vieną eilę. Pavyzdžiui, trijų eilių "Mixture" stotelė turės 182 vamzdžius (3 eilės po 61 vamzdį kiekvienoje), o kai kuriuose vargonuose "Celeste" yra 2 eilių stotelė. Celeste vamzdžiai yra sureguliuoti šiek tiek aštriau nei likusi vargonų dalis, todėl grojant kartu su kita tylia stotele, pavyzdžiui, Salicional, girdimas malonus pulsuojantis ritmas, nes du vamzdžiai šiek tiek nesutampa tarpusavyje. Vargonų vamzdžiai paprastai gaminami iš metalo arba medžio. Aukštos kokybės metaliniuose vargonų vamzdžiuose paprastai būna 75 proc. alavo ar daugiau, o likusią dalį sudaro švinas. Vamzdžiai dedami ant vėtrungių, esančių "vargonų korpuso" viduje specialioje patalpoje, vadinamoje vargonų kamera. Vėjalentė - tai dėžės pavidalo įrenginys, kuriame yra padėklai, atidaromi ir uždaromi, kad į vamzdį patektų oro ir jis skambėtų. Traktoriaus instrumento atveju padėkliukai valdomi traukiamaisiais lynais ir ritinėliais, bet gali būti valdomi ir pneumatiniu arba tiesioginiu elektriniu poveikiu, naudojant magnetus.

Įjungus vargonus, į vėjalentę visada pumpuojamas oras. Tais laikais, kai dar nebuvo elektros, kažkas (vargonų pūtėjas) turėdavo pumpuoti orą į vėtrungę, naudodamasis plunksnomis. Tai buvo sunkus darbas. Dideliuose vargonuose šiam darbui atlikti reikėjo daugiau nei vieno vargonų pūtėjo.

Šių Liuksemburge esančių vargonų vamzdžiai suskirstyti į tris sekcijas. Vargonų konsolė matoma dešinėje galerijos pusėje po vargonais. Iš po galerijos į vargonus eina dideli oro vamzdžiai.


Jungtinių Valstijų jūrų akademijos koplyčios penkių rankų pultas


Josepho Gablerio vargonų stotelės Švento Martyno bazilikoje, Vokietijoje


Galinis vargonų vaizdas, kuriame matyti metaliniai ir mediniai vamzdžiai.

Vargonų istorija

Joks kitas instrumentas nebuvo taip įvairiai tobulinamas kaip vargonai. Jei Bachas, gyvenęs XVIII a. pradžioje, iš savo namų Vokietijoje būtų išvykęs į Prancūziją, jam būtų buvę neįmanoma tinkamai pagroti savo muziką prancūziškais vargonais. Jei tuo pačiu metu gyvenęs Couperinas būtų išvykęs iš savo namų Prancūzijoje į Vokietiją, jis nebūtų galėjęs groti savo muzikos Bacho naudojamais vargonais. Nė vienas iš jų tuo metu negalėjo groti vargonais Anglijoje. Viena vertus, XVIII a. anglų vargonai dar neturėjo pedalų. Tai reiškia, kad vargonininkai turi daug žinoti apie tai, kokie vargonai buvo kitose šalyse kitais šimtmečiais, kad žinotų, kokias registracijas naudoti grojant praeities kompozitorių muziką.

Pirmieji organai

Pirmieji vargonai buvo Senovės Graikijoje išrasti vandens vargonai. Romėnai juos naudojo cirkuose ir gladiatorių kovose, nes jie buvo garsūs. Kai kuriose šalyse jie buvo populiarūs ir prieš kelis šimtus metų, pavyzdžiui, pramogų soduose.

Vargonai viduramžiais

Viduramžiais Didžiojoje Britanijoje didžiulėse gotikinėse katedrose buvo statomi dideli vargonai. Šie instrumentai neturėjo skirtingų stotelių: visos eilės skambėjo vienu metu. Jais buvo grojama slankiojančiu mechanizmu. Tik XI, XII ir XIII a. pradėta naudoti klaviatūrą. Vadinamieji mišrūs vargonai (arba Blockwerk) vis dar skambėjo keliais tonais vienu metu. Procesijose buvo naudojami labai maži vargonai, vadinami portatyvais (nes juos buvo galima nešti). Pozityvai buvo šiek tiek didesni ir buvo naudojami giedojimui bažnyčioje palydėti. Regal buvo panašūs į portatyvinius, tačiau juose buvo ne vamzdžiai, o nendrės. Jį buvo galima pastatyti ant stalo. Paprastai manoma, kad seniausi pasaulyje yra Sione, Šveicarijoje, XV a. pastatyti vargonai. vargonai.

Vargonai Renesanso epochoje (apie 1450-1600 m.)

Maždaug 1450 m. Vokietijoje ir Nyderlanduose statomi vargonai turėjo du arba tris manualus ir pedalus. Vargonai turėjo stoteles, kad grojantysis galėtų rinktis, kokiomis eilėmis jis nori skambėti. Kūrinių rinkinys "Buxheimer Orgelbuch" (apie 1470 m.) yra vienas pirmųjų vargonų muzikos rinkinių. Prancūzų vargonai taip pat buvo tobulinami. Anglijoje vargonai buvo gana maži. Tokie kompozitoriai kaip Džonas Bulas, Viljamas Birdas ir OrlandasGibbonsas rašė muziką kameriniams vargonams. Nyderlanduose Janas Pieterszoonas Sweelinckas buvo labai garsus vargonininkas ir mokytojas.

Vargonai baroko laikotarpiu (apie 1600-1750 m.)

Baroko laikotarpis Vokietijoje buvo puikus vargonų muzikos laikotarpis. Ten vargonai buvo statomi pagal Werkprinzip (pažodžiui - darbo principas), o tai reiškė, kad kiekviena klaviatūra su vamzdžiais buvo statoma atskirai, tarsi du ar trys skirtingi vargonai, nors jais buvo grojama iš to paties pulto. Tokius vargonus statė garsusis Arp Schnitger (1648-1719). Vargonų muziką rašė daug garsių vokiečių kompozitorių, ypač Johannas Pachelbelis (1653-1709) Pietų Vokietijoje ir Dietrichas Buxtehude (1637-1707) Šiaurės Vokietijoje. Didysis kompozitorius Johannas Sebastianas Bachas (Johann Sebastian Bach, 1685-1750) mokėsi iš šių kompozitorių ir parašė vieną garsiausių visų laikų vargonų muzikos kūrinių. Tuo metu gyveno didysis vargonų konstruktorius Gottfriedas Silbermannas (1683-1753), kuris sukūrė labai gražaus skambesio vargonus. Vietoj klaviatūros, vadinamos choro (arba kėdiniais) vargonais, jis pastatė Oberwerk, kuri buvo virš Hauptwerk (didžiųjų vargonų).

Tuo metu prancūzų vargonų konstruktoriai labai domėjosi spalvomis (t. y. skirtingais garsais). Daugelio stotelių pavadinimai buvo tokie kaip Cornet, Tierce ir Prestant. Kai visos pagrindinio choro stotelės grojo kartu, jos buvo vadinamos Plein jeux. Tai buvo tarsi viduramžių Blockwerk. Visi nendriniai chorai kartu buvo vadinami Grand jeux. Jis skambėdavo labai garsiai ir buvo naudojamas dialogams ir fugoms. Tarp kompozitorių buvo Nicolas de Grigny (1672-1703), Louis Marchand (1669-1732), Louis Nicolas Clérambault (1676-1749), Louis Claude Daquin (1694-1772) ir François Couperin (1683-1733).

Anglijoje nebuvo didelio susidomėjimo vargonų kūrimu. Jie buvo naudojami chorui akompanuoti. Nebuvo pedalų. Pjesės vargonams buvo vadinamos voluntarijomis. Henris Purcelis (Henry Purcell) parašė keletą kūrinių vargonams.

Vargonai klasicizmo laikotarpiu: apie 1750-1840 m.

Vargonų kompozicija pasiekė didžiausią viršūnę J. S. Bacho kūryboje, tačiau vėliau žmonės ėmė prarasti susidomėjimą. Klasikinės muzikos laikotarpiu vargonų statyboje įvyko nedaug pokyčių. Nors W. A. Mozartas grojo vargonais ir vadino juos "instrumentų karaliumi", muzikos jiems dažnai nerašė. Tarp šio laikotarpio vargonų statytojų buvo Josephas ir Claude'as-Ignace'as Callinet, kurie 1837 m. pastatė vargonus Notre-Dame's (Sent Etjenas, Luara).

Vargonai romantizmo laikotarpiu

XIX a. Vokietijoje vargonai pradėti naudoti orkestro garsui imituoti. Žmonės taip pat pradėjo domėtis J. S. Bacho muzika. Daugelis klasikinių vargonų buvo perstatyti ir kartais jie prarado savo pirminį charakterį. Skirtingų šalių vargonai ėmė skambėti vienodai.

Pamažu kompozitoriai vėl pradėjo rašyti vargonams. Feliksas Mendelsonas (1809-1847) parašė keletą puikių sonatų, preliudų ir fugų, kurias įkvėpė Bacho muzika ir paskatino kitus kompozitorius norėti rašyti vargonų muziką. Vargonams rašė Robertas Schumannas (1810-1856) ir Franzas Lisztas (1811-1886), vėliau šiame šimtmetyje - Maxas Regeris (1873-1916) ir Sigfridas Karg-Elertas (1877-1933).

Prancūzijoje vargonų konstruktorius Aristide'as Cavaillé-Coll'as (1811-1899) buvo tikras genijus. Jo vargonuose buvo daug naujų idėjų, įskaitant Barkerio svirtį (kuri palengvino grojimą sujungtais manualais) ir stotelių šeimų išdėstymą atskirose skryniose. Vargonininkai galėjo greitai keisti savo registraciją, įstumdami arba ištraukdami jiems reikalingas stoteles. Tarp kompozitorių buvo César Franck (1822-1890), Charles-Marie Widor (1845-1937) ir Louis Vierne (1870-1937). Pastarieji du rašė ilgus kelių dalių kūrinius, kuriuos vadino simfonijomis, nes juose skambėjo spalvingi garsai, panašūs į simfoninio orkestro garsus. Paprastai buvo trys manualai, vadinami Grand, Positif ir Récit, išdėstyti tokia tvarka (Grand - arčiausiai žaidėjo). Grand turėjo šiltus pagrindo stoteles ir dideles nendres (tai buvo tarsi klasikinių plein jeux ir grand jeux derinys). Positif turėjo styginių stoteles ir solinę nendrę, o Récit - lengvesnes nendres.

Anglijoje Samuelis Wesley (1766-1837) parašė keletą svarbių vargonų muzikos kūrinių, įkvėptas J. S. Bacho, o jo sūnui Samueliui Sebastianui Wesley (1810-1876) įtaką darė tokie žemyno kompozitoriai romantikai kaip Mendelsonas. 1851 m. vargonų statytojas Henris Vilisas (Henry Willis) pastatė didelius vargonus Krištolinių rūmų parodai. Juose buvo trys manualai ir pedalų lenta. Tai nustatė Anglijos vargonų statybos standartus ateičiai.

1536 m. Jano van Eycko nutapyti viduramžių vargonai


Juano Casado Valdivielso 1706 m. pastatyti vargonai vienuolyne de las Huelgas Reales, Valjadolide, Ispanijoje


Prancūzų vargonai, pastatyti Callinet (1837 m.) Sent Etjenas, Prancūzija


XIX a. vargonai Nyderlanduose

Vargonai XX amžiuje

XX a. vargonų statytojai vis dažniau ėmė grįžti prie kai kurių baroko ir klasicizmo epochų idėjų. Dabar daugelis vargonų turi elektrinį veikimą, tačiau geras mechaninis veikimas turi pranašumą - žaidėjas jaučiasi artimesnis instrumentui, kuriuo groja. Kai kuriais dideliais XX a. vargonais galima groti įvairių rūšių vargonų muziką. Kiti XX a. vargonai buvo statomi kaip baroko ar klasicizmo instrumentų kopijos, tačiau tai reiškia, kad šie instrumentai daugiausia tinka baroko ar klasicizmo muzikai, o XIX ir XX a. muzikai jie nelabai tinka.

XIX a. Anglijoje ir Amerikoje daugelis vargonų buvo pastatyti bažnyčių kampuose, kur jų nebuvo gerai girdėti. XX amžiuje vargonų statytojai daugiau galvojo apie geriausią vargonų vietą, kad jų garsas užlietų pagrindinę bažnyčios dalį - navą. Tarp žymiausių XX a. vargonų kompozitorių yra Marcelis Dupré (1886-1971), Jehanas Alainas (1911-1940) ir Olivier Messiaenas (1908-1992) Prancūzijoje, Paulis Hindemithas (1895-1963) Vokietijoje, Edwardas Elgaras (1857-1934) ir Herbertas Howellsas (1892-1983) Anglijoje. Čekų kompozitorius Petras Ebenas (1929-2007) buvo vienas svarbiausių XX a. pabaigos vargonų muzikos kūrėjų, rašęs individualiu stiliumi.

Modernūs vargonai Kopenhagoje, Danijoje. Šių vargonų kvadratiniai mediniai vamzdžiai yra priekyje.

Vargonai kaip lydimasis instrumentas

Be to, kad vargonai akivaizdžiai naudojami bažnytiniams chorams ir bendruomenės giedojimui, jie dažnai buvo naudojami instrumentams akompanuoti. Baroko epochoje nedideli vargonai buvo naudojami solo instrumentams, nedidelėms instrumentų grupėms ar orkestrams akompanuoti. Toks akompanavimas buvo vadinamas continuo. Kartais kompozitoriai rašė vargonų koncertus, kuriuose vargonai buvo solinis instrumentas, o orkestras akompanavo. Hendelis parašė keletą tokių koncertų. Naujaisiais laikais vargonų koncertą parašė Francis Poulencas. Saint-Saënso 3-iojoje simfonijoje yra svarbus vargonų solo kūrinys. Kituose orkestriniuose kūriniuose kartais būna vargonų partijos. Vargonininkai dažnai atlieka vargonų "transkripcijas", t. y. aranžuoja kitiems instrumentams parašytą muziką taip, kad ją būtų galima groti vargonais.

Susiję puslapiai

• Elektroniniai vargonai
• Vandens organas
• Vargonai (muzika)
• Vargonų tabulatūra