Gotikinė architektūra

Apie žodį "Gotika"

Gotikos architektūra iš pradžių buvo vadinama "prancūziškuoju stiliumi" (Opus Francigenum). Vėliau Renesanso laikotarpiu žodis "gotika" pradėtas vartoti kaip įžeidimas, susijęs su necivilizuotais senovės gotais.

1530 m. italų rašytojas Giorgio Vasari pavartojo žodį "gotika", nes manė, kad viduramžių pastatai nebuvo kruopščiai suplanuoti ir išmatuoti kaip Renesanso ar senovės Romos pastatai. Jis sakė, kad kaip barbarai gotai sunaikino klasikinį pasaulį, taip šis "modernusis menas" sunaikino XII a. architektūrą. Po Vasario žodį "gotika" vartojo ir daugelis kitų žmonių, apibūdindami architektūrą su smailiaarkėmis arkomis.

Fonas

Miestai, valstybės ir šalys

XII a. pabaigoje Vakarų Europa buvo susiskaldžiusi į įvairias valstybes, kurios pradėjo formuotis į šiandien žinomas šalis.

Šventoji Romos imperija valdė didelę Europos dalį, įskaitant dabartines Vokietijos, Nyderlandų, Belgijos, Liuksemburgo, Šveicarijos, Austrijos, Rytų Prancūzijos ir didžiąją dalį Šiaurės Italijos, išskyrus Veneciją. Istorikai mano, kad Šventąją Romos imperiją 800 m. pradėjo imperatorius Karolis Didysis.

Prancūzijos ir Ispanijos šalys buvo padalytos į karalystes. Angliją valdė karalius, kurio šeima taip pat turėjo daug žemės Prancūzijoje. Norvegijai įtaką darė Anglija, o kitoms Skandinavijos šalims ir Lenkijai - Vokietija.

Tuo metu tarp miestų ir valstybių vyko intensyvi prekyba. Dėl to miestai didėjo. Vokietijoje, Olandijoje ir Belgijoje buvo daug didelių miestų, kurie taikiai augo ir dažnai prekiavo vieni su kitais. Dėl taikos ir turtingumo šie miestai didžiavosi statydami didžiules rotušes, dažnai su labai aukštais bokštais.

Anglijoje ir Prancūzijoje dauguma žmonių negyveno miestuose. Jie gyveno ūkiuose, kurie dažnai priklausė turtingam didikui (arba lordui). Lordo namas paprastai buvo vadinamas dvaru. Italija dažniausiai buvo susiskaldžiusi į mažas miestų valstybes, kurios dažnai kariavo tarpusavyje. Miestai dažnai turėjo aukštas sienas, o daugelis tuo metu statytų namų turėjo aukštus, aukštus bokštus.

Bažnyčia

Viduramžiais Vakarų Europoje beveik visi priklausė Romos katalikų bažnyčiai. Romos katalikų bažnyčia turi vieną vadovą - popiežių. Viduramžiais visos Europos bažnyčiose buvo vartojama viena kalba - bažnytinė lotynų kalba, kartais vadinama bažnytine lotynų kalba, kuri išsivystė iš senovinės lotynų kalbos. Kiekvienos vietovės bažnyčios turėjo vietinį vyskupą, kuris buvo pavaldus popiežiui. . Kiekvienas vyskupas turėjo sostą, kuriame galėjo sėdėti, kai pas jį ateidavo kunigai ir žmonės. Bažnyčia, kurioje yra vyskupo sostas, vadinama katedra. Katedros paprastai būdavo didžiausios ir gražiausios bažnyčios.

Ankstyvaisiais viduramžiais visoje Europoje buvo pastatyta daug vienuolynų. Juose gyveno, dirbo ir meldėsi grupė šventų vyrų. Vienuoliai priklausė skirtingiems "ordinams", kurie turėjo skirtingas taisykles. Daugiausia vienuolynų buvo benediktinų ordino vienuolių namai. Jų vienuolynai dažniausiai buvo miestuose, o vienuoliams ir miestiečiams pamaldoms dažnai būdavo statomos labai didelės bažnyčios, vadinamos abatijomis. Kiti vienuolių ordinai, pavyzdžiui, cistersai, negyveno šalia miestų. Šiandien jų vienuolynus galima pamatyti kaip gražius griuvėsius Anglijos kaimuose.

Prancūzijoje taip pat veikė benediktinų ir kluniakų ordinai. Didysis Cluny vienuolynas, pastatytas romaniniu stiliumi, buvo didžiausias Europoje. Abatija ir kiti pastatai buvo labai gerai suplanuoti, todėl šimtus metų kitiems vienuolynams šis planas darė įtaką.

XIII a. šventasis Pranciškus Asyžietis įkūrė pranciškonų vienuoliją, kuri dėl pilkai rudų drabužių dažnai buvo vadinama "pilkaisiais broliais". Dominikonus šventasis Dominykas įkūrė Tulūzoje ir Bolonijoje. Dominikonai pastatė daug Italijos gotikinių bažnyčių.

Abatas Sugeris ir pirmasis gotikinis pastatas

Abatas Sugeras vadovavo dideliam vienuolynui, esančiam į šiaurę nuo Paryžiaus, Prancūzijoje. Vienuolyne buvo didelė bažnyčia - Sen Deni abatija, taip pat karališkieji rūmai, kuriuose kartais apsistodavo Prancūzijos karaliai. Abatas Sugeras buvo artimas dviejų karalių - Liudviko VI ir Liudviko VII - draugas.

1127 m. Sugeras sumanė atstatyti didžiąją Saint-Denis abatijos bažnyčią. Jis pradėjo nuo vakarinio fasado, kuris buvo maždaug 200 metų senumo ir turėjo tik vienas mažas duris. Sugeras suprojektavo tris dideles duris, panašias į Konstantino arkos Romoje arkas, pro kurias ypatingomis šventomis dienomis turėjo įeiti visos minios. Fasadas taip pat turėjo didelį apvalų langą centre, vadinamą rožiniu langu, kuris buvo pirmasis Prancūzijoje.

Tuomet abatas Sugeras neatstatė bažnyčios dalies, esančios vakarinių durų viduje, t. y. "navos", kurioje stovėjo dauguma paprastų žmonių. Kitą dalį jis atstatė rytiniame gale.

Abatas Sugeras norėjo, kad ši dalis priverstų žmones galvoti apie dangų. Jis norėjo, kad ji būtų labai šviesi ir giedra, su dideliais dideliais langais iš gražiai spalvoto stiklo. Norėdamas tai padaryti, jis peržiūrėjo visus moderniausius projektus ir visus kitų architektų sukurtus išradingus dalykus. Visas naujas idėjas jis sudėjo į vieną pastatą. Tai buvo pirmasis naujojo "gotikinio" stiliaus pastatas. (Bet, žinoma, tuo metu jis nebuvo vadinamas gotikiniu. Jis buvo vadinamas prancūziškuoju stiliumi.)

1144 m. birželio 11 d. naujasis East Endas buvo pašventintas arba "atiduotas Dievui". Netrukus kiti architektai nukopijavo šį projektą kitoms didelėms bažnyčioms ir katedroms Šiaurės Prancūzijoje. Po abato Sugerio mirties likusi bažnyčios dalis taip pat buvo perstatyta naujuoju stiliumi ir gavo dar du daug didesnius ir labiau dekoruotus rožinius langus, po vieną abiejose pusėse.

Šis stilius netrukus paplito Anglijoje, Prancūzijoje, Žemutinėse Šalyse, Vokietijoje, Ispanijoje, šiaurės Italijoje ir Sicilijoje.

Gotikinių bažnyčių architektūriniai bruožai

Pastaba:- Architektūros žodyno žodžiai rašomi paryškintu šriftu ir paaiškinami ir (arba) parodomi plane ir skerspjūvyje.

Romaninė architektūra

"Romaninis" architektūros stilius Europoje atsirado prieš gotikos stilių. Gotikos architektūra išaugo iš romaninės architektūros. Tarp šių dviejų stilių nebuvo aiškios pertraukos. Daugelis gotikinės architektūros bruožų atsirado ne gotikos laikotarpiu. Jų jau buvo romaninėje architektūroje ir jie pamažu keitėsi, kad taptų gotikiniais. Pagrindiniai pokyčiai buvo smailioji arka ir skraidantis kontraforsas. Šie du pokyčiai leido įvykti daugeliui kitų pokyčių.

Romaniniai pastatai turėjo storas sienas, mažus langus, apvalias arkas ir plokščius kontraforsus. Gotikiniai pastatai turėjo plonesnes sienas, didesnius langus, smailėjančias arkas ir didelius kontraforsus.

Visi pastatų tipai ir bendra pastatų forma buvo jau romėnų laikotarpiu. Pastatų tipai: katedros bažnyčia, parapijos bažnyčia, vienuolynas, pilis, rūmai, didžioji salė ir vartai.

Iki XX a. beveik kiekviename mieste išskirtiniu pastatu buvo bažnyčia, katedra, vienuolynas ar rotušė su aukštu bokštu ar bokšteliu, iškilusiu virš visų namų. Daugelis šių pastatų buvo viduramžių romaninio arba gotikinio stiliaus.

Planai

Daugumos gotikinių bažnyčių planas yra kryžiaus formos. Ilga nava sudaro bažnyčios korpusą, o ją kertančios rankos vadinamos transeptu. Kitoje transepto pusėje yra presbiterija, kuri dažnai vadinama choru, nes čia kunigas ir choras gieda pamaldas.

Paprastai abiejose navos pusėse yra koridoriai arba navos. Kartais iš abiejų pusių būna po dvi navas. Paprastai nava būna daug aukštesnė už navas ir turi aukštus langus, kurie apšviečia centrinę erdvę. Viršutinė pastato dalis, kurioje yra šie langai, vadinama clerestorium (arba šviesiuoju aukštu). (tariama "clair-rest-tree").

Kai kurios gotikinės bažnyčios Vokietijoje ir Austrijoje, taip pat Milano katedra (pastatyta vokiškuoju stiliumi) dažnai turi beveik vienodo aukščio navą ir navą, todėl vadinamos "hallenkirke" (haline bažnyčia). Toks pavyzdys yra Vienos Švento Stepono katedra.

Kai kuriose bažnyčiose su dvigubomis navomis, pavyzdžiui, Paryžiaus Notre Dame, transeptas neišsikiša už navų. Anglijos katedrose transeptai visada išsikiša į priekį, o kartais yra du transeptai, kaip Solsberio katedroje.

Būtent rytinėje dalyje gotikinės bažnyčios labiausiai skiriasi viena nuo kitos.

Anglijoje rytinis galas paprastai būna ilgas ir dažnai turi dvi dalis. Paprastai ji būna kvadratinė arba turi "ponios koplyčią" - vietą melstis Mergelei Marijai.

Prancūzijoje rytinis galas dažnai būna daugiakampio formos ir turi praėjimą, skirtą vaikščioti, vadinamą ambulatorija. Dažnai Prancūzijos bažnyčios turi koplyčių žiedą, vadinamą chevette. Vokietijos bažnyčios rytiniu galu dažnai būna panašios į Prancūzijos bažnyčias.

Italijoje nėra ilgo presbiterijos korpuso, išsikišusio už transepto. Paprastai yra tik pusapvalė koplyčia, kaip Florencijos katedroje.

Gotikos stiliaus bruožai

• Smailėjančios arkos
• Labai aukšti bokštai, bokšteliai ir stogai
• Sutelktos kolonos: aukštos kolonos, kurios atrodė kaip plonų kolonų grupė, sujungta į vieną.
• Briaunuoti skliautai: iš akmens pagamintos arkinės lubos. Gotikos stiliuje jas laikė akmeninės briaunos.
• Akmeninis skeletas su dideliais stikliniais langais tarp jų.
• Tracery: raižyti akmeniniai nėriniai languose ir ant sienų.
• Vitražai: sodrių spalvų stiklas languose, dažnai su istorijas pasakojančiais paveikslėliais.
• Atramos: siauros akmeninės sienos, išsikišusios iš pastato ir padedančios jį išlaikyti.
• Skliauto atramos: atramos, padedančios išlaikyti skliautą aukštyn. Jie daromi su arka, kuri peršoka per žemesnę pastato dalį, kad pasiektų išorinę sieną.
• Šventųjų, pranašų ir karalių statulos aplink duris
• Daug skulptūrų, kartais gyvūnų ir legendinių būtybių. Nuo stogo trykšta vanduo.

Didysis fasadas

Didelės bažnyčios ar katedros "fasadas", arba vakarinis fasadas, skirtas tam, kad maldininkams padarytų didelį įspūdį. Vienas žinomiausių - Paryžiaus Notre Dame de Paris.

Fasado centre yra pagrindinės durys arba portalas, dažnai su dvejomis šoninėmis durimis. Vidurinių durų arkoje dažnai būna svarbi skulptūra, dažniausiai "Kristus didybėje". Kartais durų viduryje stovi akmeninis stulpas, ant kurio yra "Madonos su kūdikiu" skulptūra. Aplink portalus įrengtose nišose yra daug kitų iškaltų figūrų. Kartais per visą pastato priekį iškalta šimtai akmeninių figūrų.

Virš vidurinių durų yra didelis langas, kuris paprastai būna rožiniu langu, kaip Reimso katedroje, bet ne Anglijoje, Škotijoje, Belgijoje ar Skandinavijoje, kur beveik visada būna labai didelis smailus langas, praleidžiantis daug šviesos.

Italijoje fasadą dažnai puošia spalvotas marmuras ir mozaika iš mažų spalvotų plytelių, o statulų nėra tiek daug, kaip Orvjeto katedroje.

Prancūzijos ir daugelio Anglijos, Ispanijos ir Vokietijos katedrų fasadai paprastai turi du bokštus.

Aukštis

Didelės gotikinės bažnyčios ir katedros dažnai būna labai aukštos. Viduje nava paprastai būna bent du kartus aukštesnė už jos plotį, todėl bažnyčia atrodo labai aukšta ir siaura. Kai kurių bažnyčių Prancūzijoje ir Vokietijoje navos yra tris kartus aukštesnės už plotį. Toks pavyzdys - Kelno katedra. Aukščiausia nava yra Beauvais katedroje, kurios aukštis siekia 157,5 metro. Vestminsterio abatija yra 102 pėdų aukščio.

Išorėje dauguma gotikinių bažnyčių, tiek didelių, tiek mažų, turi bent vieną bokštą. Italijoje ant bažnyčių yra kupolai, o bokštas stovi vienoje pusėje. Tačiau daugumoje kitų šalių katedros paprastai turi du bokštus, o neretai ir tris. Kai kurios jų turi net daugiau. Planuota, kad Laono katedra turės septynis, bet jie visi nebuvo pastatyti.

Kartais yra tik vienas bokštas su didžiuliu bokštu, kaip Solsberyje. Linkolno katedros bokštas buvo aukščiausias viduramžiais - 527 pėdų (160 metrų).

Kadangi smaili arka nukreipta į viršų, ji verčia žmones žiūrėti į viršų. Gotikinėje architektūroje visas pastatas sukurtas taip, kad žmonės žiūrėtų į viršų. Čia yra ilgos siauros kolonos, ilgi siauri langai ir aukšti smailūs stogai. Viduje stogo arkos kyla į viršų kaip šakos. Išorėje palei stogo kraštus, ant kontraforsų viršūnių ir virš langų dažnai būna daug įmantrių detalių. Jie vadinami smailiadugniais. Milano katedroje jų yra šimtai.

Šviesa

Gotikinėje architektūroje paprastai būna daug langų. Garsus pavyzdys - Sainte Chapelle. Glosterio katedros Anglijoje rytinis langas yra tokio dydžio kaip teniso kortas. Milano katedroje taip pat yra maždaug tokio pat dydžio langai.

Per visą navos stogą kylantys skliautuoti kontraforsai buvo naudojami stogui virš langų paremti, todėl sienos neturėjo būti tokios storos.

Viduje esančios kolonos, skliauto (arba stogo) briaunos ir skraidantys kontraforsai sudarė tvirtą akmeninį karkasą. tarp šių dalių esančios sienos ir skliautų užpildas galėjo būti iš lengvesnės plonesnės medžiagos. Tarp siaurų kontraforsų sienos galėjo būti atvertos dideliais langais.

Gotikos laikotarpiu dėl smailėjančios arkos gotikiniai langai iš paprastų angų tapo labai turtingo dizaino. Langai labai dažnai būdavo užpildomi vitražais, kurie suteikdavo pastatui spalvotą šviesą ir būdavo naudojami istorijas pasakojantiems paveikslams.

Smailėjanti arka

Smailėjančios arkos buvo naudojamos persų architektūroje, o nuo 641 m. po Kr. jos tapo islamo architektūros bruožu. Žinios apie smailiaarkes arkas į Europą pateko per kryžiuočius, kurie nuo 1096 m. keliavo į Artimuosius Rytus. Be to, islamo pajėgos užėmė dalį Ispanijos, kur statė miestus ir mečetes su smailiaarkėmis arkomis.

Architektūros istorikai mano, kad smailiaarkę arką naudojo ir kai kurie Europos architektai, nes tai buvo labai tvirtas arkos formavimo būdas.

Gotikinėje architektūroje smailėjanti arka naudojama visur, kur reikia arkos - ir dėl tvirtumo, ir dėl puošybos. Gotikinėse angose, pavyzdžiui, duryse, languose, arkadose ir galerijose, yra smailiaarkės arkos. Arkų eilė vadinama arkada. Aukštai ant pastato esanti arkų eilė yra galerija.

Sienoms puošti buvo naudojamos smailėjančių arkų eilės. Tai vadinama aklina arka. Dažnai sienose buvo daromos aukštos siauros arkinės angos, kuriose buvo galima statyti statulas. Tokia anga vadinama niša, kuri tariama "neesh".

Skliautiniai stogai su smailiaarkėmis arkomis

Iš plytų arba akmenų pastatytas arkinis stogas vadinamas skliautu. Romaniniu laikotarpiu prieš gotiką kai kurios bažnyčios turėjo skliautuotus stogus. Jie visada buvo paremti tobulai pusapvalėmis formomis. Romėniškojo laikotarpio bažnyčių navų skliautai buvo daromi dviem pagrindiniais būdais. Skliautas galėjo būti ilgas kaip tunelis. Bažnyčios su tokio tipo skliautais visada buvo gana tamsios. Arba jis galėjo būti kvadratinis, tarsi du vienas kitą kertantys tuneliai. Tai reiškė, kad skliautą laikančios kolonos visada turėjo būti išdėstytos idealiai kvadratiniame plane, o tai ne visada buvo įmanoma.

Vienas iš gerųjų smailiaarkės arkos savybių buvo ta, kad ji galėjo būti siaura ir aukšta arba plokščia ir plati. Naudodami smailiąsias arkas architektai galėjo kurti labai įvairių formų skliautus. Jie net neprivalėjo būti stačiakampiai. Gotikos architektas galėjo sukurti skliautą, kurio viena pusė būtų siaura, dvi - plačios, o paskutinė - dar platesnė. Naudodami smailėjančias arkas, jie galėjo lengvai sukurti trijų ar penkių kraštinių skliautą.

Skliautai buvo sudaryti iš briaunų, kurios aukščiausioje skliauto dalyje susikirsdavo viena su kita. Tarp šonkaulių buvo nuožulnūs akmens arba plytų paviršiai, kurie galėjo būti daug plonesni ir lengvesni už šonkaulius. Iš pradžių briaunų raštas buvo gana paprastas, panašus į romėniškus skliautus, tačiau netrukus architektai, ypač Anglijoje, pradėjo tarp pagrindinių briaunų įterpti mažas briaunas ir kurti įvairius raštus. Kai kurių tokių skliautų taip pat galima pamatyti Ispanijoje ir Vokietijoje, bet dažniausiai ne Prancūzijoje ar Italijoje.

Skirtingos gotikinių arkų formos

Gotikos laikotarpiu pakito smailiaarkės arkos forma ir stilius. Tačiau ne visose šalyse pokyčiai buvo vienodi.

Naudojant smailėjančias arkas, langai galėjo būti labai dideli. Architektai sukūrė daugybę smailėjančių arkų, kurios kryžiuojasi tarpusavyje įvairiais būdais. Šie raštai dažnai buvo naudojami langams, kurie atrodo tarsi užpildyti gražiais akmeniniais nėriniais. Tai vadinama "tracery". Akmens trafaretas buvo naudojamas stiklui prilaikyti. Architektūros istorikas dažnai gali pasakyti, kokio senumo yra pastato dalis, pažvelgęs į langų ornamentiką.

Lancet arch

Paprasčiausia gotikinė arka yra ilga anga su smailia arka, Anglijoje vadinama lancetu. Lancetas - tai aštrus peilis, todėl šie langai yra peilio formos. Labai dažnai lancetiniai langai jungiami į grupę po tris ar penkis.

Solsberio katedra garsėja savo Lanceto gotikos architektūros grožiu. Anglijoje šis stilius vadinamas ankstyvąja anglų gotika. Jorko katedroje Anglijoje yra penkių lancetinių langų grupė, kurių aukštis siekia 50 pėdų ir kuriuose vis dar gausu senovinio stiklo. Jie vadinami Penkiomis seserimis.

Tokie paprasti langai taip pat yra Šartro katedroje ir Laono katedroje Prancūzijoje. Tai labiausiai įprasti gotikiniai langai Italijoje.

Lygiakraštė arka

Daugelio gotikinių angų viršūnės yra lygiakraščio trikampio formos. Lygiašonė arka atrodo labai maloniai ir suteikia plačią angą, kuri praverčia durims, arkadoms ir dideliems langams.

Šios arkos dažnai būna užpildytos apvalių raštų ornamentais. Anglijoje šis stilius vadinamas geometrine dekoruota gotika. Jį galima pamatyti daugelyje Anglijos ir Prancūzijos katedrų, pavyzdžiui, Linkolno katedroje Anglijoje ir Notre Dame Paryžiuje.

Puošni arka

Kai kurių gotikinių langų ornamentika arba net paties lango viršus yra su raštais, kurie kyla aukštyn tarsi liepsna. Tai vadinama flamboyant gotika. Tokie raižiniai sukuria labai turtingą ir gyvą efektą.

Kai kurie iš gražiausių ir garsiausių Europos langų yra su tokio tipo ornamentais. Jį galima pamatyti Vienos Švento Stepono katedroje, Paryžiaus Sainte Chapelle, Limožo ir Ruano katedrose Prancūzijoje ir Milano katedroje Italijoje. Anglijoje garsiausi tokie langai yra JorkoMinsterio vakarinis langas, kurio dizainas paremtas Švenčiausiosios Širdies paveikslu, Karlislo katedros rytinis langas ir Selbio abatijos rytinis langas. Architektūros istorikai kartais ginčijasi, kuris iš jų yra gražiausias.

Liepsnos formos arkos nėra tokios tvirtos kaip paprastos smailėjančios arkos. Ji niekada nenaudojama skliautiniam stogui gaminti. Jei šios formos arka naudojama durims įrengti, aplink ją paprastai būna dar viena stipresnė arka. Kitas būdas - gaminti duris su kvadratiniu viršumi, kurio viršuje yra liepsninė puošyba. Prancūzijoje yra daug tokių durų - tiek bažnyčių, tiek namų - durų. Anglijoje jos retos, tačiau viena yra Ročesterio katedroje.

Anglijoje flamboyant stilius buvo naudojamas sienų arkadų ir nišų. Garsiausi pavyzdžiai yra Ely Lady Chapel, Lincolno ekranas ir Ekseterio katedros fasadas. Vokietijos ir Ispanijos gotikos architektūroje flamboyant stiliumi dažnai naudojami optinio mūro akmeniniai ekranai. Taip pagamintas garsusis Vienos katedros "sakykla".

Įdubusi arka

Įdubusi arka yra plati ir atrodo taip, tarsi būtų buvusi beveik plokščia. Kai tokios arkos naudojamos dideliems langams gaminti, jos turi būti paremtos daugybe aukštų plonų vertikalių velenų ir horizontalių skersinių, kad langas atrodytų tarsi padalytas į tinklelį (daug stačiakampių). Tokia apdaila naudojama ir sienoms dekoruoti. Anglijoje šis stilius vadinamas statmenąja gotika.

Sakoma, kad Glosterio katedros statmenasis rytinis langas yra toks pat didelis kaip teniso kortas. Yra trys labai garsios šio stiliaus didelės koplyčios: Karaliaus koledžo koplyčia Kembridže, Švento Jurgio koplyčia Vindzoro pilyje, Henriko VII koplyčia Vestminsterio abatijoje. Kitas garsus pavyzdys - Batho abatija.

Dekoravimas

Gotikinė katedra buvo suprojektuota kaip visatos modelis. Viskas pastate buvo suprojektuota taip, kad pasakotų žinią apie Dievą.

Statulos, dekoracijos, vitražai ir sienų paveikslai pasakojo Biblijos istorijas, pavyzdžiui, apie tai, kaip Dievas sukūrė pasaulį ir kaip jis valdo viską, kas yra visatoje, apie metų laikus ir žvaigždes danguje.

Prie durų esančiuose drožiniuose dažnai vaizduojami Zodiako ženklai, nes žvaigždžių išsidėstymas danguje buvo labai svarbus žemdirbiams, kurie neturėjo kalendorių, nurodančių, kada sėti ir kada nuimti derlių.

Virš pagrindinių durų dažnai kabo soste sėdinčio Jėzaus, teisiančio Žemės gyventojus, skulptūra. Daugybė paveikslų ir skulptūrų yra tam, kad primintų žmonėms, jog jie turi gyventi gerai, nes niekada nežino, kas nutiks toliau.

Daugelis bažnyčių buvo labai gausiai dekoruotos tiek iš vidaus, tiek iš išorės. statulos dažnai būdavo nudažytos ryškiomis spalvomis, tačiau dabar Šartro katedroje ir kai kuriose kitose vietose išlikę tik mažyčiai fragmentai. Medinės lubos paprastai būdavo ryškiaspalvės. Kartais būdavo dažomos ir akmeninės kolonos.

Katedros planas, kuriame matomos pastato dalys


Katedros skyrius su dalių pavadinimais

Regioniniai skirtumai

Nors kai kurie gotikinės architektūros elementai išlieka tie patys, kiti skirtingose šalyse atrodo skirtingai.

Statybinės medžiagos

Skirtingose Europos dalyse buvo rasta įvairių statybinių medžiagų. Tai vienas iš architektūros skirtumų skirtingose vietovėse. Prancūzijoje buvo kalkakmenio. Jis buvo tinkamas statyboms, nes buvo minkštas pjaunant, tačiau veikiamas oro ir lietaus tapdavo daug kietesnis. Paprastai jis būdavo šviesiai pilkos spalvos. Prancūzijoje taip pat buvo gražaus balto kalkakmenio iš Kanų, kuris puikiai tiko labai smulkiems raižiniams gaminti.

Anglijoje buvo stambaus kalkakmenio, raudonojo smiltainio ir tamsiai žalio Purbeko marmuro, kuris dažnai buvo naudojamas architektūriniams papuošimams, pavyzdžiui, plonoms kolonoms.

Šiaurės Vokietijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Baltijos šalyse ir šiaurinėje Lenkijoje nebuvo gero statybinio akmens, tačiau buvo molio plytoms ir čerpėms gaminti. Todėl daugelyje šių šalių yra plytų gotikos bažnyčių ir net plytų gotikos pilių.

Italijoje kalkakmenis buvo naudojamas miestų sienoms ir pilims statyti, tačiau kitiems pastatams buvo naudojamos plytos. Kadangi Italijoje buvo daug gražaus įvairių spalvų marmuro, daugelio pastatų fasadai arba "fasadai" dekoruoti spalvotu marmuru. Kai kurių bažnyčių fasadai yra labai grubių plytų, nes marmuras niekada nebuvo dengiamas. Pavyzdžiui, Florencijos katedra marmurinį fasadą gavo tik XIX amžiuje.

Kai kuriose Europos dalyse augo daug aukštų tiesių medžių, iš kurių buvo galima gaminti labai didelius stogus. Tačiau Anglijoje iki 1400 m. ilgų tiesių medžių nebeliko. Daugelis medžių buvo naudojami laivams statyti. Architektams teko sugalvoti naują būdą, kaip iš trumpų medžio gabalų padaryti platų stogą. Taip jie išrado plaktukinius sijų stogus, kurie yra vienas gražiausių daugelio senųjų Anglijos bažnyčių bruožų.

Prancūzija

Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos katedros dažnai būna labai aukštos tiek viduje, tiek išorėje. Transeptės nėra labai išsikišusios. Prancūzijoje fasadai beveik visada turi trejas duris, rožinį langą ir du bokštus. Dažnai yra fasadų su durimis ir transeptuose, ir priekyje.

Anglija

Anglijos katedros nuo kitų skiriasi tuo, kad jos yra ilgos ir atrodo horizontaliai, kaip dideli okeaniniai laineriai. Anglijos katedros beveik visos buvo statomos šimtus metų, o kiekviena jų dalis yra visiškai kitokio stiliaus nei kita. (Tik Solsberio katedra nebuvo statoma daugybe stilių.) Vakarinis langas yra labai didelis ir niekada nebūna rožinis. Vakariniame fasade gali būti du bokštai, kaip Prancūzijos katedrose, arba nė vieno. Beveik visada pastato viduryje yra bokštas, kuris gali turėti didelį bokštą.

Vokietija ir Šventoji Romos imperija

Vokietijoje bokštai ir bokšteliai dažnai būna labai dideli. Kartais jie būna tokie dideli, kad iki pat šių laikų buvo neįmanoma jų užbaigti. Bokštai gerokai skiriasi nuo angliškų bokštų, nes jie gaminami iš nėriniuoto "ažūro". Taip pat yra daugybė hallenkirke (arba halinių bažnyčių), kurios neturi švieslangių. Navos ir navos yra maždaug vienodo aukščio.

Ispanija ir Portugalija

Kaip ir anglų katedros, ispanų ar portugalų gotikinės katedros dažnai statomos įvairiais stiliais. Jos dažnai būna plačios. Ispanijos katedros dažnai turi koplyčias aplink save. Ant stogo dažnai būna daug įvairių tipų bokštų ir bokštelių. Dažnai centriniai bokštai būna daugiakampiai.

Italija

Italijos gotikinėse katedrose tiek išorėje, tiek viduje naudojama daug spalvų. Išorėje fasadas dažnai puošiamas marmuru. Viduje sienos dažnai dažytos tinku. Kolonos ir arkos dažnai dekoruojamos ryškiaspalviais dažais. Taip pat yra mozaikų su aukso fonu ir gražiai išklotų plytelėmis geometrinių raštų grindų. Fasadai dažnai turi atvirą verandą su ratuotais langais virš jos. Pastato centre dažnai būna kupolas. Varpinė beveik niekada nėra pritvirtinta prie pastato, nes Italijoje būna nemažai žemės drebėjimų. Langai nėra tokie dideli kaip Šiaurės Europoje, ir nors dažnai pasitaiko vitražų, mėgstamiausias bažnyčių puošybos būdas yra freska (sienų tapyba).

Susiję puslapiai

• Pilis
• Gotikinio atgimimo architektūra