Viduramžių pilys: gynybiniai pastatai, architektūra ir istorija
Atraskite viduramžių pilis — gynybiniai pastatai, įspūdinga architektūra ir dramatiška istorija nuo šimtmečių įtvirtinimų iki šiandieninių turistų traukos objektų.
Pilys – tai viduramžių pastatai, kurie buvo galingų žmonių gynybiniai namai ir valdžios centrai. Jos galėjo būti medinės, akmeninės arba mūrinės, o kai kurios stovėjo ir buvo naudojamos šimtus metų. Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Japonijoje buvo pastatyta tūkstančiai skirtingų stilių pilių. Šiandien dauguma pilių yra griuvėsiai, tačiau daugelis jų – restauruotos ar išsaugotos ir tapusios populiariais turistų traukos objektais bei kultūros paveldo simboliais.
Istorinis funkcijų ir vystymosi kontekstas
Anglijoje ir Velse pilis pirmą kartą plačiai pradėjo statyti 1066 m. įsiveržę normanai, vadovaujami kunigaikščio Vilhelmo. Jos tapo kariuomenės baze aplinkinei teritorijai kontroliuoti, o ilgainiui padėjo pilies savininkui valdyti savo žemę ir rinkti mokesčius. Pilys buvo suprojektuotos taip, kad būtų įspūdingos: jų masyvūs gynybiniai įtvirtinimai atbaidė užpuolikus ir rodė savininko jėgą.
Gynybiniai elementai ir architektūra
Pilių architektūra buvo orientuota į gynybą ir funkcionalumą, tačiau formos labai kito priklausomai nuo laikotarpio ir regiono. Svarbiausi gynybiniai elementai:
- Siena ir bastėjos: įvairaus storio ir aukščio mūrai su bokštais, iš kurių gynėjai galėjo stebėti priešininką ir šaudyti.
- Donžonas (karo arba gyvenamasis bokštas): tvirtas pastatas pilies viduje, dažnai paskutinė gynimosi vieta.
- Vartai su užtvaromis: užtvaros, priešvartinės aikštelės, įtvirtintos vartų sistemos su užkabinamais tiltais ir smogtuvais.
- Šulinių ir grioviai: vandens grioviai (moatai) apsaugodavo nuo artimo puolimo; požeminiai šuliniai užtikrindavo vandens tiekimą apgulties metu.
- Šaudymo angos, machikolacijos ir mirties langai: specialios angos ir išsikišusios konstrukcijos leidžiančios mėtyti akmenis arba pilti verdantį vandenį ant priešininkų.
Statyba ir medžiagos
Pradinėse stadijose daug pilių buvo medinės (ypač anglosaksų ir normanų motte-and-bailey tipo), nes mediena buvo greitai prieinama ir leidusi greitai pastatyti įtvirtinimus. Vėliau, siekiant ilgaamžiškumo ir didesnės atsparos atakoms, plito akmeninės ir mūrinės pilys. Statyba buvo brangi ir ilga: didesni mūriniai projektai galėjo vykti dešimtmečius ir reikalauti daugelio amatininkų, masonų ir darbuotojų.
Kaip pilys buvo užimamos
Keletas karių pilyje galėjo apsiginti nuo daug didesnės kariuomenės. Dažniausiai pilis užimama ją apgulus arba šturmuojant. Kiekvienas iš šių būdų turėjo savo privalumų ir trūkumų: šturmas būtų greitesnis, bet labai pavojingas ir pareikalaujantis daug įsiveržiančiųjų gyvybių; apgultis – ilgesnis procesas, reikalaujantis atsargų ir kantrybės, tačiau dažnai efektyvesnis. Ginkluotė ir taktikos tobulėjimas (pvz., trebušetų, blokadų, kasimo tunelių naudojimas) darė įtaką pilies gynybai ir jos įveikimo metodams.
Gyvenimas pilyje
Pilys nebuvo vien tik kariniai pastatai – jos buvo ir gyvenamosios erdvės. Viduje galėjome rasti gyvenamąsias sales, kapines, virtuves, dirbtuves, sandėlius bei ūkinę infrastruktūrą. Gyveno kunigaikščiai, jų šeimos, tarnai, amatinkai ir karininkai. Pilies kasdienybė priklausė nuo metų laiko, politinių įvykių ir ekonominės padėties – ramiai gyventi reikėjo tiek saugumo, tiek pakankamų išteklių.
Vaidmuo pokyčių laikais ir palikimas
Nuo XV–XVI a. su patrankų ir artilerijos atsiradimu tradicinės mūrinės pilys pradėjo prarasti savo karinę vertę. Daugelis jų buvo pertvarkytos į reprezentacines rezidencijas arba apleistos. Šiandien pilys svarbios ne tik kaip istorijos paminklai, bet ir kaip archeologiniai šaltiniai, padedantys suprasti feodalinę visuomenę, architektūros raidą ir regionų istoriją. Daugelyje šalių jos yra saugomos ir restauruojamos, pritaikomos muziejams bei edukacinei veiklai.
Patarimas besidomintiems: lankantis pilyse verta domėtis tiek architektūriniais sprendimais, tiek jos istoriniu kontekstu – kai kurios pilys turi išsamius ekspozicijas apie gyvenimą viduramžiais, gynybinius įrenginius ir restauracijos darbus.
Edinburgo pilis (Škotija) yra viena iš nedaugelio iki šiol naudojamų pilių.
Statybos laikas
Pirmosios pilys buvo pastatytos IX a. ir buvo statomos iki XVI a. Pilis buvo ir svarbių asmenų, tokių kaip karalius ar aristokratas, namai, ir tvirtovė. Pilys buvo kuriamos tam, kad sulaikytų žmones ir parodytų, kokie galingi yra jose gyvenantys žmonės. Kartais pilys buvo naudojamos karo metu, buvo daug garsių apgulties vietų, pavyzdžiui, šešis mėnesius trukusi Kenilvorto apgultis.
Pilys galėjo atrodyti labai tvirtos, tačiau kartais gynyba buvo tik parodomoji. Bodiamo pilies griovys nėra labai gilus ir jį gali nusausinti puolanti kariuomenė, todėl gynyba nebuvo labai praktiška. Tačiau dėl to pilis atrodė labai įspūdingai ir buvo didesnė nei iš tikrųjų. Jei pilies savininkas sukildavo prieš savo valdovą, jis galėjo būti nubaustas pilies nugriovimu, vadinamuoju lengvatikiu.
· 
Malborko pilies (Lenkija) valgomojo salė. Pilyje buvo didelė riterių įgula, todėl reikėjo daug vietos jiems valgyti.
· 
XV a. apgulties pabaigos piešinys. Kariai šturmuoja nusilpusią pilį.
· 
Bodiamo pilis (Anglija) pastatyta apie 1385 m.
· 
Žiniasklaida
Holto pilies (Velsas), kokios ji buvo 1495 m., rekonstrukcija. Archeologai, istorikai ir menininkai kartu dirba prie tokių rekonstrukcijų, kad įsivaizduotų, kaip pilys atrodė praeityje.
Kur juos rasti
Pilys buvo statomos Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, o Japonijoje panašūs pastatai atsirado XV a. Paprastai pilys buvo statomos iš medžio arba akmens, kartais - iš plytų. Kai kurios pilys buvo pradėtos statyti iš medžio, o vėliau perstatytos iš akmens, kuris buvo brangesnis ir tvirtesnis, todėl pilys galėjo būti didesnės. Pilys galėjo būti statomos ant kalvų arba žemose vietose, pavyzdžiui, miestų pakraščiuose arba prie upių perėjų. Galvodami apie pilis, žmonės dažnai galvoja apie pilis ant aukštų kalvų. Ar yra pilių, kurios dramatiškai išnaudoja kraštovaizdį ir dėl to yra labai gerai matomos, buvo daug veiksnių renkantis, kur statyti pilis. Pavyzdžiui, daug pilių buvo statoma palei Reino upę, kad jos galėtų sustabdyti žmones, besinaudojančius upe be leidimo.
Priklausomai nuo tikslaus apibrėžimo, pilių skaičius skiriasi ir vis dar atrandama daugiau pilių. Toliau pateikti skaičiai yra apytiksliai, o kai kurių šalių, pavyzdžiui, Italijos ir Ispanijos, pilis sunku atspėti, nors jos turi daug pilių. XIX ir XX a. buvo pastatytos pilių imitacijos, pavyzdžiui, Neišvanšteinas ar kai kurios vietos Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau tai nėra tikros pilys, nes jos nebuvo skirtos gynybai.
- Austrija: 160
- Čekija: 60
- Danija: 20
- Anglija: apie 2 700
- Suomija: 6
- Vokietija: 4 000
- Vengrija: 80
- Japonija: 5 000
- Latvija: 30
- Nyderlandai: 140
- Škotija: 3,000
- Slovakija: 50
- Šveicarija: 4,000
- Velsas: 700
· 
Alhambra (Ispanija) - pasaulio paveldo objektas
· 
Krak des Chevaliers (Sirija) pastatė kryžiuočiai, bandę užkariauti Artimuosius Rytus
· 
Himedži pilis (Japonija) taip pat įtraukta į pasaulio paveldo sąrašą
· 
Kai kurios pilys, pavyzdžiui, Château de Montségur (Prancūzija), buvo pastatytos labai aukštai. Dėl to jos buvo labai gerai matomos ir sunkiai užpuolamos.
Gyvenimas pilyje
Pilis statę galingi žmonės jose taip pat gyveno su šeimomis. Jie turėdavo tarnų ir grupę žmonių, kurie prižiūrėdavo, kad pilis veiktų: žmonės atnešdavo vandens, gamindavo maistą, valydavo arklides, prižiūrėdavo gyvulius, ruošdavo maistą, kūrendavo ugnį ir tikrindavo, kas atvyksta į pilį. Taikos metu daugumoje pilių būdavo tik keli kareiviai, kurie saugodavo pilį.
Šiandien daugumos pilių viduje yra plikos akmeninės sienos, tačiau viduramžiais jos atrodė visai kitaip. Svarbiuose kambariuose ant sienų kabojo spalvingi gobelenai, o ant lubų - paveikslai. Kitos patalpos, pavyzdžiui, virtuvės ar sandėliukai, turėjo paprastas baltas sienas. Židiniai šildė kambarius, o žvakės buvo naudojamos apšvietimui naktį arba tamsiuose kambariuose. Vėliau viduramžiais pradėtas naudoti stiklas, tačiau langai buvo su langinėmis, saugančiomis nuo šalčio ir oro sąlygų. Viduramžiais religija buvo svarbi, todėl pilyse paprastai būdavo koplyčios, kad jose gyvenantys žmonės galėtų melstis.
· 
Doverio pilies (Anglija) karaliaus miegamasis dekoruotas taip, kad būtų galima pamatyti, kaip jis galėjo atrodyti XII amžiuje.
· 
Šis Beynac pilies (Prancūzija) židinys yra subtiliai išraižytas.
· 
Anžero pilies (Prancūzija) koplyčia, kurioje pilies gyventojai galėjo melstis.
· 
XIV a. piešinys, kuriame pavaizduoti valgantys žmonės. Tokios scenos galėjo vykti pilyse.
Pilių pabaiga
Vėlesniais viduramžiais svarbūs žmonės norėjo daugiau privatumo ir didesnių namų. Buvo paprasčiau statyti naujus namus, užuot bandžius didinti pilis, todėl kai kurie žmonės iš pilių persikėlė į naujus namus. Naudojant ginklus su šaunamaisiais milteliais taip pat pasikeitė karyba ir pilys tapo mažiau veiksmingos. Pistoletai buvo pradėti naudoti XIV a., o XV ir XVI a. jie buvo pakankamai galingi, kad galėtų sugriauti pilių sienas. Buvo investuota į naujus įtvirtinimų tipus, kurių sienos buvo trumpesnės, storesnės, o patrankų sviedinių smūgiams sugerti naudota žemė.
Nors patrankos buvo galingos, pilys vis tiek buvo naudojamos kare. XVII a. daug pilių buvo panaudota Anglijos pilietiniame kare, nors daugelyje iš jų negyventa dešimtmečius ir jas reikėjo remontuoti.
Pilys šiandien
Kadangi pilys buvo pastatytos prieš šimtus metų, dauguma jų yra griuvėsiai. Kai kuriose tebegyvena turtingos šeimos arba jomis tebesinaudoja vyriausybės ar kariuomenės. Dėl to jos gali būti pasikeitusios ir atrodyti kitaip nei apleistos senosios pilys. Daugelis pilių yra paverstos muziejais, kad visuomenė galėtų jas aplankyti ir sužinoti apie praeitį. Kai kurios pilys priklauso valstybei, kitos - privatiems asmenims. Pilių eksploatacija brangiai kainuoja, todėl daugelis jų griūva. Kartkartėmis pilis apgadina žaibai, potvyniai ar žemės drebėjimai.
Pilis žmones domina jau šimtmečius. Istorikai ir archeologai ieškojo senų dokumentų ir kasinėjo pilis, kad sužinotų apie jas daugiau. Dėl to apie kai kurias pilis žinome, kam jos priklausė, kada jos buvo naudojamos, kada buvo pastatytos, ką žmonės valgė ir kokie dalykai vyko pilyse. Tačiau yra daugybė vietų, apie kurias žinome labai mažai, net tai, kada jos buvo pastatytos. Taip yra todėl, kad neišliko daug viduramžių dokumentų.
Kai kurie pilies griuvėsiai buvo atstatyti, kad atrodytų taip, kaip atrodė iš pradžių.
· _(15584302832)_(cropped).jpg)
Neapolyje (Italija) esantis Castel Nuovo buvo pastatytas XV a. ir dabar yra muziejus.
· _1.JPG)
Šášovske pilis (Slovakija) buvo pastatyta XIII a. ir dabar yra griuvėsiai.
· 
Prahos pilyje dirba Čekijos Respublikos prezidentas.
· 
Diósgyőr pilis (Vengrija) buvo atstatyta 2010-aisiais.
Žodynėlis
Keletas terminų, kuriuos žmonės vartoja kalbėdami apie pilis:
- bailėjus - pilies teritorija, apjuosta siena ar pylimu, kad į ją nepatektų žmonės.
- tvirtovė - didelis bokštas
- motte - žemės pylimas su bokštu viršuje.
- motte and bailey - pilis su žemės pylimu ir šalia jo esančia aptverta teritorija.
- pylimas - žemės pylimas, paprastai šalia griovio
- Žiedinė pilis - apskrita pilis su pylimu ir grioviu
- slighting - tyčinis pilies sugadinimas
- bokštelis - nedidelis bokštas
Klausimai ir atsakymai
K: Kam buvo naudojamos pilys?
A: Pilys buvo gynybiniai galingų žmonių namai. Jose pilies šeimininkas galėjo kontroliuoti apylinkes ir valdyti savo kraštą.
K: Iš kokių medžiagų buvo gaminamos pilys?
A: Pilys galėjo būti medinės, akmeninės arba mūrinės.
K: Kada Anglijoje ir Velse atsirado pilys?
A: Anglijoje ir Velse pilys pirmą kartą atsirado 1066 m., kai jas pradėjo naudoti įsiveržę normanai, vadovaujami kunigaikščio Vilhelmo.
K: Kodėl pilys buvo suprojektuotos taip, kad būtų įspūdingos?
A: Pilys buvo suprojektuotos įspūdingos, kad jų masyvi gynyba atgrasytų užpuolikus ir parodytų savininko jėgą. Keletas karių pilyje galėjo apsiginti nuo daug didesnės kariuomenės.
K: Kaip užpuolikai bandydavo užimti pilį?
A: Dažniausiai pilis būdavo užimama ją apgulus arba šturmuojant. Tačiau abu šie būdai kartais nepavykdavo.
K: Kiek laiko buvo naudojamos kai kurios pilys?
A: Kai kurios pilys buvo naudojamos šimtus metų.
Ieškoti