XVII a. viduryje vyko Anglijos pilietinis karas. Pilietinis karas - tai karas, kuriame kovojančios pusės yra iš tos pačios šalies.

Centre vyko karaliaus Karolio I ir Anglijos parlamento kova dėl to, kaip turėtų būti valdoma Anglija. Karalius norėjo valdyti be parlamento nurodymų, ką jam daryti. Iš pradžių Parlamentas norėjo sumažinti karaliaus valdžią, bet vėliau nusprendė, kad šaliai nereikia karaliaus. Karaliaus Karolio šalininkai buvo vadinami rojalistais ir buvo pravardžiuojami "kavalieriais". Parlamento šalininkai buvo vadinami parlamentarais ir buvo pravardžiuojami "apvaliagalviais".

1639-1653 m. Anglijoje, Škotijoje ir Airijoje - trijose atskirose šalyse, kurias valdė tas pats karalius, - vyko kovos. Kiekvienoje iš šių šalių kovos vyko skirtingu metu ir dėl skirtingų priežasčių. Anglijoje jos truko nuo 1642 iki 1651 m. Kai kurie žmonės mano, kad tai buvo vienas didelis karas, kiti - kad tai buvo trys atskiri karai: Pirmasis Anglijos pilietinis karas (1642-46 m.), Antrasis Anglijos pilietinis karas (1648 m.) ir Trečiasis Anglijos pilietinis karas (1649-51 m.). Karai kartais dar vadinami Trijų karalysčių karais, įskaitant 1639-1640 m. vyskupų karus Škotijoje ir 1641-1653 m. Airijos sukilimą.

Priežastys

Pilietinio karo priežastys buvo daugiaplanės:

  • Politinis konfliktas: ilgalaikė įtampa tarp karaliaus, kuris laikėsi dieviškosios teisės idėjos ir siekė stiprios monarchinės valdžios, ir parlamento, kuris reikalavo teisės priimti sprendimus dėl mokesčių, kariuomenės ir teisėsaugos.
  • Asmeninė Karolio politika: karalius Karolis I praktikoje valdė be parlamento (1629–1640 m. vadinamasis "Personal Rule"), įvedė mokesčius be parlamento sutikimo (pvz., "ship money") ir skyrė ministrus, kurių politika jiems nepatiko.
  • Religinės įtampos: anglikoniškos bažnyčios reformos, įtaka arminiškumo linkme ir baimė dėl katalikiškos įtakos (ypač dėl sąsajų su Karolio žmona Marie Henrietta Maria) sukėlė didelį nepasitenkinimą protestantų sluoksniuose.
  • Škotijos ir Airijos konfliktai: vyskupų karai Škotijoje (1639–1640) ir 1641 m. Airijos sukilimas parodė, kad karaliaus politika gali destabilizuoti visą Britų salas, o tai įtraukė parlamentą į platesnę tarpregioninę kovą.
  • Ekonominiai ir socialiniai veiksniai: nesutarimai dėl mokesčių, ūkiniai sunkumai ir vietinė vietininko valdžia skatino vietos konfliktus, kurie prisidėjo prie plataus suskilimo.

Eiga (svarbiausi įvykiai)

Anglijos karo eiga buvo sudėtinga, bet pagrindinius etapus galima suskirstyti taip:

Pirmasis etapas: 1642–1646

  • 1642 m. rugpjūtį Karlo paskelbė savo standartą Notingeme — tai žymėjo atvirą karą. Abi pusės mobilizavo kariuomenes.
  • Svarbūs mūšiai: Edgehill (1642) — pirmasis didelis susidūrimas; Marston Moor (1644) — parlamento pergalė Šiaurėje; 1645 m. suformuota New Model Army (Naujoji rikiuotė), kuriai vadovavo generolas Sir Thomas Fairfax ir kurio svarbią dalį sudarė Oliverio Kromvelio kavalerija.
  • 1645 m. Naseby mūšis sudavė lemiamą smūgį rojalistų pajėgoms — Karolio karinė galimybė laimėti praktiškai baigėsi.
  • 1646 m. Karolis buvo paimtas ir įkalintas — pirmasis etapas baigėsi parlamento pergale.

Antrasis etapas: 1648 (Antrasis pilietinis karas)

  • Po karinės pertraukos kilo rojalistų sukilimai ir skotų intervencija. Parlamente vyko vidiniai ginčai tarp radikalesnių ir su Karoliu palankesnių narių.
  • 1648 m. gruodį įvyko Pride'o areštas (Pride's Purge) — kariuomenės veiksmas prieš parlamentarų frakcijas, kas leido radikalesnei grupei surengti Karolio teismą.
  • Karolis buvo suimtas, teisiamas už išdavystę ir 1649 m. sausio 30 d. įvykdyta jo mirties bausmė — tokio precedento nematė ilgalaikė Europos monarchijų istorija.

Trečiasis etapas: 1649–1651

  • Po Karolio I nužudymo paskelbta Respublika — Commonwealth. Tačiau pavojai nesibaigė: Karolis II ir rojalistai stengėsi sugrąžinti monarchiją, gavo paramą iš Škotijos.
  • Oliveris Kromvelis, kaip parlamento generolas, vedė karinius žygius į Airiją (1649–1650), kur jo kampanijos — pvz., Droghedos ir Wexfordo mūšiai — išlieka prieštaringi dėl civilių aukų; vėliau jis nugalėjo škotus mūšiuose, pvz., Dunbar (1650).
  • 1651 m. Worcesterio mūšis baigėsi galutine karinių rojalistų pajėgų pralaimėjimu ir Karolio II pabėgimu į kontinentą — karai praktiškai baigėsi.

Pasekmės

Pilietinis karas turėjo tolimas ir įvairiapuses pasekmes:

  • Politinis lūžis: laikinai panaikinta monarchija ir House of Lords, įkurta Respublika (Commonwealth) ir vėliau — Politinė darbotvarkė, kuri atvėrė kelią autoritetingesnei kariuomenės kontrolei politikoje (Protektoratas 1653–1658 m.).
  • Teisinis ir konstitucinis precedentas: karaliaus suėmimas, teismas ir nukirsdinimas parodė, kad monarchas gali būti laikomas atsakingu už savo veiksmus; tai prisidėjo prie vėlesnės konstitucinės praktikos ir parlamentarizmo stiprėjimo.
  • Religiniai padariniai: laikotarpiu išaugo sektantų laisvė ir religinių idėjų įvairovė, bet visiškai plačios religijos laisvės nebuvo pasiekta — įtampa tarp anglikonų, presbiterianų, puritonų ir kitų išliko.
  • Socialiniai ir ekonominiai efektai: karo metu žuvo ir nukentėjo tūkstančiai karių ir civilių; išsiplėtė vietinės valdžios vakumai, sutrikdytos prekybos grandinės ir žemės ūkio gamyba. Daug šeimų prarado pragyvenimo šaltinius.
  • Ilgalaikė pasekmė monarchijai: 1660 m., po Kromvelio mirties ir politinės krizės, buvo atkurta monarchija — monarchijąatkūrė Karolis II. Tačiau karališkosios valdžios pozicija niekada nebesugrįžo į prieškarinį statusą; parlamentas įgijo daugiau įtakos, o idėjos apie konstitucinę baudžiavą toliau brandino politinę kultūrą, kuri galiausiai vedė prie vėlesnių reformų (pvz., 1688 m. Glorijos revoliucija).
  • Tarptautinės ir kolonijinės pasekmės: karo metu ir po jo daugelis žmonių emigravo į Britanijos kolonijas, kur jie nešė savo politines ir religines idėjas; taip pat karas paveikė Europos valstybių požiūrį į Britaniją.

Apibendrinant: Anglijos pilietinis karas buvo ne vien tik vienos šalies konfliktas — tai buvo platesnis trijų karalysčių (Anglijos, Škotijos ir Airijos) politinis ir religinis sukrėtimas, kuris pakeitė valdžių santykius, atvėrė kelią parlamentinei kontrolei ir turėjo ilgalaikių pasekmių Britanijos politinei raidai.