Puritonai: Anglijos protestantų judėjimas XVI–XVII a. apžvalga

Puritonai — Anglijos protestantų judėjimas XVI–XVII a.: puritonizmo kilmė, doktrina, pamokslavimas ir įtaka Anglijos religinei bei visuomeninei raidai.

Puritonai buvo XVI–XVII a. angliškai kalbančių protestantų grupė, kuriai rūpėjo tolesnė Bažnyčios atnaujinimo (reformacijos) eiga. Jie manė, kad Anglijos reformacija nebuvo pakankamai nuosekli ir daug kas išliko panašu į senąsias katalikybės formas. Dėl to puritonai kritikavo kai kuriuos Anglikonų bažnyčios papročius, liturgiją ir bažnytinę hierarchiją.

Kilmė ir istorinis kontekstas

1534 m. karalius Henrikas VIII atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios ir įkūrė protestantiškąją Anglijos bažnyčią. Ši Bažnyčia gyvavo iki 1553 m., kai Karalienė Marija laikinai grąžino šalį prie Romos Bažnyčios. Nuo 1558 m., kai valdyti pradėjo Elžbieta I Anglijos, sugrįžo protestantizmas ir buvo priimtas Anglikonų Bažnyčios konstitucinis modelis. Nors daug kas pasikeitė, daugelis reformatorių laikė, kad Bažnyčia vis dar per daug išlaikė katalikybės bruožų – todėl ir kilo puritonų judėjimas.

Tikėjimas ir praktika

Puritonas – asmuo, siekiantis dvasinės tyrystės per griežtesnį garbinimą, mokymąsi ir asmeninį šventumą. Toks gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra vadinti puritonizmu. Svarbiausios puritonizmo dalys buvo:

• pamaldumas ir griežtas religinių taisyklių laikymasis;
• paprasta, kukli apranga ir santūrus elgesys;
• didelis dėmesys pamokslavimui – Bažnyčios susirinkimuose svarbiausia buvo aiški, moralizuojanti šv. Rašto aiškinimo žinia;
• ritualų ir bažnytinės puošybos mažinimas;
• asmeninė Biblijos skaitymo ir supratimo svarba: puritonai skatino, kad kiekvienas žmogus gali ir turi skaityti Bibliją savaip (tai būdinga daugumai protestantų).

Teologiškai puritonai laikėsi daug bendrų bruožų su kalvinistais ir kai kuriais škotų presbiterionais: akcentavo Dievo visagalybę, išrinkimą (predestinaciją), Biblijos autoritetą ir krikščioniško gyvenimo moralę.

Bendruomenės, visuomenė ir kasdienybė

Puritonai stengėsi gyventi pagal Bibliją visais gyvenimo aspektais: moralinė griežtumas apėmė šeimos santykius, pramogas, darbo santykius ir savaitės dienos tvarką (ypač požiūrį į sekmadienį). Jie manė, kad žmogus gyvena Dievo garbei ir svarbiausias gyvenimo uždavinys yra vykdyti Dievo valią; toks gyvenimas atneš dvasinę bei amžinąją atlygį.

Bažnytinės reformos, skilimai ir emigracija

Puritonai ne visada siekė palikti Anglikonų bažnyčią. Tarp jų buvo ne tik separatistai (norėję atskirti atskiras parapijas ar bendruomenes), bet ir non‑separatistai (siekiantys reformos iš vidaus). Dėl nesutarimų su bažnytine hierarchija ir kartkartėmis taikomos persekiojimo politikos, daugelis grupių emigravo į Naująją Angliją, kur galėjo įkurti naujas bendruomenes ir praktikuoti puritonizmą pagal savo supratimą.

Naujojoje Anglijoje puritonų įsitikinimai ir raštai tapo itin svarbūs. Didelę įtaką turėjo magistratūra ir bažnytinė drausmė, o viena ryškių kultūrinių išraiškų – puritoniškoji literatūra. Vienas žymus kūrinys yra puritono Džono Bunjano (John Bunyan) "Piligrimo pažanga". Be to, iš emigravusiųjų kilę vadovai, kaip John Winthrop ar William Bradford, nulėmė Naujosios Anglijos kolonijų politinę ir religines normas.

Pamokslų tradicija ir vėlesnė įtaka

Pamokslavimas puritonams buvo svarbiausias religinių susirinkimų elementas. Pamokslai dažnai kalbėjo apie nuodėmę, Dievo teisingumą ir žmogaus priklausomybę nuo Dievo malonės. Dėl tokio akcento į bausmę ir nuodėmę, plačiai žinoma yra Džonatano Edvardso, svarbaus puritonų pamokslininko (Amerikoje), pamokslas "Nusidėjėliai pikto dievo rankose" – nors jis datuojamas vėlesniu laikotarpiu (XVIII a.), jis parodo puritoniškos religinės patirties tęstinumą Naujojoje Anglijoje.

Politika, konfliktai ir palikimas

Puritoniškos idėjos turėjo ir politinį atspalvį. XVII a. Anglijoje ryškėjo konflikto tarp karūnos, Anglikonų episkopato ir įvairių parlamentarinių jėgų, kurių dalį sudarė puritonų šalininkai. Šie konfliktai prisidėjo prie Anglijos pilietinio karo ir vėlesnių pokyčių valstybės valdymo (įtaka netgi perėjo į laikotarpį, kai šalimi trumpai valdė Puritanų palaikomas Commonwealth režimas). Po restauracijos (1660 m.) daugelis puritonų patyrė suvaržymus: priimtos priemonės, pvz., 1662 m. Act of Uniformity, privertė daug kunigų palikti tarnybą, o tai paskatino nonconformist judėjimų formavimąsi.

Puritonų kultūrinis palikimas yra platus: jie skatino skaitymą ir raštingumą (Biblijos skaitymas buvo svarbus), auklėjo griežtą darbo ir moralės sąvoką bei turėjo įtakos literatūrai, švietimui ir politinėms idėjoms Anglijoje ir JAV. Kai kurių istorikų nuomone, puritonų etika prisidėjo prie moderniosios Vakarų visuomenės institucijų formavimosi.

Svarbiausi puritonų raštai ir veikėjai

• Džonas Bunjanas (John Bunyan) – "Piligrimo pažanga" kaip puritoniškos alegorijos pavyzdys;
• įtakingi pamokslininkai ir teologai, kurių raštai formavo pamokslavimo ir dvasinio gyvenimo praktiką;
• Naujosios Anglijos veikėjai (pvz., John Winthrop, William Bradford, Thomas Hooker, John Cotton) – kurie kūrė puritoniškas kolonijines bendruomenes;
• vėlesnės kartos pamokslininkai, kaip Džonatanas Edvardsas, rodė, kad puritoniškos idėjos Amerikos religinėje tradicijoje gyvavo ilgiau nei Europoje.

Puritonai nebuvo vienalytė grupė – tarp jų buvo ir radikalesnių separatistų, ir pragmatiškesnių reformatorių. Tačiau visus juos vienijo siekis gyventi pagal Biblijos principus, paprastumo ir pamaldumo idealai bei įsitikinimas, kad tikroji Bažnyčia turi būti švaresnė nuo senųjų, „likusių“ katalikiškų praktikų.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas buvo puritonai?

Klausimas: Kaip vadinosi jų gyvenimo būdas ir įsitikinimai?

K: Kokios buvo svarbios puritonizmo dalys?

Klausimas: Kaip jie stengėsi būti dvasiškai švarūs?

K: Kokias reformas jie vykdė savo bažnyčiose ir visuomenėje?

K: Kodėl daugybė grupių emigravo į Naująją Angliją?

K: Koks yra svarbaus puritono parašyto kūrinio pavyzdys?

Paieška pagal raidę