Elžbieta I (1533 m. rugsėjo 7 d. – 1603 m. kovo 24 d.) buvo Anglijos ir Airijos karalienė. Ji valdė nuo 1558 m. lapkričio 17 d. iki mirties 1603 m. kovo mėn. Dažnai vadinama Gerąja karaliene Bes, Mergele karaliene arba Gloriana, ji tapo paskutine Tiudorų dinastijos monarche ir vienu ryškiausių Anglijos istorijos simbolių.
Iki karūnos: kilmė ir jaunystė
Elžbieta buvo Anglijos karaliaus Henriko VIII ir jo antrosios žmonos Anos Boleyn duktė. Po Anos Boleyn nuopuolio ir egzekucijos 1536 m. Elžbietos padėtis dvare tapo sudėtinga: ji buvo pripažinta neteisėta ir jos teisės į sostą buvo ribotos. Per vaikystę ir jaunystę ji gavo išsilavinimą — mokėsi kelių kalbų, literatūros, istorijos ir teologijos — ir išsiskyrė intelektualumu bei kultūros apetitais.
Persekiojimas ir grėsmės
Per karalienės Marijos I valdymą (1553–1558) Elžbietai teko išlikti atsargiai: Marija, norėdama atstatyti katalikybę, žiūrėjo į Elžbietą įtariai. Tam tikru metu Elžbieta buvo areštuota ir trumpam uždaryta Londono bokšte (Tower of London) dėl įtarimų dalyvavus politiniuose sąmoksluose. Nepaisant šių pavojų, Elžbieta pavyzdingai išsaugojo pozicijas ir atgavo paramą, kai po Marijos mirties 1558 m. tapo karaliene.
Valdymas ir religijos tvarka
Karalienės Elžbietos valdymas pasižymėjo politiniu saikingumu ir pragmatizmu. 1559 m. ji įvedė vadinamąją Elžbietos religijos politiką — kompromisinį sprendimą, kuris, nors ir orientuotas į protestantizmą, stengėsi išvengti pernelyg griežtų represijų prieš katalikus. Pagrindiniai teisės aktai buvo Act of Supremacy (kuris atnaujino monarcho viršenybę Bažnyčioje) ir Act of Uniformity (kuris nustatė vieningą pamaldų tvarką).
Užsienio politika ir karai
Elžbietos valdymas pasižymėjo atsargia, bet tvirta užsienio politika. Ji vengė ilgalaikių brangių karų žemėje, tačiau aktyviai remė jūrinius reidus ir piratavimo ekspedicijas prieš Ispaniją bei skatino anglišką prekybą ir navigaciją. 1588 m. Elžbietos vyriausybė ir laivynas susidorojo su Ispanijos Armada – tai tapo simboliniu Anglijos pasipriešinimo momentu ir sustiprino jos tarptautinį prestižą. Jos laikais taip pat tęsėsi bandymai įkurti kolonijas (pvz., Roanoke), nors daugelis jų buvo nesėkmingi.
Kultūra, mokslai ir tyrinėjimai
Elžbietos epocha dažnai vadinama anglų Renesanso arba Elžbietos laikų aukso amžiumi. Per jos valdymą klestėjo teatras, literatūra ir poezija – kūrė tokie autoriai kaip Williamas Shakespeare’as, Edmundas Spenseris ir Christopheris Marlowe’as. Karalienė pati buvo meno rėmėja, skyrė mecenatystę dramaturgams, poetams, taip pat remė jūrų tyrinėjimus (Francisas Drake’as, Walteris Raleigh). Šis kultūrinis pakilimas stipriai prisidėjo prie anglų tapatybės formavimosi.
Asmeninis gyvenimas ir politika dvaro viduje
Elžbieta niekada nebuvo ištekėjusi; jos atsisakymas tuoktis tapo svarbia politine studija — ji naudojo galimybę vesti kaip įrankį deryboms su užsienio valdovais. Karalienės santykiai su artimiausiais favoritais, tarp jų su Robertu Dudley (Leicesterio grafu) ir vėliau su Robertu Devereux’u (Essexo grafu), turėjo ir politinių pasekmių. Kai Essex sukilo 1601 m., jis buvo suimtas ir sušaudytas; šis incidentas parodė, kiek rizikos kėlė favoritų politika ir karalienės autoritetas dvaro aplinkoje.
Paveldėjimas ir mirtis
Elžbieta mirė 1603 m. kovo 24 d., nesulaukusi savo įpėdinio. Neturėdama tiesioginių palikuonių, ji paliko sosto klausimą neišspręstą; galiausiai sostas perėjo Škotijos karaliui Jokūbui VI, kuris tapo Anglijos karaliumi Jokūbas VI (angliškas titulas James I), taip pradėdamas Stuartų dinastiją. Elžbietos valdymas paliko tvirtą politinį, kultūrinį ir religinį paveldą, kuris ilgai formavo Didžiosios Britanijos ateitį.
Palikimas
Elžbietos epocha ženklina perėjimą nuo viduramžiškosios monarchijos prie centralizuotos valstybės su stipria flota, augančia komercija ir stipriu nacionaliniu savitumu. Jos vaizdas — neištekėjusi monarchė, intelektuali, politine grakštumu valdanti savo valdžią — tapo kultūriniu simboliu: portretai ir literatūriniai vaizdiniai (pvz., Gloriana) išliko istorinėje ir meninėje atmintyje. Jos valdymo laikotarpis yra vienas ryškiausių angliškos istorijos puslapių.
