Jokūbas VI ir I (1566–1625) Anglijos, Škotijos ir Airijos karalius

Jokūbas VI ir I (1566 m. birželio 19 d. – 1625 m. kovo 27 d.) buvo Škotijos karalius Jokūbas VI, o nuo 1603 m. – ir Anglijos karalius bei Airijos karalius Jokūbas I. Jis buvo pirmasis monarchas, kuris sau suteikė pavadinimą Didžiosios Britanijos karalius ir, pirmą kartą istorijoje, vienu metu valdė abi salas – tai vadinama asmenine sąjunga. Škotiją jis valdė kaip Jokūbas VI nuo 1567 m. liepos 24 d. iki mirties; Angliją ir Airiją – nuo 1603 m. (Elžbietos I mirties) iki mirties.

Ankstyvieji metai ir sostupo teisė

Jokūbas gimė Škotijoje ir buvo Škotijos karalienės Marijos sūnus. Po savo motinos nuopuolio ir nuvertimo jis tapo karaliumi dar vaikystėje, o faktinę valdžią pradėjo vykdyti jam paauglystėje ir jaunystėje. Anglijos sostas tapo pasiekiamas po Elžbietos I mirties 1603 m., nes ji neturėjo palikuonių, o Jokūbas buvo artimiausias giminaitis, todėl Anglija priėmė Škotijos monarchą kaip savo karalių.

Valdymas, politika ir santykiai su parlamentu

Jokūbas aktyviai siekė suvienyti Angliją ir Škotiją ne tik personaline sąjunga, bet ir valstybiniu frontu, kartais pats vadindamas save Didžiosios Britanijos karaliumi. Tačiau jo pastangos politinį sujungimą įtvirtinti parlamento lygyje dažnai susidurdavo su pasipriešinimu. Jokūbas tikėjo dieviškosios valdžios teisumu – jis rašė apie valdžios kilmę ir karaliaus teisę valdyti, o ši doktrina vėliau turėjo įtakos karaliaus ir Parlamento konfliktams.

Per savo valdymą jis dažnai tvarkėsi sunkiai su Anglijos parlamentu ir patyrė finansinių problemų: karališkieji išlaidos, dovanų sistema ir prastesnis valstybės biudžeto valdymas didino skolą. Be to, karalius rėmė mėgstamus rūmų favoritus, kurių įtaka kartais kelė nepasitenkinimą tarp aristokratijos ir parlamento.

Užsienio politika ir taika

Jokūbo užsienio politika buvo palyginti taiki – 1604 m. pasirašyta Londono taikos sutartis su Ispanija atnešė laikinos ramybės Europoje. Tačiau jo bandymai gauti dinastinių sutarčių (pvz., „ispaniškasis susitarimas“) dėl sūnų kartais nesėkmingi ir ginčų keliantys.

Kultūra, raštija ir religinė politika

Jokūbas buvo gerai išsilavinęs ir aktyvus rašytojas bei kultūros rėmėjas. Jis skatinęs mokslą, literatūrą ir meną, rūmams buvo svarbus literatūros ir teatro globėjas. Po 1603 m. vienas garsiausių teatro kolektyvų – „King’s Men“ (anksčiau „Lord Chamberlain’s Men“) – tapo karaliaus globojama trupė; Williamas Shakespeare’as ir kiti dramaturgai iš to uždirbo didesnę apsaugą ir pastovų užsakymą.

Jokūbo raštai parodo jo politines ir religines pažiūras. Tarp žinomiausių jo darbų yra "Daemonologiją" (1597) – traktatas apie raganavimą, kurio idėjos paskatino intensyvesnį raganų persekiojimą; "Tikrąjį laisvųjų monarchijų įstatymą" (1598) – apie monarchijos teisę; "Bazilikoną Doroną" (1599) – patarimus sūnums ir valdančiųjų moralę; bei "Tabako" kontrablastą (1604) – esė prieš rūkymą tabako. Jokūbas taip pat inicijavo naują Biblijos vertimą į anglų kalbą – vadinamąją autorizuotą Karaliaus Jokūbo Bibliją, kuri 1611 m. tapo įtakingu religiniu ir literatūriniu tekstu.

Raganavimo baimė ir cenzūra

Jokūbas tikėjo raganavimu ir net dalyvavo teisminiuose procesuose, susijusiuose su raganavimais (pvz., North Berwick bylos). Perskaitęs skeptišką kūrinį "Raganų atradimą", karalius reikalavo sunaikinti jo egzempliorius – jis vertino raganavimo problemą rimtai ir skatino kovą su tuo reiškiniu.

Gunpowder Plot (Šaunamųjų miltelių sąmokslas)

Jokūbas buvo tikslas 1605 m. planuoto ginklų miltelių sąmokslo. Katalikų grupė planavo susprogdinti Parlamento rūmusGuy Fawkesas buvo rastas rūsyje su statinėmis šaunamųjų miltelių. Šis įvykis Anglijoje kasmet prisimenamas lapkričio 5 d. kaip Ugnies naktis (Bonfire Night): žmonės degina laužus, sprogdina fejerverkus ir primena sąmokslo sugriovimą.

Kolonizacija ir paveldas

Jokūbo valdymas turi reikšmės ir už Atlanto: 1606 m. jis suteikė chartijas, kuriomis remtos angliškos kolonizacinės kompanijos. Viena iš jų įkūrė pirmąją nuolatinę anglų gyvenvietę Šiaurės Amerikoje – Džeimstauną (Jamestown) 1607 m., pavadintą karaliaus garbei. Jo iniciatyvos kolonijinė politika turėjo ilgalaikį poveikį Britanijos imperijos plėtrai.

Mirtis ir įpėdinis

Jokūbas mirė 1625 m. kovo 27 d. (anksčiau dažnai minimas ir kovo 25 d. datų skirtumas dėl kalendorių) ir buvo palaidotas Vestminsterio abatijoje. Po jo mirties sostą perėmė sūnus Karolis (Karolis I). Karolio valdymas ir jo bandymai vykdyti absoliučią valdžią prisidėjo prie ilgalaikių konfliktų su parlamentu, kurie galiausiai virto Anglijos pilietiniu karu. Karo pabaigoje 1649 m. Karolis I buvo nuteistas mirti ir įvykdyta mirties bausmė – tai pakeitė Britanijos monarchijos istoriją.

Vertinimas

Jokūbo paveldas yra dvejopas: jis paskatino kultūrą, literatūrą ir religinius tekstus (ypač autorizuotą Biblijos vertimą), bet jo politinės pažiūros ir finansų tvarkymas padėjo formuoti įtampas tarp karaliaus ir Parlamento, kurios peraugo į vėlesnę krizę. Jo laikotarpis ženklina svarbų pereinamąjį laiką Britanijos istorijoje – nuo atskiros Anglijos ir Škotijos iki ilgo proceso, kurio metu šalys palaipsniui ėjo link tvirtesnės sąjungos.