Henrikas VIII (1491 m. birželio 28 d. - 1547 m. sausio 28 d.) buvo Anglijos karalius nuo 1509 m. iki savo mirties 1547 m. Jis, ko gero, yra vienas žymiausių Anglijos monarchų, nes atskyrė Angliją nuo Romos katalikų bažnyčios ir popiežiaus ir šešis kartus vedė. Jaunystėje Henrikas buvo išsilavinęs, domėjosi teologija, muziką ir sportu; jis parašė veikalą "Assertio septem sacramentorum" (1521), už kurį popiežius jam suteikė titulą "Fidei Defensor" (Tikėjimo gynėjas). Vėliau jo santykiai su Romos bažnyčia staiga pasikeitė dėl asmeninių ir politinių priežasčių.

Jaunystė, šeima ir santuokos

Henrikas gimė Grenviče (Greenwich) ir buvo Henriko VII bei Elžbietos Jorko sūnus. 1509 m. jis vedė Katariną Aragonišką, su kuria ilgai siekė paveldėtojo sūnaus. Kai šio santuokos vaisingumas tapo klausimu, karalius siekė nutraukti santuoką — tai tapo viena iš priežasčių, paskatinusių konfliktą su Romos bažnyčia. Vėliau jis dar penkis kartus vedė: Ane Bolin (Anne Boleyn), Jane Seymour, Ane iš Klevo (Anne of Cleves), Katriną Hovard (Catherine Howard) ir Katriną Parr. Iš šių santuokų į pasaulį atkeliavo kelios pažymėtinos figūros — dukra Marija (vėliau Marija I), dukra Elžbieta (vėliau Elžbieta I) ir sūnus Edvardas (Edvardas VI), kurie po Henriko mirties tapo karaliais ir karalienėmis. Henrikas taip pat pripažino vieną neteisėtą sūnų — Henriką FitzRoy, Rokamberto hercogą.

Politika ir valdžia

Henrikas VIII padidino monarchijos ir vyriausybės valdžią šalyje. Jo įsakymu buvo nužudyta daug jam nepatikusių žmonių, įskaitant dvi jo paties žmonas. Jam lengvai vadovavo tas, kas buvo jo mėgstamiausias patarėjas: Tomas Vulsis, Tomas Moras, Tomas Kromvelis, Tomas Kranmeris ir Ričardas Ričis. More'ui ir Kromveliui taip pat buvo įvykdyta mirties bausmė. Jis išleido įstatymus dėl Velso prijungimo prie Anglijos ir buvo pirmasis Anglijos monarchas, tapęs Airijos karaliumi.

Be minėtų asmenų, svarbūs buvo ir kiti valstybės veikėjai: kardinolas Tomas Vulsis (Wolsey) ilgą laiką valdė kaip kancleris, kol prarado Henriko pasitikėjimą. Tomas Kranmeris tapo Kenterberio arkivyskupu ir vaidino svarbų vaidmenį Bažnyčios Anglijoje pertvarkyme. 1534 m. priimtas Aktas apie viršenybę (Act of Supremacy) paskelbė karalių Anglijos Bažnyčios galva; tai sudarė teisinį pagrindą Anglijos atskyrimui nuo Romos.

Priešprieša su Romos bažnyčia ir Reformacija

Jo vyriausybė sugebėjo surinkti daugiau pinigų, jie nustojo mokėti pinigus Romos katalikų bažnyčiai ir uždarė vienuolynus. Tačiau jis taip pat išleido daug daugiau pinigų savo malonumams ir karams su Prancūzija bei Škotija. Šiais karais daug nepasiekta. Jis gerokai padidino Karališkąjį laivyną ir padarė kitų ginkluotųjų pajėgų patobulinimų.

Dauguma vienuolynų uždarymo (1536–1541) operacijos buvo vykdoma pagal planą, kuris atvėrė dideles žemės ir pajamų sankaupas karaliui bei karališkajai iždo ir didikams, kurie įsigijo ekskluziuotas žemes. Tai pakeitė žemės nuosavybės struktūrą ir pagilino socialinius bei religinius prieštaravimus. Reformacija Anglijoje nebuvo tokia radikali kaip kai kuriose kitose šalyse — ji išlaikė daug liturginių elementų, tačiau pakeitė bažnytinę valdžią ir turtą.

Užsienio politika ir karai

Henriko užsienio politika daugiausia orientavosi į konfliktus su Prancūzija ir kartais su Škotija. Nors laimimų reikšmingų teritorinių laimėjimų nebuvo daug, Henrikas stiprino jūrų pajėgas — pagal jo iniciatyvą buvo plėtojamos karinės laivyno statyklos, statyti nauji karo laivai. Žinomas pavyzdys — karinis laivas "Mary Rose", nuskendęs 1545 m. per sprogimą įvykusią jūreivystės nelaimę. Jo investicijos į laivyną vėliau tapo svarbiu pamatu Anglijos jūrų galiai.

Kultūra, teismai ir rūmų gyvenimas

Valdymo pradžioje jis buvo laikomas gražiu jaunuoliu, kuris daug mokėsi, mėgo sportą, muziką ir rašymą. Henrikas buvo didelis meno globėjas — jo rėmuose veikė dailininkai, muzikantai ir rašytojai; jis praplėtė ir puošė tokias rezidencijas kaip Hampton Court. Rūmų gyvenimas buvo iškilmingas, gausus pramogų, turnyrų ir banketų, o Henriko asmeninė prabanga išlaikė dideles išlaidas valstybiniams biudžetams.

Asmenybė, sveikata ir mirtis

Vėliau jis tapo silpnas, ligotas ir labai nutukęs. Jis taip pat tapo nenuspėjamas, blogai nusiteikęs ir nesugebantis pripažinti, kad padarė klaidų. Henriko senatvei būdingos sveikatos problemos apėmė diabetą (arba diabetes-like būklę), kojų opas ir galimą širdies bei kraujotakos sutrikimą; kai kurie istorikai mano, kad pasireiškė ir neuropsichiatriniai simptomai. Mirė 1547 m., sulaukęs 55 metų. Kitas karalius buvo jo sūnus Edvardas VI.

Paveldas ir poveikis

  • Religinės permainos: Henriko sprendimai (ypač Aktas apie viršenybę ir vienuolynų uždarymas) ilgainiui pakeitė Anglijos religinę žemėlapį ir atvėrė kelią protestantizmui, nors jo asmeninė religija ir nuostatos keitėsi.
  • Monarchijos stiprinimas: Jo veiksmai sustiprino karaliaus galią prieš kitus valdžios centrus — bažnyčią ir diduomenę.
  • Ekonominės ir socialinės pasekmės: Vienuolynų turtai perskirstyti pakeitė žemės nuosavybę; dalis pajamų atiteko iždui, dalis — naujai iškilusiems žemės nuomininkams.
  • Karinis palikimas: Laivyno plėtra ir karinių technologijų atnaujinimas tapo svarbiu Anglijos ateities geopolitinės galios pagrindu.
  • Kultūrinis palikimas: Jo globojami menai ir architektūra (pvz., Hampton Court) paliko ilgalaikį pėdsaką.

Henriko asmenybė ir veiksmai iki šiol kelia stiprias diskusijas tarp istorikų: vieni jį laiko autoritariniu reformatoriumi, kiti — impulsyvia ir savanaudiška figūra, kurios sprendimai turėjo toli siekiančių pasekmių Anglijos istorijai.