Tomas Kromvelis, 1-asis Esekso grafas, KG, PC (apie 1485 m. - 1540 m. liepos 28 d.) - Anglijos valstybės veikėjas ir teisininkas. Jis buvo karaliaus Henriko VIII vyriausiasis ministras (kaip ministras pirmininkas) nuo 1532 iki 1540 m. Ėjo daug svarbių pareigų, baigdamas lordu šambelionu. Kromvelis nebuvo kilęs iš turtingos ar kilmingos šeimos: gyvenime jis iškilo savo darbu ir nuopelnais.

Kromvelis stengėsi modernizuoti valdžią, tačiau tai reiškė, kad tiek bajorai, tiek bažnyčia turės mažiau galios. Dėl to jis buvo laikomas išsišokėliu. Jis buvo vienas stipriausių Anglijos reformacijos, Anglijos bažnyčios atitrūkimo nuo Romos popiežiaus, šalininkų. 1534 m. parlamentas Henriką VIII paskyrė Anglijos bažnyčios vadovu. Kromvelis padėjo kontroliuoti naująją Bažnyčią, eidamas dvi naujas pareigas: vicegenerolo dvasininkams ir generalinio vikaro.

Ankstyvieji metai ir kilimas

Tomas Kromvelis gimė apie 1485 m. paprastoje šeimoje. Jaunystėje jis įgijo patirties prekyboje ir finansuose, keliavo po Vakarų Europą, vėliau grįžo į Angliją ir pradėjo dirbti administraciniuose ir teisminiuose darbuose. Jo gebėjimas tvarkyti sudėtingus reikalus, organizuoti derybas ir administruoti valstybinius reikalus leido jam greitai kilti dvaro tarnyboje. Kromvelio karjera ypač paspartėjo po to, kai jis tapo vienu iš pagrindinių Henriko VIII patikėtinių, ypač po kardinolui Volfzei (Cardinal Wolsey) kilusių problemų ir kritimo — Kromvelis perėmė dalį administracinių funkcijų ir tapo nepakeičiamu karaliaus patarėju.

Reformos ir veikla Henriko VIII vyriausybėje

Kromvelis inicijavo ir įgyvendino daug politinių bei administracinių reformų, kurių tikslas buvo centralizuoti valdžią ir padidinti karaliaus kontrolę:

  • Teisiniai ir konstituciniai pakeitimai: jis skatino Parlamento vaidmens stiprinimą, per kurį buvo išleisti įstatymai, formaliai įtvirtinę karaliaus viršenybę virš Bažnyčios (pvz., 1534 m. įstatymai, kuriuos palaikė Henriko politika).
  • Bažnyčios institucijų reformavimas: Kromvelis organizavo monarchijos kontrolę bažnytiniais reikalais — jis ėjo vadinamąsias vicegenerolio ir generalinio vikaro funkcijas, padedančias karaliui reguliuoti bažnytinį gyvenimą.
  • Vienuolynų uždarymas ir turto perėmimas: Kromvelis buvo pagrindinis vienuolynų nutraukimo (dissolution of the monasteries) iniciatorius ir administratorius — tai leido karaliui įgyti didelį turtą ir žemes bei sumažinti Romos įtaką Anglijoje.
  • Biurokratijos ir finansų modernizavimas: jis kūrė naujas institucijas ir teisinius mechanizmus, kad valdymas taptų efektyvesnis, įvedė centralizuotą apskaitą ir valdymą anksčiau pavaldžius savarankišoms institucijoms.

Politinis stilius ir prieštaros

Kromvelis buvo žinomas kaip racionalus, planingas ir kartais grubus administratorius. Jo priemonės — naudojant teismines procedūras, konfiskacijas ir parlamentinius aktus — dažnai sukeldavo pasipriešinimą tarp tradicinių didikų ir bažnytinės hierarchijos. Kritikai jo veiksmus vertino kaip pernelyg pragmatiškus ir pragmatiškas „valstybės interesų“ traktavimas kartais virsdavo asmeniniais priešiškumais.

Nuopuolis ir mirtis

Kromvelio politinė karjera baigėsi sparčiu nuopuoliu 1540 m. Jo kaltinimai apėmė tiek politinius, tiek religinius nusikaltimus — jam buvo prikišama prasta diplomatija, klaidos derybose (ypač susijusios su Jungtuojų santuoka su Ana iš Klevų), taip pat priešų dvaro-savivaldžio intrigų įtaka. 1540 m. liepos 28 d. jis buvo suimtasis, apkaltintas išdavyste ir nukirsdintas; tuo metu jis jau buvo neseniai pavadintas Esekso grafu, todėl jo nuopuolis buvo greitas ir dramatiškas.

Paveldas

Tomas Kromvelis laikomas vienu iš svarbiausių Tudorų eros valstybės administratorių: jo reformos padėjo Anglijai pereiti link centralizuotos, korporacinės - teisės valstybės valdymo sistemos, kurioje karaliaus valdžia buvo pagrindinė. Tačiau jo metodai — ypač vienuolynų uždarymas ir turto perėmimas — paliko gilias socialines ir religines žaizdas, todėl istorikai dažnai vertina jį dviprasmiškai: kaip efektyvų valstybės statytoją ir kartu kaip tvirtą bei kartais žiaurų reformatorių.

Kromvelis taip pat tapo kultūros objektu: XX–XXI a. jis dažnai vaizduojamas literatūroje ir kinematografijoje (pvz., Hilary Mantel romanuose ir jų televizijos adaptacijoje), kur jis pateikiamas kaip sudėtinga, daugiasluoksnė politinė figūra.