Edvardas IV — Anglijos karalius (1442–1483): biografija ir valdymas
Edvardas IV — įdomi biografija ir valdymas: nuo jaunystės kovų Rožių karuose ir karūnavimo iki Elžbietos Vudvilės, politinių intrigų ir valdžios konsolidavimo.
Anglijos karalius Edvardas IV gimė 1442 m. balandžio 28 d. Jis buvo viena iš svarbiausių XIV–XV a. Anglijos monarchų figūrų ir Anglijos karaliumi tapo 1461 m.; mažiau žinomas yra faktas, kad jo valdymas buvo pertraukiamas — trumpam prarado sostą 1470–1471 m., bet vėl sugrįžo ir valdė iki mirties 1483 m. balandžio 9 d. (oficialiai dažnai nurodoma, kad jo pirmasis prasidėjimas nuo 1461 m. kovo 4 d.).
Šeima, kilmė ir kilimas į valdžią
Edvardas buvo vyriausias iš keturių Jorko hercogo Ričardo Plantageneto sūnų. Jorko hercogas turėjo pretenzijų į troną ir, palaikomas daugelio didikų, ypač įtakingo Ričardo Nevilio, 16-ojo Vorviko grafo, tapo alternatyva Henriko VI silpnai valdžiai. Šie konfliktai virto ilguoju ginkluotu mūšiu tarp Jorkų ir Lancastrų, vadinamu Rožių karais.
1460 m. pabaigoje, Veikfildo (Wakefield) mūšyje, žuvo Edvardo tėvas — Jorko hercogas, ir jo jaunesnysis brolis Edmundas (Rutlando grafas). Jaunasis Edvardas, tuomet dar labai jaunas, jau buvo įgijęs kovinės patirties ir parodė ryžtą bei karinį talentą. 1461 m. pradžioje jis laimėjo kelis svarbius mūšius (tarp jų Mortimer's Cross), o kovos kulminacija buvo didelis Towton mūšis 1461 m. pavasarį, po kurio Edvardas buvo priimtas Londone ir paskelbtas karaliumi. Vėliau tas pats Edvardas buvo karūnuotas (koronacijos ceremonija vyko 1461 m. vasarą).
Karūnavimas, santuoka ir vidaus politika
Pradžioje Edvardas valdė remiamas galingo Vorviko grafo, kuris dažnai pavadinamas „kingmaker“ — sostą darančiu didiku. Tačiau 1464 m. karalius slapta susituokė su Elžbieta Vudvil, jaunąja našle iš įtakingos, nors nearistokratiškos šeimos. Ši santuoka nustebino ir supykdė Vorviką, kuris siekė dinastinių santuokų su užsienio princesėmis, kad sustiprintų savo politinę padėtį. Iš šios santuokos per maždaug devyniolika metų gimė daug vaikų — istoriniuose šaltiniuose minima iki dešimties vaikų, tarp jų ir būsimas karalius Edvardas V, bei įvairios dukterys, vedusios į kitus galingus bajorų namus.
Santuoka su Vudvilais pakeitė jėgų pusiausvyrą rūmuose: Elžbietos giminė ėmė gauti titulų ir postų, o tradicinė didikų grupė jautėsi pažeminta. Laikui bėgant tai sukėlė naujų priešpriešų Edvardui, o Vorviko grafas ėmė vis labiau nesutarti su karaliumi.
Sukilimai, užsienio pagalba ir sugrįžimas į valdžią
R. Nevilis susivienijo su kitais nepatenkintais didikais, įskaitant Klarenso hercogą Jurgį (George, Duke of Clarence), kuris buvo Vorviko dukters vyras, ir 1470 m. pavyko laikinai nuversti Edvardą: jis pabėgo į Burgundiją, o karalius Henrikas VI buvo trumpam atstatytas. Edvardo išvyka į Burgundiją nebuvo atsitiktinė — Burgundijos kunigaikštis buvo vedęs jo seserį Margaretą ir suteikė paramą.
Grįžęs su Burgundijos parama 1471 m., Edvardas greitai atkūrė savo pozicijas. Jis laimėjo dvi svarbias kovas: Barnet (1471 m. balandžio pabaigoje), kur žuvo Vorviko grafas, ir Tewkesbury (1471 m. gegužės pradžioje), kur Edvardas sutriuškino Lancastrų pajėgas; mūšyje žuvo karaliaus Henriko VI sūnus Edvardas, Lancasterio hercogas. Po Tewkesbury Henriko VI likimas buvo tragiškas — jis vėliau buvo nužudytas kalėjime, kad pašalintų bet kokią grėsmę Edvardo valdžiai.
Giminės ginčai ir vėlesnė valdymo politika
Po sugrįžimo Edvardas valdė remdamasis savo broliais ir ištikimais sąjungininkais: kadaise maištavęs Klarenso hercogas Jurgis laikui bėgant tapo mažiau patikimas ir galiausiai ėmėsi veiksmų prieš karalių; galiausiai jis buvo suimtas ir kalintas — vėlesni šaltiniai tvirtina, kad Jurgis mirė kalėjime. Jauniausias Edvardo brolis Ričardas, Glosterio kunigaikštis, liko ištikimas iki pat karaliaus mirties (tačiau vėlesni įvykiai pakrypo kitaip).
Edvardas IV pasižymėjo kaip gabus politikas ir investuotojas į karališkąją valdžią: jis stiprino finansinę padėtį, skatino prekybą, ypač su Burgundija ir Flandrija, palaikė galingą ir prabangų rūmų kultūrą bei rūpinosi kariuomenės stiprinimu. Tačiau jo rūmų politika — gausūs dovanojimai Vudvilams ir kitiems rėmėjams — sukėlė nuolatinę įtampą su senąja aristokratija.
Mirtis, sosto paveldėjimas ir princų bokšto paslaptis
Edvardas IV mirė staiga 1483 m. balandžio 9 d., būdamas keturiasdešimties metų. Priežastys nėra visiškai aiškios — minimi staigi liga arba galimas insultas; kai kurie šaltiniai spėlioja apie nuodijimą, bet tvirtų įrodymų nėra. Po jo mirties karaliumi trumpai tapo jo sūnus Edvardas V, kuris dar buvo vaikas. Karalius Edvardas IV paliko stiprią dinastinę poziciją, bet valdžios perimamumas sukėlė griūtį: Edvardo brolis Ričardas, Glosterio kunigaikštis, pasinaudojo situacija, pareiškė, kad Edvardas V negali teisėtai valdyti, ir pats 1483 m. užėmė sostą kaip Ričardas III.
Tarpiausia ir vienas iš labiausiai apsuptų paslapčių angliškos istorijos — dviejų Edvardo sūnų (princų) dingimas iš Londono Bokšto. Istorija mini jaunus princus — Velso princą (Edvardą) ir jo brolį Ričardą (jaunesnįjį Velso princo teisėją) — kurie dingo po to, kai jų dėdė Ričardas perėmė valdžią. Iki šiol lieka neaišku, kas tiksliai nutiko: dauguma istorikų mano, kad berniukai buvo nužudyti, bet pagrįsti dokumentiniai įrodymai trūksta.
Palikimas
- Militaris ir politinis: Edvardas IV atgaivino jėgą ir stabilumą po ilgo vidaus konflikto, sugrąžino valdžią Jorkų namams ir laikinai užbaigė daugelį karinių grėsmių Lancastrams.
- Ekonominis: jo valdymas pasižymėjo prekybos skatinimu, ypatingai su Burgundija, ir geresne karališkųjų pajamų tvarka, kas stiprino monarchijos finansus.
- Kultūrinis: Edvardas puoselėjo prabangų rūmų gyvenimą, rėmė mecenatystę ir konsolidavo karališkąją valdžią per sutuoktinių ir sąjungų reputaciją.
Edvardas IV išlieka prieštaringa figūra: jis buvo talentingas karys ir efektyvus valdovas, tačiau jo sprendimai (ypač santuoka su Elžbieta Vudvil ir dovanojimai giminei) sukėlė ilgalaikes politines pasekmes, kurios galiausiai padėjo pagrindą naujiems konfliktams po jo mirties.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Edvardas IV?
A: Edvardas IV buvo Anglijos karalius nuo 1461 m. kovo 4 d. iki 1470 m. spalio 3 d. ir nuo 1471 m. balandžio 11 d. iki savo mirties 1483 m. Jis buvo pagrindinė Rožių karų figūra.
K: Kas buvo Rožių karai?
A: Rožių karai - tai pilietiniai karai Anglijoje, vykę 1455-1487 m. tarp jorkšyrų ir lankasterių grupuočių.
K: Kaip Edvardas tapo Jorko rūmų vadovu?
A: Edvardas tapo Jorko rūmų vadovu, kai 1460 m. gruodžio mėn. Veikfildo mūšyje žuvo jo tėvas Ričardas, Jorko kunigaikštis.
K: Dėl ko kilo konfliktas su jo vyriausiuoju patarėju Ričardu Neviliu?
A: Konfliktas tarp Edvardo ir jo vyriausiojo patarėjo Ričardo Nevilio kilo, kai jis vedė Elžbietą Vudvilę, nes Nevilis norėjo, kad jis vestų kitos šalies princesę.
K: Kas 1470 m. sukėlė sukilimą prieš Edvardą?
A: 1470 m. sukilimui vadovavo Vorvikas ir Edvardo brolis Jurgis, Klarenso kunigaikštis, kuris trumpam sugrąžino Henriką VI į karaliaus postą.
K: Kur Edvardas pabėgo po šio sukilimo?
A: Po šio sukilimo Edvardas pabėgo į Flandriją, kur surinko paramą prieš vėl įsiverždamas į Angliją 1471 m. kovo mėn.
K: Kas jį pakeitė po jo mirties 1983 m. balandžio mėn.
A: Po Edvardo mirties 1983 m. balandžio mėn. jį pakeitė sūnus Edvardas V, bet netrukus po to sostą užėmė Edvardo brolis Ričardas III.
Ieškoti