Ričardas III (1452–1485) buvo paskutinis Plantagenetų rūmų karalius, valdęs Angliją 1483–1485 m. Jis gimė 1452 m. ir kilęs iš galingos Jorkų šeimos, kurios kova su Lancastrų šaka tapo žinoma kaip Rožių karai. Istorija apie jo trumpą, audringą valdymą ir tragišką mirtį ilgainiui tapo viena iš žinomiausių vėlyvosios viduramžių anglų politikos pasakų.

Ankstyvieji metai ir šeima

Ričardas buvo jaunesnysis karaliaus Edvardo IV brolis ir priklausė Jorko rūmams. Jis anksti įsitraukė į karo ir politikos reikalus, tapo patyręs kovotojas ir politikas. Ištekėjo už Anos Neville (Warwicko kunigaikščio dukros), taip susiejant savo likimą su kitomis įtakingomis giminėmis.

Pakilimas į valdžią

Mirus Edvardui IV, jo sūnus tapo jaunu karaliumi Edvardu V. Ričardui buvo suteiktas „protektoriaus“ vaidmuo — jis privalėjo valdyti šalį iki jaunojo karaliaus pilnametystės. Tačiau 1483 m. vasarą Ričardas susitelkė į galimybę užimti sostą ir galiausiai pats tapo karaliumi. Jo įtaka ir sprendimai tuo laikotarpiu sukėlė daug politinių dramatų: buvo priimtas dokumentas, vėliau vadinamas Titulus Regius, kuriuo Edvardo IV sūnų teisinis statusas buvo suabejotas arba atimtas, ir tai sudarė pagrindą Ričardo prisekimui prie valdžios.

„Tauerio berniukai“ ir prieštaringumas

Netrukus po valdžios perėmimo jauniausieji Edvardo IV sūnūs — dalis visuomenės vadinti „princes in the Tower“ — neteko viešo pasirodymo: jie dingo iš viešumos būdami uždaryti Londono Taueryje. Dėl to Ričardą III daugelis apkaltino vaikų nužudymu. Istorikai šiuo klausimu išlieka susiskaldę: įrodymų trūkumas ir politinės kovos tuo metu reiškė, kad kaltinimai galėjo būti tiek pagrįsti, tiek ir išpūsti prieštaringos propagandos.

Valdymas ir reformos

Ričardas valdant ėmėsi priemonių konsoliduoti karališkąją valdžią ir tvarkyti šalies administraciją. Kai kurie istorikai pažymi, kad jis siekė teisinės tvarkos ir priėmė tam tikrus teisės aktus bei reformines priemones, kurios — bent trumpuoju laikotarpiu — skatino teisingumą mažesnių žemvaldžių atžvilgiu bei stiprino centrinę kontrolę. Kita vertus, jo metodai dažnai buvo griežti, o jo veiksmai — politiškai motyvuoti.

Sukilimai ir Bosvorto mūšis

Per savo trumpą valdymą Ričardas susidūrė su sukilimais. Jam pavyko numalšinti draugo Bekingemo hercogo sukilimą, tačiau vėliau kilo platesnis pasipriešinimas, kurio vedlys tapo Henrikas Tiudoras, pretendavęs į sostą per savo teisę ir saugumo bei sąjungininkų paramą. 1485 m. rugpjūčio 22 d. įvyko lemiamas Bosvorto lauko mūšis, kuris pasibaigė Ričardo pralaimėjimu: jis žuvo mūšio lauke — taip pat tapdamas paskutiniu anglu karaliumi, žuvusiu mūšyje — o karūna atiteko Henriko Tiudoro rankoms (vėliau jis tapo Henriku VII), pradėjusiam Tiudorų dinastiją.

Mirtis, palaidojimas ir vėlesnis atradimas

Po mūšio Ričardo kūnas buvo greitai palaidotas Lesterio bažnyčioje. 2012 m. universiteto archeologų vadovaujama ekspedicija atkasė likučius po automobilių stovėjimo aikštele, kuri driekėsi virš buvusio Greyfriars vienuolyno. 2013 m. pateikti antropologiniai ir genetiniai tyrimai, kartu su architektūriniais ir istoriniais įrodymais, patvirtino, kad rastas skeletas greičiausiai priklausė Ričardui III: buvo nustatyta strukutūrinė stuburo kreivė (kuriai vėlesni šaltiniai priskyrė „kuprotumą“, bet kuri iš tikrųjų galėjo būti tik lengvesnė nugaros deformacija) ir daugybė kaukolės bei kitų kūno traumų, atitinkančių mūšio žaizdas. 2015 m. Ričardas vėl buvo palaidotas, šįkart garbingai — Leicesterio katedroje.

Paveldas ir reputacija

Daugelį metų Ričardas III buvo vaizduojamas kaip piktadarys — šį požiūrį stiprino Tiudorų karaliai ir karalienės bei kultūra, ypač garsioji Šekspyro pjesė "Ričardas III", kurioje jis vaizduojamas kaip intrigų kupinas ir fiziškai iškreiptas tironas. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius istorikų požiūris ėmė būti niuansuotesnis: dalis mokslininkų pabrėžia jo politinį talentą, teisinę veiklą ir gebėjimą spręsti valstybės reikalus, kiti primena jo žiaurumo ir griežtų reikalavimų pavyzdžius, būdingus to meto galingiesiems. Šiuolaikinė istoriografija dažnai stengiasi atskirti politinę propagandą nuo patikrintų faktų ir vertinti Ričardo palikimą objektyviau.

Santrauka: Ričardas III — sudėtinga, prieštaringa istorinė figūra: galingas karinis ir politinis veikėjas, kurio karaliavimas buvo trumpas ir žiaurus, o mirtis ir vėlesnis atminimo formavimasis gerokai paveikė jo vietą istorijoje. Jo nuopelnai teisės ir valdymo srityse yra ginčytini, o asmeninis reputacijos vaizdas buvo formuotas tiek tuo metu vykusios politinės kovos, tiek vėlesnės literatūros ir meno.