Plantagenetų giminė vienaip ar kitaip valdė Angliją nuo Henriko II valdymo pradžios 1154 m. iki Tiudorų giminės atėjimo į valdžią, kai 1485 m. Bosvorto mūšyje krito Ričardas III.

Jis kilo iš vakarų Prancūzijos Anžu provincijos Anžu grafų (nuo 1360 m. - kunigaikščių). Jai priklausė trys dinastijos: Anževinai, Lankasterio (Lankasterių) ir Jorko (Jorkų) dinastijos. Lankasterijonai ir jorkistai kovojo vieni prieš kitus Rožių karus, kad karūna atitektų tik jų dinastijai.

Kilme ir Anževiškoji šaka

Plantagenetų kilmė siejama su Anžu grafais – vakarų Prancūzijos kilmingaisiais, iš kurių kilęs Henriko II linijos įsigalėjimas Anglijoje. Henrikas II (valst. 1154–1189) sustiprino karališką valdžią, paveldėjo ir per santuoką su Elenora iš Akvitanijos į savo valdą prijungė dideles teritorijas Prancūzijoje, taip susikurdamas didelį vadinamąjį Anževiškąjį imperiją.

Svarbūs Plantagenetų valdovai ir įvykiai

  • Henrikas II – teisinių reformų pradininkas, konfliktai su arkivyskupu Tomu Becketu, stiprino karaliaus administraciją.
  • Ričardas I Liūtas Širdis (1189–1199) – garsus kryžiaus žygių vadas, dažnai nebuvęs Anglijoje.
  • Karalius Jonas (John) (1199–1216) – pralaimėjo didžiąją dalį angliškų žemių Prancūzijoje; 1215 m. pasirašyta Magna Carta, ribojusi karaliaus galias ir stiprinusi baronų teises.
  • Henrikas III (1216–1272) – ilga, kartais nestabili valdžia, konfliktai su baronais; vėliau pasireiškė parlamento vaidmens augimas.
  • Edvardas I (1272–1307) – centralizavo valdžią, surengė kampanijas prieš Škotiją ir prijungė Velsą; 1295 m. surengtas vadinamasis „Modelinis parlamentas“.
  • Edvardas II (1307–1327) – pralaimėjimai ir vidaus neramumai baigėsi jo nuvertinimu.
  • Edvardas III (1327–1377) – pradėjo ilgąjų metų karą su Prancūzija (Šimtmetis), skatino nacionalinę karinės galios plėtrą; jo valdymo laikais siautė Didžioji maro epidemija (juodoji mirtis).
  • Ričardas II (1377–1399) – pašalintas Henriko Bolingbroke'o (vėliau Henriko IV), kas atvėrė kelią Lankasterių dinastijai.
  • Lankasteriai ir Jorkai – abi šakos yra Plantagenetų atšakos. Lankasterių valdovai (pvz., Henrikas IV, Henrikas V ir Henrikas VI) bei Jorkų valdovai (pvz., Edvardas IV, Edvardas V, Ričardas III) kovojo tarpusavyje Rožių karuose (apie 1455–1487 m.).
  • Henrikas V – garsus Agincurto mūšio (1415) laimėtojas Šimtamečio karo metu.
  • Ričardas III – paskutinis Plantagenetų atstovas soste; žuvo 1485 m. Bosvorto mūšyje, po kurio į valdžią atėjo Henrikas VII (Tiudoras), susijungęs su Lankasterių ir Tiudorų linijomis.

Valstybės ir teisės raida

Per Plantagenetų valdymo laikotarpį Anglija patyrė esminius administracinius ir teisės pokyčius. Išvystėsi common law (bendra teisės sistema), tobulėjo karališkieji teismai ir iždo institucijos. Augo parlamento vaidmuo – ypač svarbiems mokesčiams ir karinėms reikalams reikėjo rinkti atstovų pritarimus. Taip pat keitėsi feodalinė struktūra, stiprėjo centrinė valdžia bei administraciniai aparatai.

Karinė ir kultūrinė reikšmė

Plantagenetų laikais įvyko dideli pokyčiai karinės technikos ir taktikos srityje – ypač anglų ilgasis strėlės (longbow) vaidmuo Šimtamečio kare. Taip pat statyta daug pilių ir katedrų, plėtojosi viduramžių menas ir architektūra. Kalbinis ir literatūrinis perėjimas iš normandų prancūzų prie vėlyvosios viduramžių anglų (Middle English) paskatino tokius autorius kaip Čoseras vėliau formuoti anglų literatūrą.

Plantagenetų paveldas

Plantagenetų valdymas turėjo ilgalaikį poveikį Anglijos politinei, teisinei ir kultūrinei raidai. Jie:

  • išplėtė ir institucionalizavo karališką administraciją ir teismus,
  • pakurstė konstitucinės praktikos pradžią (pvz., Magna Carta ir parlamento plėtra),
  • įtvirtino karinius ir politinius ryšius su žemynine Europa, ypač Prancūzija,
  • ir paliko kultūrinį paveldą – statinius, literatūrą bei pokyčius anglų visuomenės struktūroje.

Santrauka: Plantagenetai – ilgalaikė ir įvairiapusė Anglijos valdovų šeima, kurios laikais šalis transformavosi: stiprėjo karališka valdžia ir administracija, vystėsi teisinė sistema, vyko svarbūs karai su Prancūzija ir Škotija, o vidaus konfliktai – ypač Rožių karai – galiausiai atvedė prie dinastinių permainų ir Tiudorų eros pradžios.