1956 m. Vengrijos revoliucija arba 1956 m. Vengrijos sukilimas (vengrų kalba: 1956-os forradalom arba felkelés) buvo spontaniškas visos šalies sukilimas. Jis buvo nukreiptas prieš Vengrijos Liaudies Respublikos vyriausybę ir jos vykdytą sovietų primestą politiką. Jis truko nuo 1956 m. spalio 23 d. iki lapkričio 10 d. Tai buvo pirmoji didelė grėsmė sovietų kontrolei po to, kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje SSRS pajėgos išvijo nacius ir užėmė Rytų Europą. Nepaisant sukilimo nesėkmės, jis buvo labai įtakingas. Po kelių dešimtmečių jis suvaidino svarbų vaidmenį žlungant Sovietų Sąjungai.

Priežastys

1956 m. Vengrijos sukilimą lėmė keli tarpusavyje susiję veiksniai:

  • Politinė represija ir stalininė praktika: komunistinė valdžia, vadovaujama represyvios saugumo tarnybos (ÁVH), vykdė areštus, prievartinę kolektyvizaciją ir ideologinę kontrolę. Daugeliui vengrų tai kėlė nepasitenkinimą.
  • Ekonominės problemos: prastėjanti pramonės ir žemės ūkio būklė, maisto trūkumai ir žemesnė gyvenimo kokybė palyginti su Vakarais.
  • Destalinizacijos bangos poveikis: Nikita Chruščiovo 1956 m. vasario „slaptasis pranešimas“ ir kritika Stalino kulto paskatino reformų šalininkus Vidurio ir Rytų Europoje.
  • Intelektualų ir studentų iniciatyva: studentų reikalavimai demokratizuoti visuomenę, atkurti politines laisves ir ištiesinti istorinius neteisingumus pradėjo viešas demonstracijas.

Eiga

Revoliucijos eiga buvo greita ir dramatiška:

  • Spalio 23 d.: studentų demonstracija Budapešte prie Parlamento tapo masinė. Pradiniai reikalavimai apėmė spaudos laisvę, politinių kalinių paleidimą ir SSRS pajėgų išvedimą.
  • Demonstracija greitai virto ginkluotu pasipriešinimu, kai vietos saugumo pajėgos ėmė jėga malšinti protestus. Mieste užgimė spontaniški partizanų būriai ir vietinės savivaldos organai.
  • Imre Nagy: dėl spaudimo ir situacijos eskalacijos į valdžią sugrįžo reformų šalininkas Imre Nagy, kuris paskelbė koalicinę vyriausybę ir bandė įgyvendinti demokratines reformų nuostatas.
  • Reikalavimai: radikalūs punktai — daug partijų leidimas, laisvi rinkimai, politinių kalinių paleidimas, kariuomenės ir sovietinių dalinių išvedimas, cenzūros panaikinimas.
  • Lapkritį – SSRS invazija: reaguodama į Venyrijos sprendimą pasitraukti iš Varšuvos pakto (paskelbtą lapkričio 1 d.) ir į baimę, kad sukilimas gali išplisti, SSRS paleido dideles pajėgas. Nuo lapkričio 4 d. prasidėjo plačios masto karinė intervencija su tankais ir aviacijos atakomis. Miestuose vyko aštrūs mūšiai; kovos tęsėsi kelias dienas. Oficialiai sukilimas buvo numalšintas iki lapkričio 10 d.

Žuvusiųjų, areštų ir pabėgėlių skaičius

Nors tikslūs skaičiai skiriasi šaltiniuose, priimti apytiksliai duomenys yra tokie:

  • Apie 2 500 vengrų žuvo arba nukentėjo mirtinai.
  • Sovietų karių netektys — apytiksliai 600–700 žuvusiųjų.
  • Po susidorojimų ir politinių persekiojimų apie ~200 000 vengrų pabėgo į užsienį kaip pabėgėliai.
  • Tūkstančiai sukilėlių ir civilių buvo suimti; daugelis vėliau nuteisti, o kai kurie — sušaudyti (tarp jų Imre Nagy, sušaudytas 1958 m.).

Pasekmės

Sukilimas turėjo tiek tiesioginių, tiek ilgalaikių pasekmių:

  • Trumpalaikė represija: po invazijos János Kádár buvo įvestas kaip sovietų palaikomas Vengrijos vadovas. Pradžioje sekė griežta represija prieš sukilėlius ir intelektualus, vykdyti teismai, areštai, egzekucijos.
  • Emigracija: išvykstančiųjų į Vakarus prieglobsčio srautai sustiprino diasporą ir ilgainiui paveikė Vengrijos visuomenės struktūrą.
  • Kádáro režimas ir „guliašo komunizmas“: po pradinio smūgio Kádáro valdžia vėliau (ypač 1960–70 m.) siekė stabilizuoti šalį per ekonominius lengvinimus ir tam tikrą laisvės ribojimų sumažinimą — taip vadinamą „guliašo komunizmą“, bet politinė kontrolė išliko.
  • Tarptautinis poveikis: Vakarų šalys, ypač Jungtinės Valstijos, kritikavo intervenciją žodžiu, bet nenorėjo tiesiogiai įsikišti dėl branduolinės konfrontacijos rizikos. Jungtinėms Tautoms buvo pateiktos protesto rezoliucijos, tačiau veiksmingo keršto nebuvo.
  • Ilgalaikė reikšmė: 1956 m. sukilimas smarkiai sukrėtė sovietų prestižą Rytų Europoje ir parodė, kad SSRS dominavimas gali būti iššauktas. Jis tapo svarbiu palikimu vėlesnėms reformų bangoms (pvz., 1968 m. Prahos pavasariui) ir galų gale prisidėjo prie 1989–1991 m. transformacijų, kai žlugo sovietinė sistema.

Paveldo atminimas

Vengrijoje 1956 m. sukilimas ilgą laiką buvo jautri tema: komunistinė valdžia bandė jį kriminalizuoti ir pristatyti kaip kontrrevoliucinį. Tik 1989 m., kai režimas griuvo, Imre Nagy ir kiti sukilimo dalyviai buvo oficialiai reabilituoti. Sukilimo atminimui dedikuoti memorialai, muziejai ir metinės pagerbimo ceremonijos primena daugiasluoksnę šio įvykio reikšmę ne tik Vengrijai, bet ir visai Europos istorijai.

Santrauka

1956 m. Vengrijos revoliucija buvo reikšmingas spontaniškas, masinis pasipriešinimas sovietiniam valdymui ir vietinei stalinizmo šakai. Nors karinis sukilimo iššūkis buvo sutramdytas, politinis ir moralinis jo poveikis buvo ilgaamžis: jis atskleidė komunistinių režimų trapumą ir prisidėjo prie vėlesnių pokyčių, kurie galiausiai nubloškė sovietinę tvarką Europoje.