Pirėnų sąjunga buvo istorinė dinastinė sąjunga, apėmusi Iberijos pusiasalį 1580–1640 m. Po Portugalijos įpėdinystės karo Ispanijos Habsburgų rūmų atšaka perėmė Portugalijos karūną, todėl monarchijos tapo susijusios asmeniu: Ispanijos karalius tuo pačiu metu tapo ir Portugalijos karaliumi. Tai sujungė Kastilijos, Portugalijos ir Aragono karūnas bei joms priklausančias kolonijines valdas. Kiekvienos karalystės institucijos, teisinės tradicijos ir administracija išliko atskiros; jos tik turėjo tą patį Ispanijos Habsburgų rūmų monarchą. Pagal Užsieniečių įstatymus (Leyes de extranjeria) vienos karalystės pilietis buvo laikomas užsieniu kitose Iberijos karalystėse, o aukštesnės pareigos dažnai buvo suteikiamos lojaliems Habsburgų sąjungininkams. Terminas Pirėnų sąjunga yra šiuolaikinių istorikų vartojimas; tuo metu oficialiai naudotų tokio vieno pavadinimo nebuvo.

Priežastys ir pradžia

Portugalijos dinastinė krizė prasidėjo po karaliaus Sebastijano žūties 1578 m. Portugalijos sostą laikinai užėmusiojo karaliaus Henriko (manožai: Henrique) mirtis 1580 m. sukėlė konkurenciją dėl įpėdinystės. Ispanijos karalius Filipas II pasinaudojo savo pretendentiniu teisiniu pagrindu ir kariniais veiksmais, laimėjo Portugalijos įpėdinystės karą (1580) ir tapo Portugalijos karaliumi. Nors monarchų siekis suvienyti pusiasalį senokai egzistavo (istorikai mini, kad viduramžiais Sančas III Navaros ir Alfonsas VII Leono ir Kastilijos kartais pasivadindavo Imperator totius Hispaniae — „visos Ispanijos“ imperatoriumi), faktinė dinastinė sąjunga įsitvirtino tik XVI a. pabaigoje.

Valdymo forma ir vidaus santykiai

Per visą sąjungos laikotarpį kiekviena karalystė išlaikė savo teisinę sistemą, muitų ir pajamų surinkimo tvarką, teismus bei vietinę autonomiją. Ispanijos Habsburgai — Filipas II, Filipas III ir Filipas IV — ėjo ir Portugalijos karaliaus pareigas (Portugališkai žinomi kaip Filipe I, II, III). Tačiau praktikoje pasitaikė trinties: ispanų paskirti pareigūnai ar nauji mokesčiai kartais sukeldavo portugalų nepasitenkinimą, o ir Užsieniečių įstatymai ribojo portugalų galimybes užimti tam tikras pareigas Iberijoje.

Užsienio politika, karai ir kolonijos

Portugalijos imperija tuo metu apėmė svarbius prekybos postus Afrikoje, Indijoje ir Azijose bei Braziliją. Iki XVI a. pabaigos Portugalijos prekyba prieskoniais ir jūrų ekspedicijos pasiekė zenitą: Vasko da Gama 1497–98 m. apeidamas Afriką pasiekė Rytus ir užbaigė Henriko Laivavedžio pradėtus tyrinėjimus, atvėrė tiesioginį okeaninį kelią į Indiją ir pelningą prieskonių prekybą, apeinant Artimuosius Rytus.

Tačiau XVII a. atsirado stiprūs konkurentai: olandai, anglai ir prancūzai pradėjo aktyviai veikti Indijos vandenynuose ir Atlanto prekyboje. Jie užgrobė ar nuvertė Portugalijos prekybos postus — tai vadinama Didžiuoju olandų–portugalų konfliktu — ir nuosekliai silpnino portugalų monopolį prieskonių bei vergų prekyboje. Be to, Habsburgų įsitraukimas į žemyno karus (pvz., Trisdešimties metų karas) lėmė, kad Portugalijos pajamos buvo panaudojamos Ispanijos karinėms reikmėms. Dėl to Portugalijos jūrų ir kolonijinės galybės pozicija pamažu silpo: prarasti postai Indijoje, Moluokų salose, Šri Lankoje ir Afrikoje, o Brazilijos bei Angolos svarba augo.

Ekonominės ir politinės pasekmės

  • Portugalijos priklausomybė nuo kolonijų: kolonijiniai ištekliai, ypač iš Indijos ir vėliau iš Brazilijos, tapo esmine šalies ekonomikos dalimi.
  • Mažėjantis Portugalijos vaidmuo prieskonių prekyboje: dėl konkurencijos ir karo veiksmų pelningas Portugalijos monopolis trumpu laikotarpiu išliko, bet ilgainiui ėmė nykti.
  • Politinis nepasitenkinimas: dalis portugalų bajorų ir miestų gyventojų vis labiau neigiamai vertino Habsburgų politiką ir perdėtą Ispanišką įtaką, ypač kai Portugalijos ištekliai buvo nukreipiami kitoms Habsburgų reikmėms.

Atkūrimas ir sąjungos pabaiga

Atsiradusių ekonominių sunkumų, užsienio grėsmių ir vietinės politinės įtampos kaupiantis, 1640 m. Portugalijoje prasidėjo sukilimas, kurį vedė nacionalistinės jėgos ir dalis bajorų. Revoliuciją 1640 m. vedė karališkosios šeimos pretendento — Bragansos dinastijos atstovas Jono (João) IV paskelbimas karaliumi (pradėjus naująją Bragansos rūmų valdymo liniją). Taip dinastinė sąjunga baigėsi, o Portugalija atstatė savo nepriklausomą monarchiją ir ėmėsi gintis nuo Ispanijos mėginimų atkurti kontrolę.

Santrauka: nors per 1580–1640 m. Iberijos karalystes siejo bendras Habsburgų monarchas, Portugaliai išsaugojo daug savo institucijų ir teisinės autonomijos. Tačiau ilgainiui ekonominė ir karinė konkurencija, Habsburgų įsipainiojimas į Europos konfliktus bei kolonijinių išteklių valdymas lėmė Portugalijos nepriklausomybės atkūrimą 1640 m. ir Bragansos dinastijos atėjimą.